Tęsiame arkivyskupo Gianfranco Ravasi, biblisto ir teologo, pristatomų maldų ciklą. Šiandien – malda, išsiskleidusi tikėjimo dykumoje.

Malda, pražystanti gyvenimo ir tikėjimo dykumoje. Čia norėtųsi prisiminti tris atsidūsėjimų fragmentus, paimtus iš Paulio Celano poezijos. Tai nerimastingas vokiečių poetas, gimęs 1920 m. ir išėjęs iš gyvenimo Paryžiuje 1970 m. Gyvendamas įsitvėręs vienintelės – žodžių ir minties – tikrovės, meistriškai siuvinėdamas draskančius savo paties šmėklų simbolius, nuolat persekiojamas skausmingų prisiminimų apie viename nacių lageryje nužudytus jo tėvus, pats poetas atrodė tarsi ateisto ar vilties netekusio vilties žmogaus maldos įsikūnijimas.

Kai kas panašaus išniro Pazolinio „Katalikų Bažnyčios lakštingaloje“ (1958 m.), kai poetas prasitarė apie troškimą būti „vaiku, nežinomu Dievui“: „Tave atstumiu ir remiuosi savo valia... Aš esu valdovas, / Jis yra teisėjas: o kad mane paliktų /aš Jam sakau, – kad ir be atleidimo". Tačiau paklausykime Celano:

Ar kažkas, ar kai kas, ar niekas, ar Tu...
Tave aš verčiau laukti, Tave..
Dėl meilės tavosios norime pražysti priešais Tave.

Tai malda, skriejanti abejonės trajektorija – galbūt už pasaulio ribų nieko nėra. O galbūt yra kažkas nepažįstamas, likimas, tamsi lemtis. O galbūt ten yra tik mūsų atspindys. Tačiau visi trys Celano atsidūsėjimai baigiasi kreipiniu „Tu“, didingu ir dievišku. Tad štai atsiveria susitikimo paslaptis.

Jaučiamas ir liūdesys, kad privertė Dievą laukti. Atstūmė ne bet kokią būtybę, o būtent Jį, kaip patvirtina tas kalamas „Tave“, pilnas apgailestavimo ir visų susitikimų, kurių nebuvo, ilgesio. Tačiau, nepaisydamas atstūmimo, Dievas kantriai pasiliko šalia poeto gyvenimo durų, laukdamas, kol jos atsivers. Ir štai stebuklas įvyksta, kaip sako paskutinė eilutė eilėraščio prasmingu pavadinimu Psalmės.

Dabar Celanas jau žino, kad šio susitikimo dėka jo gyvenimas tuoj pražys. Žiema, atšiauri ir tuščia, baigėsi. Ir jis prabyla:

Esam artimi, Viešpatie, artimi ir pagaunami.
Jau pagauti, Viešpatie, įsikibę vienas į kitą
tarsi kiekvieno iš mūsų kūnas būtų
tavo kūnas, Viešpatie.

Pagal Gianfranco Ravasi knygos „Preghiere. L'ateo e il credente davanti a Dio“ (Mondadori, 2000 Milano) ištrauką parengė D. Žemaitytė

Bernardinai.lt