Aštuoniolika jaunų žmonių iš Lietuvos vieną vasaros mėnesį praleido Kabardos-Balkarijos Respublikoje, esančioje pietų Rusijoje, Kaukaze. Nepabūgę stiprių karščių ir ne visai svetingų vietinių žmonių, Šv. Jono brolių paskatinti, jaunuoliai čia statė koplyčią.

Pasidalyti savo įspūdžiais ir nuotykiais sutiko jau ne pirmus metus iš eilės vasarą čia vykstantys Eimantas Sakalauskas ir Laimis Motuza.

Ne taip dažnai susibūręs jaunimas vyksta į Rusiją. Daug dažniau keliaujama į Vakarus. Kas jus ten patraukė?

Eimantas Sakalauskas. Pagrindinis tikslas – statyti koplyčią. Tai buvo kaip talka jaunų žmonių, studentų, kurie turi laiko vasarą. Važiavo aštuoniolika žmonių. Praėjusiais metais jų važiavo dešimt, ir tai buvo daugiau evangelizacija, bendravimas su jaunimu, susipažinimas, o šiemet jau buvo daugiau darbo. Dirbdavome aštuonias valandas per dieną. Praėjusiais metais buvo iškasti pamatai, ir mes tik atvežėme iš karjerų akmenų, o šiemet jau lipdėme sienas iš molio.

Laimis Motuza. Kaukaze, kas mane traukia, yra labai kontroversiška, sudėtinga, susipynusi geopolitinė ir istorinė situacija. Ten dvi jūros ir kalnai. Labai derlinga stepė. Muziejuje žiūrėjau, kad Kaukaze daugybė genčių stengėsi įsitvirtinti – mongolai, hunai, alanai, skitai, gotai. Ir rusai bando iki šiol tas žemes išlaikyti. Stalino politika ten buvo kuo labiau viską subjauroti, sumesti tautas į katilą, ištremti. Visos Kaukazo kalnų gentys (balkarai, čečėnai, adigai) buvo ištremtos į Kazachstaną. Šimtai iššaudyta, išžudyta, net moterų ir vaikų. Ir kai jie sugrįžo, jų vietoje jau buvo apgyvendintos kitos tautos. Na, o paskui sujungdavo tokius dirbtinius etninius junginius, pavyzdžiui, Kabarda-Balkarija. Ten gyvena visiškai skirtingos tautos, kurios sujungtos į vieną autonominį kraštą. O tame kaime, kur mes buvome, tai visiškai toks katilas – osetinai, kazachai, armėnai, balkarai, lenkai, baltarusiai, rusai, ukrainiečiai, korėjiečiai, kabardiniečiai.

Papasakokite daugiau apie Šv. Jono brolius, gyvenančius Kaukaze. Kuo jie užsiima?

Laimis Motuza. Šv. Jono broliai gyvena tokiame ūkelyje. To kaimo žmonės yra prasigėrę, degradavę, tik jų vaikai ateina pas brolius. Taigi broliai stengiasi dėl vaikų, į juos investuoja. Vaikai pas juos būna, žaidžia, jiems broliai katechezę veda, Mišias aukoja, arklius kelis laiko.

O kaip kilo idėja pastatyti ten koplyčią?

Laimis Motuza. Kai buvome prieš trejus metus, brolis Jonas FJ vos ne pajuokavo, kad reikia pastatyti koplyčią, padarė romaninės koplyčios modeliuką. Taigi broliai apsiėmė ir stato. Labai po truputį, neorganizuotai. Ten vietoje visai nėra darbo jėgos – tik du darbininkai ir šiaip pabūti ateina vienas jaunuolis.

Bet man patiko ten gyvenančio brolio Lauryno požiūris. Jis nežiūri, ar  praktiškai apsimoka tą koplyčią statyti, ar ne. Broliai į visus tuos reikalus žvelgia iš amžinybės perspektyvos. Jie mums apmokėjo kelionę, nors jiems tai gal nelabai apsimokėjo, nes mes tik du metrus tos koplyčios pastatėme. Bet ne dėl mūsų kaltės, statyboms nebuvo pasiruošta. Pirmomis savaitėmis juodus darbus dirbome. Broliai neturi žmogaus, kuris statybas organizuotų.

