Kęstučio Navako ir Gintaro Česonio meninis tandemas pradžiugino dailiu albumu „Sutiktas Kaunas“ („Meno tvirtovė“. Kaunas, 2009), kuriame draugingai susitinka tekstai ir fotografijos. Gerai suderinti abiejų autorių dvasiniai dažniai išsamią miesto būties išklotinę sulydo į vientisą elegantišką audinį. Prie tos elegancijos reikšmingai prisidėjo ir dizaino autorė Sandra Kasperavičienė. Šriftai, ypač per visą leidinį puošybiškai pasikartojantis Sutiktas Kaunas, angliško vertimo pašviesinimas, subtiliai pajaustas erdvinis tekstų ir fotografijų išdėstymas, pagaliau tokia, atrodytų, smulkmenėlė kaip pustonių brūkšneliuose įkomponuota puslapių ir atvertimų (dar nematyta naujovė) numeracija – visa tai rodo jautrų menininkės profesionalumą.

Leidinio viršeliu G. Česonis mus bando apgauti: septynmyliu žingsniu žengiantis vyriškis tarsi žada nervingą miesto skubotumą ir reportažinį akimirkos įkarštį, o albumo puslapiai atveria romantiškos ramybės oazę. Savo ramią šypseną autorius perkėlė į Kauno vaizdus. Atmintinai išmokto gimtojo miesto jis šiuolaikiškai neprievartauja. Dauguma peizažiškų fotografijų gal net pernelyg teisingos ir tvarkingos. Žinančiuosius Gintaro pagarbą modernistiniams pasikraipymams gali ir nustebinti toks normalus, klasikinis miesto grožio atvaizdas.

Bernardinų internetraščio „Savaitės skaitinių“ apžvalgoje Giedrė Kazlauskaitė, pristatydama mūsų aptariamąjį albumą, blyksteli juvelyrišku pastebėjimu, kad K. Navakas Kauną jaučia „pirštų pagalvėlėmis“. Tokiu aklųjų ypatingu jautrumu įvertintas poeto talentas nekelia jokių abejonių. Nežinia, kokį dvasinį išmatavimą reikėtų pritaikyti G. Česonio fotografijoms, kurių G. Kazlauskaitė kažkodėl visai nepastebėjo...

Neregys Remis Audiejaitis fotografijas išgirsdavo. Šiais visokių atsitiktinių modernizmų laikais tie jo nufotografuoti paprasti vaizdeliai kažką turėjo ir buvo vertinami. Jei ne tokia ankstyva ir žiauri žūtis, per ilgesnį laiką jis tikrai būtų pasižymėjęs kaip unikalus išgirstos fotografijos atradėjas.

Gintaro Česonio nuotrauka

Nesigilinkime į visokias meninio proceso subtilybes. Svarbiausia, kad keliaujant albumo erdvėmis daug kur žvilgsnį sustabdo dvasinga jautrumo pilnatvė. Akių atnešto vaizdo G. Česonis nepatiki vien proto filtrams, o patikrina ir jausmų svarstyklėmis. Fotografijų dvasingumui lemtingai talkina rūkas, sniegas, naktis. Iš naktinių miesto pamatymų išsiskiria tobulas Vytauto bažnyčios baigtumas. Tarp juodų trikampiakuprių stogų blausiai švyti aštriasmailis bokštas „tarsi daugkartinio naudojimo kosminis laivas“. Smarkiai nenusikalsdamas šitą vaizdingą palyginimą atkėliau iš rotušės atvertimo. Menamos rotušės, nes tiršto rūko trintukas visiškai ištrynė Kauno vizitinės kortelės grakštumus.

Tokių meninių slapukavimų yra ir daugiau. To paties rūko tas pats trintukas ištrynė ir Dramos teatrą. Tik tekstas praskleidžia uždangą ir sužinome apie „legendinių aktorių ir kultinių spektaklių laikus, kai paskutinį kiekvieno mėnesio sekmadienį minia žiūrovų čia budėdavo pernakt, kad ryte galėtų įsigyti bilietus į kito mėnesio spektaklius“. K. Navakas yra puikus mistifikatorius ir dažniausiai paskutiniu sakiniu viską sujungia bei pateisina. Kad ir dabar: „O gal sykį rūkas išsisklaidys ir pamatysim, kad jį prirūkė visų laikų geriausių šio teatro spektaklių personažai. Nes jie ten tebegyvena.“

