Rafał Bujnowski. „Be pavadinimo“, aliejus ant drobės, medinis rėmas, stiklas

„Svarbi žinutė apie meną“ – taip vadinasi šią savaitę po internetą aktyviai besiblaškantis britų menininko Davido Shrigley filmukas. Jame ūkininkas tėvas, atsirėmęs į ganyklos tvorą ir žvelgdamas į plačius laukus, sūnui sako: „Noriu papasakoti tau apie menus.“ Ir pasakoja. Aplink lankstant kiaulėms ir vištoms, tėvas dėsto sūnui, kad kultūra sukuria didesnę vertę nei lėšos, skiriamos jai remti. „Menai tave stebina, parodo tau tave, sudomina, parodo kažką kita nei naujausi Holivudo filmai ar realybės šou“, – dėsto tėvukas, dardėdamas traktoriumi. „Kultūros augimas padėjo atsinaujinti apleistiems rajonams visoje Britanijoje. Žmonės iš viso pasaulio plūsta į Britaniją dėl kultūros – 8 iš 10 lankomiausių organizacijų yra muziejai“, – sako jis, lesindamas vištas. Per tėvo ir sūnaus pokalbį filme parodoma, kad pastaruoju metu britams nelabai sekasi futbolas, tačiau savo kultūra jie garsėja visame pasaulyje. Moralas aiškus: mums reikia neleisti sunaikinti tų kelių dalykų, kuriais mes didžiuojamės.

Daugiau kaip 100 žymių britų menininkų (David Hockney, Damien Hirst, Anthony Caro, Anish Kapoor, Richard Hamilton, Tracey Emin ir kt.) prisijungė prie kampanijos prieš vyriausybės planus 25 % procentais sumažinti menų dotavimą. Trumpai nupasakotas filmukas „Youtube“ skirtas pritraukti visuomenės dėmesį, atvesti į kampanijos tinklalapį ir surinkti norimus 100 000 kampaniją remiančių parašų, kurie bus įteikti kultūros ministrui. „Kultūrinės organizacijos sutinka susiveržti diržus, tačiau ketvirtadaliu sumažintos dotacijos gali sunaikinti tai, ko pasiekėme per pastaruosius dešimtmečius“, – sako kampanijos iniciatoriai – apie 2000 susivienijusių įvairių kultūros organizacijų Didžiojoje Britanijoje.

Visa tai, žinoma, britų reikalai ir vargai. Pas mus, Vilniuje, viskas gerai. Ant Baltojo tilto šiandien sujudimas. Pasirodo, statoma „beveik 20 m aukščio nerūdijančio plieno skulptūra „Spindulys ietis“. Pasak spaudos pranešimo, ji simbolizuoja išsiveržimą (!?), tautos atgimimą (emigracijoje?), narsą siekiant Nepriklausomybės ir nuolatinę  kovą dėl jos. „Vemt verčia“ – labai nuvalkiotas posakis, tačiau skaitant išties šleikštu nuo saldumo. Pačios skulptūros dar nemačiau, bet kad ne jos mūsų kultūrai reikia, esu tikra jau dabar.

Tačiau džiaugiamės, kuo turim. Geriausia paroda ir vėl – ne galerijoje. Šį kartą – VDA ekspozicinėje erdvėje „Titanikas“ (naujasis VDA pastatas Maironio gatvėje, priešais senąjį) praėjusią savaitę atidaryta paroda „Meninis veltinis“. Dviejuose aukštuose pristatomi reikšmingiausi Lietuvos tekstilės meno kūriniai, kuriuos vienija ne bendra tema ar idėja, bet atlikimo technika. Tai didžiausia iki šiol surengta meninio veltinio paroda Lietuvoje. Ekspozicija bus itin įdomi rečiau parodose besilankantiems, nes surinkti lietuviško veltinio „perliukai“. Parodoje suprasite, kas įnešė Kaziuko ir kitų mugių „hitą“ – veltinio margaspalves gėlytes, susipažinsite su ekologiška, ironiška, provokuojančia, estetiška tekstile didžiuliais ir miniatiūriniais pavidalais.

