Prieš kurį laiką teko klausytis pokalbio radijuje apie ateitininkus. Laidos vedėja vis džiaugėsi, jog pašnekovai, priklausantys „Ateities“ organizacijai, visiškai neatitinka stereotipo, kad krikščionybė yra senų žmonių religija.  Pokalbis buvo įdomus ir viltingas. Visgi giliausiai susimąstyti paskatino skambutis į studiją. Vyriškis kiek ironiškai teiravosi, kas yra tos krikščioniškos vertybės, apie kurias pokalbio dalyviai kalba kaip apie savaime suprantamą dalyką? Geras klausimas.

Daugybę kartų teko klausytis aistringų kalbų ginti krikščioniškas vertybes. Raginimai skambėjo įtaigiai, tačiau dvelkė keistu ideologiniu karingumu ir vertė susimąstyti apie Gerosios Naujienos išskirtinumą.

Jėzus mums nepateikė politinės visuomenės pertvarkos vizijos. Tai, beje, daugelį Jo amžininkų nuvylė. Savo pasekėjus Jėzus raginio iš kitų išsiskirti pirmiausia meile savo artimui, o ne kokia  nors nauja ideologija. Jis nepaskelbė naujo Įstatymo, Jis paliudijo, kaip Įstatymas turi būti vykdomas. Nepaisant to, krikščionybės atsiradimas reiškė radikalią revoliuciją ne tik žmonių širdyje, bet ir viešajame gyvenime. Ši revoliucija pirmiausia susijusi su krikščioniška žmogaus orumo samprata, kuri, mano įsitikinimu, ir yra to, ką įprasta vadinti krikščioniškomis vertybėmis, pamatas. Tai žinia, kad žmogaus orumas yra prigimtinė duotybė ir niekaip nepriklauso nuo mūsų lyties, rasės, socialinio statuso, net nuo mūsų tikėjimo ar netikėjimo, nuo mūsų elgesio. Orumas yra dovana, o ne mūsų nuopelnas. Kiekvienas žmogus yra Dievo išrinktasis ir visai nesvarbu, ar jis žydas, ar graikas, ar lietuvis.

Krikščionybė, skirtingai nei teigė Marksas ar Nyčė, nenuvertina, bet išaukština žmogų, paskelbia, kad kiekvienas iš mūsų esame apdovanotas dieviškuoju pradu. Tai jokiu būdu nereiškia buko optimizmo, nepastebinčio blogio, nuodėmės žaizdų, ignoruojančio kraupius nusikaltimus, nuodėmingumą. Tačiau krikščionybė tvirtina, kad blogis, nuodėmė yra svetimkūniai, kurie giliai sužeidžia žmogų, tačiau nėra jo esmės dalis, o panašumas su Kūrėju yra tikroji kiekvieno žmogaus esmė. Ši žinia reiškia, kad mes turime nekęsti nuodėmės, bet ne nusidėjėlio. Svetimkūnis privalo būti išoperuotas, o esmė lieka nekintanti. Tai reiškia, jog net pats didžiausias nusidėjėlis nešiojasi savyje Dievo paveikslą, kad ir giliai paslėpta po nuodėmės purvu. Tai reiškia, kai mes niekinam kitą žmogų, mes niekinam Dievą.

Atkreipkite dėmesį – Evangelijose neatrasite raginimo kurti teisuolių oazę, kuri aukštomis sienomis atsiribotų nuo pražūtin žengiančio pasaulio įtakos, bet tik raginimą kiekvienam paskelbti Gerąją Naujieną, priešiškumą tirpdyti meile ir tai, jog nei vienas žmogus nėra mano priešas. Būti Viešpaties druska šiandien ir tęsti krikščionišką revoliuciją – tai ne kovoti su esą sugedusiu pasauliu, bet kovoti už šį pasaulį prieš nuodėmę, kuri tą pasaulį deformuoja. Krikščionybė ragina mylinčiai kovai už kiekvieną nusidėjėlį, kviečia už kiekvieną žmogų kovoti taip, kaip mama kovoja už savo vaiką, nes mes ne metaforiškai, bet tiesiogine prasme Viešpatyje esame broliai ir seserys.

Mes įpratę šiuolaikinės politinės sistemos ištakų ieškoti Senovės Graikijoje. Didele dalimi tai teisinga. Ten susiformavo „politikos“, „piliečio“ sąvokos. Tačiau žmogaus vertė čia buvo glaudžiai siejama su jo viešuoju aktyvumu.  Visi nepiliečiai: vaikai, vergai, moterys, svetimšaliai Graikijos poliuose buvo menkesni žmonės. Bendruomenės interesai visada buvo aukštesni nei atskiro žmogaus interesai.  Senovės graikams būtų sunku suprasti šiuolaikinėje politinėje filosofijoje populiarų Imanuelio Kanto teiginį: „Žmogus niekada negali būti traktuojamas kaip priemonė, bet tik kaip tikslas.“ Idant taip būtų pradėta žvelgti į žmogų, buvo reikalinga krikščionybė, paskelbusi, kad Dievo akyse vergas nėra nei kiek prastesnis už jo šeimininką, nors visi žmonės yra skirtingi, tačiau visi yra be galo vertingi Kūrėjui ir yra svarbūs Išganymo istorijos veikėjai.