Architektūrinės informacijos autoriams neprireikė ir „pusiau sudainuotam, pusiau susapnuotam“ Muzikiniam teatrui. Užteko jaukaus naktinio „Miesto sodo“ vaizdo su teatrališkai žibintų apšviestais ir rudeninių lapų gražiai prisibarsčiusiais klevais. Užtat tekstui atsirado plati erdvė, sutalpinusi Fiodorą Šaliapiną su Kipru Petrausku, Hoffmano, Offenbacho personažus, Romo Kalantos auką ir Roberto Antinio memorialą jam atminti. Tokiu naudingu informatyvumu poetas persėda į žurnalistų ložę ir mums, o ypač anglakalbiams svečiams, atveria platesnę Kauno esmę.

Pasirodo, žodis turi geresnę atmintį negu fotografija. Šit K. Navakas puikiausiai prisimena kunigaikščio Vaidoto laikais į Kauną plaukusius kryžiuočius ir kaip jie nusifotografuodavo „bažnyčių smailių“ panoramą. Einant Kęstučio pėdomis, akivaizdu, kad pagal tuometinius fotoshopo papročius nepatikusias pilis jie paprasčiausiai nugriaudavo...

Po šimtmečius šokinėjančius prisiminimus papildo paties pragyventi laikai: „Sovietmečio gamyklų griuvėsiai Šančiuose ar Petrašiūnuose – savaip romantiški. Tai mūsiškiai Romos Koliziejaus atitikmenys – sugriuvusios imperijos liudininkai. Kadaise ten su laukiniais penkmečių planais irgi kovėsi tų laikų gladiatoriai, iškėlę plaktukus bei veržliarakčius...“

Gintaro Česonio nuotrauka

Navakišku šmaikštumu be perstojo spragsintys tekstai Giedrą Radvilavičiūtę paskatino išdistiliuoti tokį ne mažiau juvelyrišką apibendrinimą: „...aukščiausiose lingvistikos „alpėse“ distiliuotas sąmojo čiobrelis.“ Šitas čiobrelis vešliai tarpsta ir „Sutiktame Kaune“: „Per 1861-ųjų metų sukilimą pastato rūsiai buvo paversti kalėjimu. Kartais ateina mintis sugrąžinti rūsiams tokią paskirtį, kad jų paslaugomis galėtų naudotis nusikalstamai prasti poetai“ (apie Maironio lietuvių literatūros muziejų). Arba: „Cerkvė nedidelė, neagresyvi, veikiau jaukiai kaimyniška, svetimumo įspūdį čia sudaro ne ji, o kitapus gyvenantis popas, panašus į emigravusį Fidelį Castro. Kadaise važinėjo sena „Volga“, dabar persėdo į dar senesnį „Mersedesą“, bet vis tiek atrodo, lyg važiuotų arkliais.“

Jei ne ryškiais kirčiais pasakojimą užbaigiantys akcentai, visi tekstai galėtų susijungti į vientisą literatūrinę miesto mozaiką. Tiesa, G. Kazlauskaitė pasigedo Velnių muziejaus: „...neabejočiau šio fenomeno aprašo komizmu.“ Galėtų atsirasti dar vienas istorinis Kauno unikumas – geležinkelio tunelis (dailiai restauruotas!). Gal ne toks velniškai komiškas, bet Kęstutis tikrai sugebėtų ir jį pašventinti sąmojo smilkalais. Ir dar galėtų... Bet autoriai nutarė apsiriboti apvaliu penkiasdešimties susitikimų limitu. Taigi pageidavimai nebepriimami.

Tarp taikliai apibendrintų pastebėjimų, metaforų grynuolių, kartais sublyksinčių publicistinio peilio ašmenų K. Navakas neatsilaiko savo silpnybei / stiprybei suinteresuotu žvilgsniu pasidžiaugti „nuostabia mergina“, kuri įeina „pro kairiąją akį, o išeis pro dešiniąją“: „Niekas gražiau nei ji neišryškins absoliučios namuko užvertom langinėm statikos. Nebent, jai praėjus, į tą vietą kristų kometa.“ Pašėlusi pagava!

