(Mąstymai apleistumo tema)

Būti krikščioniu dvidešimt pirmajame amžiuje nėra lengva. Dažnai mūsų religingumas apsiriboja tik keliomis praktikomis: nueiti, pabūti bažnyčios šventoriuje per didžiąsias šventes, dėtis gerai žinančiam visas tiesas ir stengtis, kad tos tiesos būtų patrauklios man, atitiktų lūkesčius. Sekmadienio šventimas taip pat apsiriboja televizija, internetu, linksmybėmis ar skaudama galva po vakarykščių darbų. Apie Dievą tokiame kontekste nėra ką kalbėti. Juk Jis lyg koks senukas iškviečiamas pagal užsakymą. Man prireikė, – duok, man kažkas atsitiko, – pagelbėk. O visomis kitomis akimirkomis – ramiai sau miegok ir netrukdyk, nes aš užsiėmęs kitais, malonesniais ir reikalingesniais dalykais. Ir tai vadinasi krikščionybe Lietuvoje, Europoje. Gal dėl vaizdo: tėvai, seneliai taip darė, tokios tradicijos ir panašiai.

Kartais tenka sutikti žmonių, save vadinančių krikščionimis be Bažnyčios. Vadinasi, be prasmės ir pamato. Šiandien ne apie tai norisi mąstyti. Žvelgti šiek tiek iš kitos pusės. Tikrasis krikščionis. Koks jo veidas šiandien? Ar yra dar jam vietos pasaulio struktūrose, socialinėje, ekonominėje plotmėje? Galbūt jis yra vienas sau. Šio mąstymo pagrindinė mintis – Jėzaus Kristaus malda ant kryžiaus: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ Ar tai nėra šiandienio krikščionio mada? Turiu mintyje praktikuojantį, ne formalų krikščionį. Žmogų, kuris stengiasi gyventi Evangelijos dvasia.

Kartais mąstau, kur tie apleistumo, vienišumo ženklai? Atrodytų, visi esame pašaukti, visi dalyvaujame bendrystėje. O štai čia vienišumas, apleistumas. Ar žmogus kelyje yra tik vienas? Vienui vienas. Šie septyni Kristaus žodžiai yra be galo iškalbingi. Bet apie tai vėliau. Dažnai tenka girdėti motinų raudą už mirusius, klystančius vaikus. Pamenu, vieną kartą prie manęs priėjo gal kokių septynerių metų mergaitė ir lyg tarp kitko pasakė: „Noriu, kad į namus sugrįžtų tėtis.“

Daugybė pavyzdžių. Kone kasdien susiduri tiek su begaline viltimi, tiek ir su gyvenimo apleistumu. Ir štai tau krikščionis. Štai tau šlovė ir garbė. Nelieka nieko. Nei žodžių, nei gestų, tik verksmas. Apleistumas, vienišumas, kančia. Širdyje klausi: nejaugi? Nejaugi tiek?

Su šia tikrove nuolat tenka susidurti. Ji yra tikroji krikščioniškojo gyvenimo puošmena. Kiekvieną akimirką, ar eidamas gatve, ar skaičiuodamas pinigus, vienaip ar kitaip, pačia slaptingiausia prasme susiduri su kryžiumi. Susiduri ir išgyveni kaip tikrovę arba, nuleidęs galvą, uždangstai, tarsi nematai. Vienu atveju krikščionybė įgauna prasmę, kitu atveju ji lieka nesuprasta. Širma.

Šiandien norisi mąstyti apie pirmąją pusę. Jėzaus malda ant kryžiaus pačia giliausia prasme apima visą tikinčiojo, visą žmogaus kelią. Visa tai sąlygoja kelionę į priekį. Iš čia gimsta paslaptis. Galbūt norėsis paklausti: paslaptis iš apleistumo? Tai jau ne man. Tuomet toks krikščionio veidas man nepriimtinas. Geriau plaukti pasroviui. Tačiau čia ir gimsta tikrasis vienišumas. Ne vien mūsų, bet ir Dievo.

Dažnai pasiduodame pagundai tiesiog plūduriuoti vidury platybių, nuolat nešami pasroviui, neaišku, kur, blaškomi tai pirmyn, tai atgal; vos tik pasirodo, kad jau turime tvirtą atramą, kurios galime įsitverti ir laikytis, ji susvyruoja ir mus aplenkia; jei ją sekame, ji nesiduoda sugaunama, išsprūsta ir amžinai atsiduria priešaky. Niekas mums nestovi vietoje. Tai natūrali mūsų būsena, o vis dėlto ši būsena yra labiausiai priešinga mūsų polinkiams, kurie pasireiškia kaip apleistumo ir vienišumo, savilaužos priežastis. Nejučia mes patys trokštame surasti tvirtą atramą, galutinį, atsparų pagrindą, ant kurio galėtume pastatyti į begalybę kylantį bokštą, tačiau mūsų pastangos sueižėja, o žemėje atsiveria bedugnės gelmė. Tai tiek mūsų pačių, tiek Dievo apleistumo pagrindas.

