Sigito Kancevyčiaus nuotrauka

Rugsėjo 24 d. (penktadienį), 17 val. Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus galerijoje (Tomo g. 7) atidaroma Sigito Kancevyčiaus paroda „Paryžius. Žmonės.“ Fotografijos iš romantiškosios Prancūzijos sostinės rinktos ketverius metus. Fotomenininkas siekė pajusti šio legendinio miesto dvasią, stebėdamas Paryžiaus gyventojų veidus, o ne sustingusius architektūrinius paminklus.

Yra vietų, kurių jau nebegalima apibrėžti vien geografinėmis nuorodomis. Pavyzdžiui, Paryžius iš tiesų yra paprastas didelis Europos miestas, jame dėl vietos po saule grūdasi visas tautų ir kultūrų katilas, ten daug triukšmo ir judesio. Tačiau daugybės žmonių širdyje šis miestas yra meilės, meno ir laisvės sinonimas. Paryžius yra tapęs romantiškų, nostalgijos šviesa nušviestų dalykų konsteliacijos apibūdinimu. Rytas su kava ir sviestiniu raguoliu... Įsimylėjimas ir bučiniai ant gražiųjų miesto tiltų, bei aikštėse (visai kaip ikoninėje Robert Doisneau fotografijoje)... Menininkai, neturintys pinigų, bet iki užsimiršimo svaigiai šėlstantys kavinėse... Įspūdingi muziejai ir dar įspūdingesnės jų kolekcijos... Aukštosios mados korifėjų lizdas... Baržos Senos upėje... Galima be galo vardinti atributus, kurie laikui einant (gal nuo tada kai Prancūzijoje ėmė degti revoliucijų ugnys) susilydė į įspūdingą darinį, kuris išreiškiamas Paryžiumi. Tie, kas svajoja nuvykti į šį miestą nori ne jo gatvių ir kavinių, išsikėtojusių palei krantines – norima Paryžiaus Jausmo – laisvės, romantikos, įkvėpimo... O bulvarų ir tiltų vardai, kuriais gundomasi siejasi ne su konkrečiais fiziniais miesto architektūros elementais, o su galimais pojūčiais, kurie turėtų užplūsti juos lankant.

Gal dėl to Sigito Kancevyčiaus fotografijose pagrindinis dėmesys tenka žmonėms. Jie sėdi kavinėse, sukasi šokyje, skuba gatve, susilieja bučinyje ar nustveriami savo kasdienėje rutinoje... Pastebėtina, kad visų fotografijų erdvė išorinė – fotografuojama viešose erdvėse. Būtent visiems atviros vietos, kuriose kryžiuojasi daugybės individų judesio trajektorijos ir kuria miestui būdingą atmosferą.

Sigito Kancevyčiaus nuotrauka

Fotografijas vienija ne tik jų objektas, bet ir chromatinė plotmė – visos jos beveik juodai baltos. Spalvos prigesintos taip smarkiai, kad lieka tik jų nuojauta. Juodai balta jau leistų kalbėti apie archyviškumą, tačiau likęs spalvos šešėlis neleidžia to daryti. To pakanka, kad būtų liekama dabartyje, o neįprastas spalvinis tonas kuria nostalgiškos nuotaikos šydą.

Realaus ir svajonių miesto kolizija. Būtent taip galima apibrėžti ir pačią Prancūzijos sostinę. Jame tokiais pat buities rūpesčiais kaip ir kitur gyvena daugybė žmonių, bet kartu jis yra svajonių miestas, žadantis svajonių išsipildymą daugybei svetimšalių, kurie vizitą Paryžiuje laiko privalomu gyvenimo etapu.