Abu autoriai be didelių simpatijų žvelgia į visus Lietuvos miestus suvienodinusius mikrorajonus. Nykiai, kaip dabartinė Čečėnija, nufotografuotą jos vardo aikštę palydi kartus pelynas: „Jei kadaise Kauną supo fortų žiedas, dabar jų vaidmenį atlieka miegamieji rajonai, surenkamojo betono zona. Tie rajonai ir atrodo tarsi gynybiniai, noras į juos įžengti prapuola vos priartėjus... Tam tikra prasme tai dideli gelžbetoniniai palapinių miesteliai.“

Stebina K. Navako drausmingumas – beveik visi užrašymai tvarkingai sutalpinti į 12-13 eilučių. Gal poetus šitaip griežtai tramdo ketureiliai, o gal – nuolatinės treniruotės „Nemune“ mūrijant „Knygų sieną“, kur keliais kondensuotais sakiniais reikia atverti keliašimtapuslapinių romanų esmę. Įdomu, koks bus dabar rašomas paties Kęstučio romanas ir kaip jame užderės pirštų pagalvėlėmis distiliuotas čiobrelis...

Jeigu išskyrėme naktinę Vytauto bažnyčią, būkime teisingi ir tekstams. Išrinktuoju tebūnie fragmentas apie dar vieną ypatingą miesto puošmeną: „Jei Charonas gyventų Kaune, sielas į Anapus jis išgabentų ne valtimi, o funikulierium. Juk tai ne transporto priemonė, tai jau metafora. O metafora graikiškai ir reiškia transportą. Pirmieji funikulieriaus keleiviai seniai jau mirę. Savaip baugu keltis transportu, kurio daugybė keleivių mirę. Jautiesi lyg „Makbeto“ personažas. Pats funikulierius juk irgi neatrodo tikras. Jis teatrališkas, sąlygiškas, literatūriškas... Kauniečiai nepasensta troleibusuose ar automobiliuose, nes šie nuolat keičiasi. Funikulierius nesikeičia. Kauniečiai pasensta funikulieriuje.“

Albumo šeimininkas / sudarytojas K. Navakas fotografijas surikiavo ne vien pagal meniškumo reitingus. Gal net svarbiau jam buvo vaizdų tekstiškumas. Todėl tenka pateisinti keletą prastesnių Žaliakalnio medinukų, Laisvės alėjos ar šiaip informacinės reikiamybės nuotraukų. Tuo labiau kad jas ant tvirtų literatūrinių pečių neša aštriamintis žodis ir išskirtinis stilius, tarsi Prisikėlimo bažnyčios „vertikalė, veržliomis langų čiurkšlėmis“ kylantis tobulumo dangun...

Jeigu pagal K. Navako taisykles dar trūksta baigiamojo skambumo, tada iššaukime paskutinį šovinį ir „Sutiktą Kauną“ įvardykime kaip įsimintiną koncertą fotografijai ir žodžių fortepijonui.

Gintaro Česonio nuotrauka
Baltijos pakylėti

Beveik tuo pat metu identišką „koncertą“ uostamiestyje sugrojo Leonidas Donskis ir Gytis Skudžinskas. Net madingi juodaspalviai albumų viršeliai broliaujasi. Nors giminystė tik paviršinė, formali.

„99 Baltijos istorijos“ („Druka“. Klaipėda, 2009) savo dvigubai stambesne apimtimi ir spalvotomis fotografijomis nelabai norėtų lygintis su komerciškai kameriniu „Sutiktu Kaunu“. Taip ir neoficialiose Lietuvos miestų varžybose Klaipėda visaip bando pralenkti Laikinąją sostinę.

Albumo pratarmėje ir L. Donskis tai patvirtina: „Ilgai laikyta trečiuoju Lietuvos miestu Klaipėda, regis, jau iškovojo antrojo šalies miesto vardą, ekonomiškai aplenkdama šiaip jau gilesnę intelektualinės ir meninės kultūros tradiciją turintį Kauną.“ Spaudoje teko skaityti dar didesnius tenykščių svajoklių užmojus sostinę persikelti į uostamiestį...

Štai kaip viską pakylėja magiška jūros aura. Kilnaus orumo kupinos ir L. Donskio asociacijos. Taip jis vadina savo tekstus: „Tai ne 99 literatūriniai ar istoriniai pasakojimai, o veikiau 99 asociacijos – su žmonėmis, jų jausmais, vaizduote ir tapatybės kontūrais.“ Pagarbia šiluma apgaubiami nepamirštami praeities šviesuoliai ir turiningo autoriaus gyvenimo padovanoti susitikimai ar bičiulystė su Baltijos regiono iškiliaisiais menininkais, mokslininkais, „profesijos broliais“, politikais, sportininkais ir kitokių sričių kultūrinių tiltų statytojais.

