Dar net neprasidėjus Seimo rudens sesijai ir nepasirodžius 2011 m. valstybės biudžeto projektui, dėl jo jau pradėtos kryžiuoti politinės špagos. Aštriausią dūrį kol kas atliko LR Prezidentė Dalia Grybauskaitė, pareikšdama, „kad netoleruos rinkėjų pirkimo valstybės biudžeto lėšomis“. Taip, tai labai bloga parlamentarų praktika. Tačiau šios lėšos dažniausiai dar pasiekia gyventojus ir vienaip ar kitaip kažkokia tai forma pasitarnauja bent kokios tai visuomenės dalies interesams.

Žymiai didesnė  problema – pro šalį tekantys milijardai. Kartais atrodo, kad Lietuva pertekusi pinigais. Šimtas milijonų nuriedėjo nuo Šeškinės kalno iš stadiono statybų, pora šimtų milijonų kažkur išsibarstė Gedimino kalno papėdėje iš Valdovų rūmų statybų ir t.t. Bet kokių statybų, remonto, kelių tiesimo ir tvarkymo darbų, viešųjų pirkimų ir pan. galutinės kainos mažiausiai 2-3 kartus viršija pradines sąmatas. Milijardai į šoną. Ir nieko. Valstybės kontrolės darbas ir išvados  perniek. Todėl kalbant apie 2011 m. biudžetą, būtina kalbėti apie kompleksinį įstatymų paketo kovai su korupcija, šešėline ekonomika, socialinei atskirčiai mažinti ir t.t. priėmimą taip pat politinių partijų ir rinkimų kampanijų finansavimo įstatymo sutvarkymą, atribojant politikus nuo stambaus kapitalo įtakos.

Tenka pastebėti, kad antisocialinį 2010 m. biudžetą Prezidentė pasirašė. Buvo apkarpytos ir taip mažas lėšas gaunančių žmonių pajamos. Artėjant 2011 m. biudžeto priėmimui, iš Prezidentės lūpų norėtųsi išgirsti, kad ji daugiau netoleruos žmonių skurdinimo politikos ir antisocialinio biudžeto nepasirašys.

Aiškios, principingos D.Grybauskaitės pozicijos reikalauja ir Vyriausybės vis aktyviau stumiama valstybės valdomų įmonių bei turto pertvarka. Tik skambiais efektyvumo, skaidrumo lozungais pridengta vadinama pertvarka neturi jokio logiškai argumentuoto pagrindimo. Skelbiami deklaratyvūs siekiai, priešingai, duos atvirkščią rezultatą. Įspūdis toks, kad Vyriausybės nariai su premjeru arba patys nesupranta ką ir kaip nori padaryti, arba gudriai bando maskuoti ruošiamą didelę niekšybę. Sakyčiau,  „Visuomis Holding Company“ palyginimas su „Leo LT“ afera nėra tikslus ir teisingas, nes „Leo LT“ savo mastu prieš šį planuojamą monopolizuotą monstrą tėra tik lašas jūroje.

Ne kartą jau teko dėstyti argumentus, kodėl ši valstybės valdomų įmonių ir turto pertvarka, jei bus įvykdyta pagal skelbiamą modelį, dėl ekonominės socialinės destrukcijos kels rimtą pavojų nacionaliniam saugumui. Nors vadinamoje pertvarkoje konkrečios informacijos labai mažai, bet ir iš skurdžių žinių galima padaryti tam tikrus grubius paskaičiavimus. Kadangi į atskirą komercinę dalį planuojama įleisti privatų kapitalą, t.y. ją privatizuoti, be abejo pačioje pradžioje bus garantuotos kelių šimtų milijonų vienkartinės įplaukos. Tačiau ant valstybės pečių palikta nekomercinė dalis vėliau kasmet iš biudžeto pareikalaus mažiausiai 2-3 mlrd. papildomų išmokų. Tokią sumą teks papildomai paimti iš mokesčių mokėtojų. Taigi, visuomenei teks nešti padidėjusią mokesčių naštą. Realiai vertinant Lietuvos socialinę padėtį, 200 000 – 300 000 piliečių toks krūvis jau taps nebepakeliamu. Todėl, jei su „Visuomis Holding Company“ įkūrimu bus paleistas Vyriausybės planuojamos pertvarkos mechanizmas, turėsime dar vieną gausią išvykstančiųjų iš Lietuvos bangą.

Dabar kalbama, kad valstybinės įmonės yra tapusios kai kurių partijų „lesyklėlėmis“. Labai teisingai parinktas žodis. Taip, čia įdarbinami savi partiečiai. Tačiau iš kitos pusės tenka pastebėti, kad valstybinės įmonės pagal įstatymą, priešingai nuo privatizuotų, negali finansuoti nei partijų, nei politikų, nei rinkimų kampnijų. Įvykdžius valstybinių įmonių ir turto pertvarką, daliai privataus kapitalo, taip pat ir užsienio, šios „lesyklėlės“ taps jau nebe lesyklėlėmis, o aukso kasyklomis.

Nestebina, kad paskelbus šią pertvarką planuojamas „Visuomis“ susilaukė ir palaikančiųjų. Kas galėtų paneigti, jog kai kas iš tų palaikančiųjų labai norėtų patekti tarp tų septynių pateptųjų profesionalių vadybininkų. Nors skelbiama, kad „Vyriausybė suprata, jog geras įmonių valdymas nemaža dalimi priklauso ir nuo gebėjimo aiškiai paskirstyti atsakomybes“, tačiau būtent „Visuomio“ valdyba taps tuo vadybininkų septynetu be jokios atsakomybės nei už pasekmes, nei prieš visuomenę. Be to gaunančių ir atlygį, greičiausiai nemenką.

Suprantama, kad būtina siekti skaidresnio, efektyvesnio valstybės turto ir įmonių valdymo. Tačiau dar kartą tenka priminti, jog Vyriausybė ir šiandien savo rankose turi visus svertus to siekti. Tereikia tik noro, politinės valios ir atsakomybės.