Senovės graikams būtų sunku suprasti šiuolaikinėje politinėje filosofijoje populiarų Imanuelio Kanto teiginį: „Žmogus niekada negali būti traktuojamas kaip priemonė, bet tik kaip tikslas.“

Beje, ir Senojo Testamento žydai labiau akcentavo Išrinktosios tautos ir Viešpaties sandorą. Krikščionybė tikrai neatmetė Dievo tautos sampratos, bet kartu paskelbė, kad kiekvienas esame išrinktasis.

Gal ir natūralu, kad nūdienos Europos valstybių vadovai gėdijasi pripažinti itin svarbų krikščionybės vaidmenį Europos istorijoje.  Ekonomine nauda ir iškreiptai suvokiamu politiniu korektiškumu liguistai besirūpinanti Europos Sąjunga iš tiesų yra gerokai praradusi savąją krikščionišką tapatybę. Tai liudija net ne mažėjantis žmonių, įvardijančių save kaip krikščionis, skaičiaus mažėjimas, bet tai, kaip transformavosi  žmogaus orumo samprata, buvo apklijuota blizgiomis žmogaus teisių etiketėmis ir prarado savo esmę. 

Nevaržoma teisė vartoti ir įgeidžių kultas neturi nieko bendro su žmogaus orumu. Beje, į didžiulį kontrastą tarp skambių politinių deklaracijų ir realaus politinio gyvenimo atkreipė dėmesį dar filosofė Hana Arendt knygoje „Totalitarizmo ištakos“. Pasak jos, nacizmo įsigalėjimui ir Holokaustui kelią išvalė vis abstraktesnis kalbėjimas apie žmogų ir žmogaus teises. Pastarosios tapo populiaria retorine figūra, ne tiek primenančią apie kiekvieno žmogaus vertę, kiek įteisinančia keisčiausius tariamos savirealizacijos pavidalus, susijusius ne tiek su asmens išsiskleidimu, kiek su žmogiškosios tikrovės suprimityvinimu iki gyvuliško prado.

Apmaudu tai, kad ir krikščionys šiandien dažnai virsta ne žinios apie žmogaus orumą skelbėjais, o renkasi paprastesnį, bet nevaisingą moralizuotojo, teisuolio, įvairių barikadų statytojo vaidmenį. Apmaudu, jog ir  sąvoka „krikščioniškos vertybės“ tampa abstrakcija ir nebelabai aišku, kuo krikščioniška šeima ar žiniasklaida skiriasi nuo nekrikščioniškos. Ar tereikia susituokti bažnyčioje ir brandi meilė garantuota? Ar tereikia rašyti apie bažnytinį gyvenimą ir jau galima jaustis pranašesniu už tuos, kurie rašo apie pramogas bei sportą? Prie šių temų savo laiškuose dar grįšiu.

Susitaikyti su žinia, kad negalima laipsniuoti žmonių pagal vertę sunku. Valstybės vadovo žūtis yra daugiau padarinių kitiems žmonėms turintis įvykis nei benamio elgetos mirtis. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad valstybės vadovas bent kiek vertingesnis Dievo akyse už elgetą ar kalinį, prostitutę. Popiežius nėra vertingesnis už karingą ateistą, pareigingas daugiavaikės šeimos tėvas nėra vertingesnis už gėjų  judėjimo aktyvistą. Tai nereiškia, kad nėra kriterijų, kaip įvertinti žmonių elgesį, nėra gairių, ką reiškia autentiška savirealizacija. Tačiau nėra kriterijų įvertinti, kurio žmogaus gyvenimas yra vertingesnis, o kuris esą nevertas gyventi.

Nėra kriterijų įvertinti, kurio žmogaus gyvenimas yra vertingesnis, o kuris esą nevertas gyventi.

Kiekviename sutiktame žmoguje sugebėti įžvelgti Dievo paveikslą labai sunku. Todėl Jėzus ir sako, kad gyvenimas, mokymasis būti žmogumi, prigimtyje glūdinčių galimybių išskleidimas yra kelias. Šiame kelyje svarbiausia santykis su kitu. Prisiminkime, jog Jėzus visą krikščionybės esmę sutraukė į santykį su Dievu ir su kitu žmogumi: „Mylėk Dievą, savo Viešpatį, ir mylėk artimą savo, kaip save patį“. Būti kelyje – tai augti santykiuose. Iki paskutinio atodūsio, iki paskutinės akimirkos laiko, kurį mums Kūrėjas yra padovanojęs šioje žemėje.

Tai, jog Viešpats mus išlaisvino nuo priešų ir kiekviename žmoguje paragino įžvelgti brolį ar seserį, yra labai dažnai primirštama žinia. Esame įpratę gyventi pasaulyje, suskirstytame į „mes“ ir „jie“. Krikščionybė skelbia apie tai, jog žmonių skirtybės  jungiasi į dievišką vienovę– tarsi natos didingiausioje Visatos simfonijoje.

Prieš kurį laiką, paskelbus, jog kardinolas Audrys Juozas Bačkis lankėsi kalėjime ir pakrikštijo plačiai pagarsėjusį žudiką, kalinti iki gyvos galvos. Šis poelgis sukėlė didžiulį pasipiktinimą visuomenėje. Teko girdėti piktinantis ir aktyvius krikščionis. Esą kodėl kardinolas atrado laiką žmogžudžiui, bet neatranda mums – kurie uoliai darbuojasi Viešpaties vynuogyne. Mes vertesni? Mes arčiau Dievo? Nepamirškite, kad Ievą gundęs žaltys vis dar gyvas ir šnabžda kiekvienam iš mūsų...

Bičiuliškai,

Andrius Navickas