Trylikoje reminiscencijų, taip pat kitose istorijose, rodos, sutelpa ir susipina visas L. Donskio gyvenimas nuo pionieriškos vaikystės iki mokslinių aukštumų. Filosofo erudicija ir universalus išprusimas dėstomas ramiai, santūriai, be efektingų metaforų sproginėjimo. „Giliai ir monumentaliai“ veržiasi enciklopedinių žinių vulkanas. Gal visa tai atkeliauja iš Dickinsono koledžo, kuriame jis trejus metus mokėsi rašyti „teorinį tekstą vakarų akademiniams žurnalams ir leidykloms“. Gal prie talento pridėti mokslai ir nulemia dalykiškai tikslų kalbėjimą bei profesionalią gelmę.

Gyčio Skudžinsko nuotrauka

„Netikėtų įžvalgų“ gausūs pasakojimai bendrumon sutelkia daugybę nuostabių žmonių ir patvirtina seną poetizmą – jūra neskiria, o sujungia krantus. Dar viena kilni šio albumo intencija, kai, kalbėdamas apie „bendras nelaisvės ir nesaugumo jausmo surištas kaimynes“, L. Donskis perkelia Milano Kunderos vidurio Europos šalių apibūdinimą į mūsų regioną: „didžiulė kultūros ir minties įvairovė nedidelėje teritorijoje.“ Pasigėrėjimo vertas Baltijos gintaras!

„Sutiktame Kaune“ dar buvo neaišku, ar tekstai vedasi fotografijas, ar jos tekstus, o klaipėdiečių albume vaizdinė medžiaga dažniausiai tampa tik dekoratyviu puslapio papuošalu. Vos keletą konkrečių žmonių G. Skudžinskas įkomponavo į urbanistinį foną, kuris fotografui yra žymiai svarbesnis už pozuotojo asmenybę. Gal tik dabitiškai baltai apsirengęs Rolandas Rastauskas nukonkuruoja aplinkos eksterjerą. Savo kunigaikštiška laikysena „literatūros džiazo virtuozas“ RoRa ir be baltos kepurės nuolat švyti mūsų kultūrinėje erdvėje.

Fotografiškai tvirčiausiai atrodo prie mirusių laivų kareiviškai sustingęs Benas Šarka. Apie šio performerio kūrybą L. Donskis parašė tobulo užbaigtumo įžvalgas, kurias derėtų cituoti netrumpinant, bet apsiribokime tik pabaiga: „Pasaulis yra vis iš naujo sudėliojamas, po to išardomas ir naujai perdėliojamas – tai yra meno kūrinio, kaip pasaulio ciklo, atspindžio esmė. Antropologai teigia, kad archajiškose kultūrose šitą daro šamanai. Turbūt nesuklysiu ir šią funkciją patikėdamas bei priskirdamas Benui.“

G. Skudžinskas yra ir šio albumo dizaineris. Stengdamasis paįvairinti besikartojančių puslapinių nuotraukų monotoniją jis keliolika vaizdų sukomponavo į mažiukus kvadratus. Tarp lietuviškų ir angliškų tekstų skilčių vizualiai jie „žiūrisi“ gerai, tik labiau pavykusios fotografijos prašosi didesnio formato. Nepasisekė B. Šarkai ir keletui suminiatiūrėjusių nuotaikingų jūros peizažų, kuriuos be didelių prasminių nuostolių galima buvo pakeisti neįspūdingais pavienių medžių ar raudonplyčių bei raudončerpių namų fragmentais.

Keliaudami albumo erdvėmis priprantame ir visai pamirštame, kad žiūrime į pinhole kamera senovę akvareliškai imituojančius vaizdus. Švelnus neryškumo šydas suminkština aštriabriaunius tikrovės kampus, sukuria sapno viziją, o neretai prideda ir sumeluotų atspalvių. Spalvota fotografija triukšmingesnė už bespalvę, o pinhole technika užgesina ryškiaspalvius blyksnius. Ji kalba tyliai, bet ne pašnibždomis. Kartais glumina paprasčiausia nekokybė. Jeigu ji nepadėtų sukurti specifinės nuotaikos, suabejočiau šios technikos būtinybe bendraplaniuose peizažiniuose fotografavimuose.