Eimantas Sakalauskas. Pirmą dieną atvažiuoji, kali vinį, o tau duoda akmenį, nes plaktuko nėra. (juokiasi)

Laimis Motuza. Vis dėlto broliai džiaugėsi, kad vietiniai žmonės pamatė, jog atvažiavo jaunimas iš Lietuvos, dirbo ne už pinigus. Čia yra didžiausias, netikėčiausias dalykas, nes vietiniai neįsivaizduoja, kad gali žmogus atvažiuoti ir dirbti šiaip, dėl kokios nors idėjos. Tai čia didžiausia prasmė. Vakarais mes dainas dainuodavome lietuviškai – vietiniai žmonės tai girdėjo. Ten žmonės visi užsiblokavę, užspęsti.

Kita brolių motyvacija ten statyti koplyčią yra ta, kad tame krašte visiškai nėra grožio pajautimo, nėra jokios kultūros. Sėdi visi apskurę. Nei gėlyno nepamatysi, nei ornamentų ar papuošimo, žmonės skardomis apsikalę. O buvo ten neįtikėtina kultūra. Muziejuje mačiau, kad jų rūbai fantastiški buvo. Ir dabar broliai nori pastatyti romaninę koplytėlę, kad atsirastų nors kiek grožio.

Kokią Rusiją pamatėte bekeliaudami? Kokius ten gyvenančių žmonių ypatumus pastebėjote?

Laimis Motuza. Vietiniai žmonės labai užsidarę, gyvena už aukštų tvorų. Matosi, kad sovietinis košmaras nušlavė žmonių pasitikėjimą. Eidavau per keturias sodybas sūrio pas osetinus. Jie net nežinojo, kad koplyčia statoma. Sovietmečiu Kaukazas buvo kurortas, ten ir dabar galėtų būti „rojus žemėje“. Ten derlingos žemės, mineraliniai vandenys, karšti šaltiniai, Elbruso kalnas. O dabar tas kraštas nuniokotas.

Eimantas Sakalauskas. Bendraujant su žmogumi, einant pieno pas ūkininkus, atrodo, kad vietinis žmogus toks yra: vien tik dirba, vakarais geria. Toks uždaras ratas, kai gyveni atbukusį gyvenimą. Patyriau šoką, keliaudamas po Rusiją. Atrodo, kad beveik visoje Rusijoje ką tik pasibaigė Antrasis pasaulinis karas. Ten labai stipri neapykanta. Policija kiek mus stabdė, kiek su pareigūnais teko susidurti, klausia: „Ar tu buvai už vokiečius, ar už ką?“

Laimis Motuza. Ten mus visaip išvadino. Sustabdo ir sako: „Už ką jūs kariavote? Lietuviai – visi fašistai. Tu kaltas, kad tavo seneliai kariavo.“ Sustoja tiesiog pasišaipyti. Viena iš šios kelionės prasmių buvo, kad toje iliuzinėje gerovėje negalvotum, jog Europoje viskas labai gerai, kad viskas vis geriau ir geriau. Nuvažiavęs pamatai, kad didžioji Rusijos dalis gyvena juodai atsilikusi, ten palaužta žmonių valia. Jie neturi valios priešintis, ką nors keisti. Ir politika ten tokia, kad palaikytų žmonių bukumą. Ten labai pigus alkoholis, cigaretės, kad galėtų visą laiką juos „užglušinti“.

Kaukaze yra vos ne visos Rusijos dektindarystės centras. Ten taip pat egzistuoja grupuotės. Vienas klanas – tai milicija, kuri savivaliauja kaip kokie stribai. Kiti klanai jų nemėgsta. Kitas klanas yra degtindariai. Dar yra fundamentalistai, kurie Čečėnijoje kariauja. Kai mes gyvenome, tai buvo nušovę jų vadą, ir jie paskelbė, kad šimtą trisdešimt milicininkų nužudys. Tuo metu jie buvo jau trisdešimt keturis nužudę. Milicijos ten šiemet beveik nebuvo.

