Pagrindinėje trečiadienio bendrosios audiencijos katechezėje, tęsdamas prieš porą savaičių pradėtą naują pašnekesių ciklą, skirtą didžiosioms moterims, plikusioms gilius pėdsakus Bažnyčios istorijoje, šį kartą Benediktas XVI kalbėjo apie šv. Klarą Asyžietę.

Kas gi buvo Klara? Atsakymui į šį klausimą turime patikimus šaltinius – ne tik senąsias biografijas, kaip ta, kurią parašė Tomas Celanietis, bet taip pat greit po Klaros mirties pradėtos kanonizacijos bylos aktus, kuriuose sukaupta daugybė ją pažinojusių žmonių liudijimų, - sakė popiežius.

Klara gimė 1193 metais turtingų aristokratų šeimoje, bet vėliau išsižadėjo turtų ir kilmės, pasekdama Pranciškaus Asyžiečio neturto ir nuolankumo pavyzdžiu. Jos tėvai, kaip tais laikais buvo įprasta, buvo numatę savo dukrą ištekinti už turtingo ir įtakingo vyro. Tačiau aštuoniolikmetė Klara, su savo drauge Bona, slapta pabėgo pas pranciškonus, apsigyvenusius prie Porciunkulės bažnyčios. Ten, 1211 metų Verbų Sekmadienio vakarą, pranciškonų bendruomenės akivaizdoje, Pranciškus nukirpo Klarai kasas ir ji apsivilko atgailautojos ašutine. Tą akimirką ji visiškai pasiaukojo Kristui, tapo Jo sužadėtine.

Stebina ir jaudina šita santuokinė simbolika, kurią šv. Klara naudoja ir viename savo laiške Čekijos karaliaus dukrai šv. Agnietei, irgi nusprendusiai tapti Kristaus sužadėtine: „Mylėdama Jį, būsite dar skaistesnė; liesdama Jį, būsite dar tyresnė; Jam atsiduodama būsite mergelė“.

Vienuoliško gyvenimo pradžioje šv. Pranciškus Asyžietis Klarai buvo ne tik mokytojas, bet ir labai artimas bičiulis,- sakė popiežius bendrosios audiencijos dalyviams. Dviejų šventųjų bičiulystė iš tiesų buvo labai svarbi. Kai susitinka dvi tyros ir ta pačia meile Dievui užsidegusios sielos, jų bičiulystė tampa galingu stimulu, skatinančiu siekti tobulumo.

Pirmuosius keletą vienuoliško gyvenimo metų praleidusi keliose vienuolių bendruomenėse, galiausiai Klara su savo bendramintėmis apsigyveno prie šv. Damijono bažnyčios pranciškonų joms įrengtame vienuolyne. Šiame vienuolyne ji gyveno iki pat mirties 1253 metais.

Vienas būdingiausių Klaros suburtų seserų gyvenimo bruožų buvo radikalus neturtas ir visiškas pasitikėjimas Dievo apvaizda. Ji netgi sugebėjo gauti iš popiežiaus vadinamąją Privilegium pauperitatis („Neturto privilegiją“) – tai yra leidimą neturėti jokios nuosavybės. Tai buvo nemenka išimtis, lyginant su tuo metu galiojusiomis kanoninėmis normomis, o kartu ir Klaros bei jos seserų pasirinkto gyvenimo būdo įvertinimas, jo duodamų dvasinių vaisių pripažinimas. Tai liudija, jog moterų vaidmuo Viduramžiais toli gražu nebuvo antraeilis, bet svarbus ir pripažįstamas, - sakė popiežius. Šia prasme taip pat dera priminti, jog Klara buvo pirmoji moteris Bažnyčios istorijoje parašiusi vienuolijos regulą ir pateikusi ją popiežiui patvirtinti.

Klara buvo pirmoji moteris Bažnyčios istorijoje parašiusi vienuolijos regulą ir pateikusi ją popiežiui patvirtinti.

Šv. Damijono vienuolyne Klara gyveno tomis dorybėmis, kuriomis turėtų vadovautis kiekvienas krikščionis – nuolankumu, maldingumu ir atgaila. Nors buvo bendruomenės vadovė, Klara tarnavo kitoms seserims, ypač sergančiosioms, nusižeminusi džiugiai atlikdavo kiekvieną sunkų darbą. Jos tikėjimas tikru Kristaus buvimo Eucharistijoje buvo toks tvirtas, kad jo dėka net yra įvykę keletas stebuklų. Vieną kartą Švenčiausiojo sakramento išstatymu buvo atitolinta Asyžiaus miestą pradėjusi pulti saracėnų kariuomenė.

Klaros gyvenimo šventumas ir stebuklai lėmė, kad vos dvejiems metams praėjus nuo jos mirties, 1255 metais popiežius Aleksandras IV nusprendė paskelbti ją šventąja. Kanonizacijos bulėje skaitome: „Kokia stipri ši šviesa ir koks galingas jos spindėjimas. Nors šita šviesa degė paslėpta klauzūroje, jos spinduliai plačiai sklido po visą pasaulį. Nors pati Klara slėpėsi, jos gyvenimas buvo visiems žinomas. Klara tylėjo, bet garsas apie ją plačiai aidėjo“.

Brangūs bičiuliai, - sakė Šventasis Tėvas katechezės pabaigoje, - šventieji keičia pasaulį, jie skleidžia tą meilės energiją, kuri gali kilti tik iš Evangelijos. Šventieji yra didieji žmonijos geradariai.