Niujorke gyvenantis kaunietis Arūnas Kulikauskas, išpažįstantis tik pinhole religiją, žavisi, kad toks fotografavimas – tarsi senovinis rašymas žąsies plunksna. Atseit objektyvas iškraipo vaizdą, o be stiklo linzių gauname tikroviškiausią autentiką. Išplaukęs reginys yra tikresnis už akimis matomą ryškumas? Visokiais gudriais sugalvojimais savo pomėgius bando sutvirtinti užsispyrę fanatikai.

Gyčio Skudžinsko nuotrauka

Šįkart sudėtinga išrinkti vieną fotografiją, todėl, pritaikant L. Donskio skambų terminą „estetinis stebuklas“, galima būtų išskirti beveik dvidešimt tokių gamtos „stebuklų“. Dažniausiai jie nutinka pilkąją valandą, kai saulei nusileidus pradeda tirštėti sutemos ir tik rausvi atšvaitai dar spalvina tolimą horizontą.

„Šiaurės Atėnuose“ perskaitęs apie M. K. Čiurlionio laiškus sužinojau gražų senovinį sutemų įvardijimą – pilkoji valanda, kuri daugeliui menininkų būdavo pati kūrybingiausia. Puikus pilkosios valandos jūros peizažas palydi istoriją apie „didžiausią švietimo epochos filosofą Immanuelį Kantą“. Rodos, toliuose dar teberusena klestinčio, kaip pasakytų RoRa, „kažkada raumeningo“ Kenigsbergo pašvaistė...

Fotografijų estetinio stebukliškumo dramaturgiją sukuria šiaurietiškai sunkūs dangūs. Jie gerai atitinka turtingų kūrybinių asmenybių sudėtingą dvasinį pasaulį. Andrejaus Tarkovskio filmų stilistiką atkartoja niūrus, melsva pilkuma apgobtas tolstančios žemės siluetas. Gotlando pakrantės vaiduokliška akmenų eisena skandintis į blausiai švytinčią jūrą akompanuoja Ingmaro Bergmano genijui. O Stasiui Krasauskui parinktas viltingu džiugesiu raminantis tylus jūrvaizdis, tarsi patvirtinantis L. Donskio mintis: „Daugelio talentų žmogus, apdovanotas ypatingu muzikalumu, plastika, fiziniu grožiu, garsus plaukikas, vandesvydininkas ir novatoriškas grafikas Krasauskas primena universalų renesansinį menininką, tobulai perpratusį ne tik šviesokaitos, eroso, rankų, akių, šypsenos, susitinkančių žvilgsnių paslaptį, bet ir žmogaus kūno grožį. Krasauskas – žmogaus kūno grožio ir eroso poetikos meistras.“

Įspūdingi peizažai subtiliai antrina įspūdingiems Baltijos šalių menininkams: Tomui Venclovai, Vytautui Kernagiui, Gidonui Kremeriui, Mariui Liepai, Michailui Barišnikovui, Juriui Podniekui, Georgui Otsui, Arvo Partui, Hannui Niemiui, Goranui Grahnui, Czeslawui Miloszui...

Pavykęs ir pažodinio iliustravimo atvertimas, paskirtas Modestui Paulauskui – „neabejotinai didžiausiam Lietuvos krepšininkui iki Arvydo Sabonio eros“: ryškiai raudoną apskritimą krepšinio aikštelėje išmargino įvairiaspalviai rudeniniai lapai ir atrodo, kad krisdami jie irgi bando pataikyti...

Galima žavėtis puikiai sukomponuotu viršeliu ir stebėtis originaliai įspaustu bangų imitacijos reljefu, bet negalima sutikti su leidybiniu akibrokštu, kai tame gražume sidabru švyti tik Leonidas Donskis, o tituliniame atvertime mažyčiu šriftu, lyg tarp kitko, pranešama: iliustracijos Gyčio Skudžinsko. Pagaliau albumo pabaigoje didžiulėje puslapinėje erdvėje keliais sakiniais pristatomas tekstininkas, o vaizdų ir dizaino autorius pradingsta nežinioje...

Nelygintini filosofo ir fotografo kūrybiniai įdirbiai, bet autorinė teisybė privalo išlikti. Leidyklos komercinių vilčių tikrai nebūtų sužlugdžiusi greta įžymybės atsiradusi ir „mažai žinoma“ pavardė. Įdomu, kodėl autoritetingas L. Donskio, jo paties žodžiais, „moralinis gestas“ nepalaikė jaunojo bendraautorio?