Somaly Mam. Prarastos nekaltybės kelias. Iš anglų k. vertė Ingrida Vizbaraitė. Vilnius: Baltos lankos, 2009.

Vaikystėje skaičiau Kambodžos pasakas. Atrodė keistos, su gausiais skurdo epizodais, tačiau nekėlė didesnio įtarimo, mat visų tautų pasakos tais laikais atrodė panašios. Vėliau Kambodža niekad nesidomėjau – tik tiek, kiek reikėjo mokykloje per istorijos pamokas. Feminizmo aktyvistai, be abejo, tą paneigtų, tačiau perskaičius šią knygą apėmė toks nevilties pojūtis – verčiau jau jie važiuotų tenai, nes čia, palyginus su tenykšte situacija, jiems beveik nėra kas veikti. Vaikai ten parduodami į vadinamąją sekso vergiją, nes „neša nelaimes“ – ypatingoji mitologija, kuria Kambodžoje masiškai tikima. Arba štai, tėvo pasiaiškinimas, kodėl turėdavo su savo mažamete dukterimi incestinių santykių: „Jos motina labai graži ir traukia visus kaimo gaidžius. Tad norėdamas ją įskaudinti, išprievartavau jos dukrą, kuri irgi labai daili.“ „Bet juk dukrelė ir jūsų!“ „Ne, ji motinos. Juk nėščia buvo jos motina. Su manimi ji neturi nieko bendro. Aš juk nenešiojau jos savo pilve, ar ne?“ (p. 200) Dokumentika, kurią skaičiau su tam tikru goduliu, mat panašaus pobūdžio lektūrų knygų rietuvėse pasitaiko retai.

Serhij Žadan. Anarchy in the UKR. Iš ukrainiečių k. vertė Vytas Dekšnys. Kaunas: Kitos knygos, 2010.

Parašytas (ir išverstas) smagiu stiliumi, su sąmojingai kontrakultūriniais elementais; tekstas dėliojamas koliažo principu, ir tai jo struktūrai nepriteikia kažko ypatingai tvirto, tačiau ir neišblukina jos bekanonėje postmodernizmo saulėje. Beje, iš pradžių pamaniau, jog tai romanas. Kiek tame anarchijos momentų, dar klausimas. Man pasirodė, jog kaip tik sentimentalumo savotiško esama, tokios romantizuotos anarchijos, kuri apsiriboja vinilo plokštelėmis ir budistų palaikymu, o apie ideologinę savo pačios dalį net ir nieko nežino. Panašiai, kaip ir E. Limonovo prozoje, houldeniškos įžvalgos nuskęsta kasdienybės aprašuose (nors ji aprašyta, negali priekaištauti, originaliai ir be nuobodulio). Pvz.: „Ideologijos čia visai nedaug, aš puikiai suprantu, kad, spalvų gamos ir kompozicijos požiūriu, devintojo dešimtmečio „šlovė tėeskapė“ – tai tik dešimtojo šimtmečio „visada koka-kola“. Kiekvienas suranda savo patosą, o tas, kuris jo neranda, miršta nuo depresijos.“ (p. 63) Jau antra šio savito ukrainiečių autoriaus (bendraamžio!) knyga, kurią skaičiau; už romaną „Depeche mode“ patiko labiau, bet negarbinčiau jos taip beatodairiškai (priešinant lietuviškajam „anarchizmui“ – kaip tik, jie kone niekuo nesiskiria, tik gal atitikmenys parinkti ne tie), kaip anarchijos žinovas K. Pocius.

Algimantas Kasparavičius. Lietuva 1938-1939 m. Neutraliteto iliuzijos. Vilnius: Baltos lankos, 2010.

Per radiją klausiaus laidos su šios knygos autoriumi ir mąsčiau. Istorikų monografijos man sunkiai įkandamos: jose autoriai vienu ar kitu būdu išreiškia nuomonę, kurios nei patikrinsi, nei paneigsi – juk nesėdėsi ištisai archyve, norėdama įsitikinti. Belieka priimti jų versiją, kaip naujausią, nors kuo nors kaip statistinė istorijos žinotoja ir drįstum abejoti, pvz., kokiais nors moralistiniais aspektais ir kt. Perverčiau, atraktyviausios buvo nuotraukos – su O. Milašium, J. Baltrušaičiu (suprantama, labiau už jų diplomatinius vaidmenis mane domina literatūriniai). Paskaitinėjau gan griozdiškas išnašas, kurios čia irgi įdomios, tik sukuria paralelinį skaitymą, kaip ir dauguma mokslinių veikalų. Nemažai dokumentų prieduose, bet jiems nebeturėjau kantrybės: tik krito į akis, kad jie parašyti gražia, senovine diplomatine kalba. Sąmonėje išryškėjo asmenybiškesnės personalijos: S. Raštikis, P. Klimas, St. Lozoraitis, J. Urbšys ir kiti. Verčiau jau žmonės teskaito šitą monografiją, negu J. Užurkos romanus (nors jie, suprantama, irgi skatina rūpinimąsi istorija). O kad tam tikra visuomenės dalis tuo domisi, abejoti nereikėtų.