Galerijoje „Vartai“ tęsiama „Artscape“ parodų serija šį kartą skiriama Lenkijai. „Artscape“ – tai projektas, jungiantis vieną užsienio ir vieną lietuvių menininką. Pastarojoje dalyvauja Lenkiją atstovaujantis Rafałas Bujnowskis ir Lietuvai parodoje atstovaujantis Amerikoje gyvenantis Ray Bartkus. Menininkų duetas vykęs. Abu jie panašūs savo noru ir gebėjimu stebinti žiūrovą.

Ray Bartkaus kūryba Vilniuje jau matyta. Tą kartą menininkas visus pakerėjo puikiais interviu ir kūriniais, kuriuos nesunku suprasti ir apie kuriuos lengva ir malonu rašyti. Kruopštus, meistriškas atlikimas, aiški žinutė, truputis netikėtumo – tai vienija R. Bartkaus darbus. Pamačius – yra ką kitiems papasakoti. Tokie yra piešiniai iš ciklo „Atsitikimai“. Juos vienija žavi ir aiški schema: atsitiktinė, pavyzdžiui, kavos dėmė kairėje lapo pusėje bei tiksli dėmės kopija, atlikta akvarele bei tempera, lapo dešinėje.

Ray Bartkus. „Kavos dėmė“, 2007, kava, akvarelė, tempera

Kitas ciklas – trys mąstytojai – Imanuelis Kantas, Džordano Bruno ir Sokratas – „įamžinti“ didžiuliuose duonos kepaluose. Portretai sukurti kruopščiai, o toliau savo darbą dirba pasirinkta medžiaga. Čia negaliu neprisiminti didžiulio skandalo dėl galerijoje Kaune prie sienos prikaltų duonos kepalų. Per barnius, skandalus ir aiškinimusis vis tiktai šiek tiek tolerantiškėjame.

Ray Bartkus, „Imanuelis Kantas“, duonos kepalas, pelenai

Kitą lietuvišką „hitą“ – Evaldo Janso „Puokštę mylimajai“ iš nuskeltų butelių primena R. Bartkaus instaliacija „Mikelandželo Karavadžo „Trys filosofai“ iš stiklo šukių, bitumo ir šiukšlių.

Ray Bartkus. "Mikelandželo Karavadžo „Trys filosofai“", 2010, stiklo šukės, bitumas, šiukšlės

Iš pirmo žvilgsnio visiškai kitokie, tačiau savo efektingumu ir flirtu su žiūrovu panašūs šiuo metu populiaraus Lenkijoje menininko Rafałio Bujnowskio paveikslai. Tapytojai turi pagrindo piktintis ir bartis sakydami, jog tai – ne tapyba. Žiūrovai, užburti elegantiško efekto, turi pagrindo sakyti, kad žanrų ribos jau seniai nublukę.

Menininko įrankis – monochrominiai potėpiai. Jais sukuriamas vizualiai besikeičiantis efektas: žvelgiant į paveikslą tiesiai – regima vienspalvė lygi plokštuma. Fiziškai pasitraukus kiek į šoną, krentančioje šviesoje ima ryškėti potėpiai ir jų kuriami abstraktūs peizažai. Paveikslai kinta, keičiantis žvilgsnio krypčiai.

Rafał Bujnowski. „Be pavadinimo“, aliejus ant drobės, medinis rėmas, stiklas
Rafał Bujnowski. „Be pavadinimo“, aliejus ant drobės, medinis rėmas, stiklas

Pasak pranešimo spaudai, „šie darbai įgyvendina tapybos, kaip matomos realybės reprezentacijos/refleksijos, idėją. Įstiklinti monochrominiai peizažai atspindi erdvėje esančius objektus – taip vaizdas tampa daugiasluoksniu.“

Rafał Bujnowski. „Be pavadinimo“, aliejus ant drobės, medinis rėmas, stiklas

Vizualaus neapibrėžtumo turintys minimalistiniai kūriniai leidžiasi interpretuojami dešimtimis būdų. Bet aiškiausias jų – tiesiog vizualus elegantiškumas ir intriga. Šiuos paveikslus verta apžiūrėti jau vien todėl, kad lietuvių menininkai, aiškiai žinodami, kas yra tapyba, o kas – ne, tokių netapo.

Artscape: Lenkija“: Rafał Bujnowski ir Ray Bartkus, galerija „Vartai“, Vilniaus g. 39, iki spalio  22 dienos.