Eimantas Sakalauskas. Pernai, kai važiavome, matėme, kaip punktuose stovi šeši-septyni žmonės. O dabar retai kur stovi milicininkai. Jie bijo, yra įsikasę tokiuose bunkeriuose, prie kelio.

Ar nebuvo baisu ten būti? Ar nepabūgote išmėginimų?

Laimis Motuza. Važiuodamas čia prisibaimini visko. Kai kurių merginų neišleido tėvai, nes pamatė per žinias, kad apie šešiolika kilometrų nuo tos vietos, kur mes gyvenome, įvyko keli sprogimai Baksano hidroelektrinėje. Bet kai atvažiuoji, tai kažkaip adaptuojiesi. Būdavo visko, pavyzdžiui, atvažiuoja mašina, tau pistoletą iškelia, nusitaiko į mūsų vairuotoją ir šalia važiuoja. Nei iš šio, nei iš to. Bet baimė yra vaizduotės dalykas, o realioje situacijoje adaptuojiesi. Nebėra kažkokio diskomforto, tik pirmomis dienomis būna šokas.

Eimantas Sakalauskas. Atrodo, patenki visai į kitą pasaulį, kitą matricą. Kitaip žmonės kalba, kitaip bendrauja, kitokios jų taisyklės. Pasienyje, pavyzdžiui, buvo košmaras, kai stovėjome atgal į Lietuvą važiuodami. Jau kai įvažiavome į Latvijos teritoriją, mes rėkėme, apimti euforijos.

Laimis Motuza. Ten mes penkiolika valandų prastovėjome. Pamatai vos ne NKVD psichologinį kankinimo būdą. Girti muitininkai kabinėjasi prie visko. Užrašė, kad mūsų autobusiukas yra krovininis automobilis ir liepė važiuoti prie krovininių.

Eimantas Sakalauskas. Atvažiuojam, o ten stovi didžiuliai vilkikai ir mūsų autobusiukas. Juokiasi iš mūsų visi. Sako: „Kur jūs atvažiavot? Važiuokit į autobusų liniją.“ Iš autobusų linijos mus siunčia vėl atgal prie lengvųjų. O prie lengvųjų vėl girtas pareigūnas iš mūsų šaiposi.

O ką džiuginančio patyrėte šioje kelionėje?

Laimis Motuza. Man patiko, kad į kelionę susirinko labai skirtingi žmonės, vieni tikintys, kiti – ne. Bet buvo labai smagi kompanija. Taigi dar viena kelionės prasmė buvo pamatyti save kitų akimis, nes kai visi katalikai, tada nebūna tokių iššūkių. Ir tiems broliams Kaukaze, kurie išeina į gatvę, visko būna. Lietuvoje vienuolius, brolius gerbia, o ten ant jų rėkia, sako: „Kokį čia chalatą užsidėjai?“ Tai jiems ten išbandymų irgi yra.

Taigi kai su skirtingais žmonėmis nuvažiuoji ir dirbi mėnesį uždaroje patalpoje, patiri tikrų išmėginimų. Kartais darbas būdavo katorgiškas, bet mes juokdavomės, kad lietuviai Kaukaze aria. Visi smagiai ir darbščiai dirbom. Atrodo, visi tokie laibi, bet stipriai dirbo. Tokioje situacijoje išryškėja lietuvio darbštumas.

Arba buvo ekstremalių situacijų, kai Ukrainoje gedo mašinos, kai naktį pavargę su dviem pavarom važiavom. Tokioje situacijoje išryškėja ne kažkokie išmokti dalykai, ne knyginė išmintis, bet žmonių tvirtumas. Kai su žmogumi dirbi, o tas žmogus per maldą yra įgijęs tikrą Dievo jėgą, tikėjimas sustiprėja. Ir tie broliai Kaukaze nenusivilia, nors tik du metrai koplyčios pastatyti. Jie sako: „Viskas gerai, pamatė žmonės, kad atvažiavo jaunimas, dirbo altruistiškai. Tai didžiausia prasmė.“ Ir tu matai, kad tai tikras dalykas, nes logiškai, žemiškai mąstant, tai – nesąmonė, nepraktiška, neapsimoka.

Kalbino Gintarė Minkevičienė