Grįžkime prie psalmės žodžių. Prie Jėzaus maldos. Jis yra Emanuelis. Jis visada pasilieka su mumis. Ne Jis mus apleidžia, bet mes Jį. Todėl reikia mokėti meilės kainą. Juk tik mylintis gali kentėti dėl praradimo! Ant kryžiaus Jėzus kenčia kiekvienos nuodėmės blogį: paties Dievo apleidimą. Taigi, būdamas viskuo su mumis solidarus, Jis visur ir visada garantuoja, kad yra su mumis. Psalmėje kalbama apie pasaulio blogio prislėgtą teisųjį, per kurio kančią visiems ateina teisingumas ir Dievo karalystė. Psalmė baigiasi žodžiais apie teisius Viešpaties darbus. Tai himnas, kuriame nuo visiško nusiminimo pereinama prie šlovinimo. Tai giesmė to, kuris matė aptemusį Dievo veidą, o dabar regi pasireiškiantį visą Jo gerumą. Žinoma, Dievo apleidimas yra blogis žmogui. Ant kryžiaus jį Dievas tarsi susigrąžina. Jo šauksmas, iš vienos pusės, išreiškia mums nesuvokiamą ir nesuvoksimą blogį. Iš tiesų Jėzus yra Sūnus, kurio būtis yra visiškai ir vien tik būti iš Tėvo. Jo apleistas išgyvena savo niekybę – begalinį blogį, pranokstantį tai, kas įmanoma ir neįmanoma. Tai didžiulė paslaptis. Dievas, meilės Trejybė savyje, save pražudo, kad mus išgelbėtų.

Bet kaip tik taip pasireiškia tikrasis krikščionybės paradoksas, reikalaujantis ne proto, bet drąsos. Viešpats nuo kryžiaus per apleistumą, per saviplėšą tiesia kiekvienam mūsų ranką, kviesdamas šokiui. Jis klausia mūsų: „Ar galėčiau pašokti su tavimi... kiekvieną gyvenimo dieną, kiekvieną akimirką?“ Jis žvelgia į mus, Jis sužavėtas mūsų kuklaus grožio. Jis šiame kontekste ypatingai šypsosi, Jam nerūpi kitų nuomonė, Jis pasirengęs mus vesti. Jis laukia mūsų atsako. Tas šokis reikalingas mums. Juk visur ir visada svarbiausia būti su Dievu, kuris supranta mūsų nesupratimą. Tai vienišumo implikacija, kurios vaisių subrandino pragmatizmas. Sunkiai ir tiesmukai pasakyta. Tačiau tiesa yra viena. Esame vieniši tada, kai bėgame nuo savęs. Kai Dievą paliekame vieną. Todėl Jo malda pirmiausia yra ne tiek mūsų malda, kiek visas mūsų gyvenimas.

Reikia žengti ne vieną žingsnį, kad mes – kūrinys ir Kūrėjas – būtume viena. Reikia vaikiškumo ir paprastumo. Tai, ko gero, ir yra receptas, šiandien kirbantis galvoje. Juk visada vaikiškojo tiesos regėjimo praradimas, kaip sako doc. Dr. Benas Ulevičius savo knygoje „Dieviškasis žaidimas: liturginio mąstymo apmatai“, suaugusiojo būtį paženklina nuopuolio išgyvenimu. Šiuo atžvilgiu negatyvusis suaugusiojo patyrimas atsiskleidžia kaip metafizinę reikšmę turintis faktas. Suaugusiojo gyvenime yra atsitikę kažkas, dėl ko autentiškas realybės išgyvenimas tampa neįmanomas. Vaiko gyvenime šis negatyvaus patyrimo lūžis dar nėra įvykęs, jis yra nepatyręs. Žvelgiant iš suaugusiojo perspektyvos, toks vaiko nepatyrimas yra išganingas. Jo dėka vaikas tebeturi autentišką pasaulėjautą ir gali visavertiškai išgyventi autentiškai suvokiamą realybę. Tuo tarpu patyrimas paslepia nuo suaugusiojo realybės daugiaplotmiškumą, suparalyžiuodamas jo pasaulėjautą ir nuskurdindamas jo pasaulį. Taigi, ir melsdamas už mus, išgyvendamas blogio apleistumą, Jėzus kviečia grįžti į tikrovę.

Tik bėgimas nuo savęs atplėšia nuo esmės ir veda į nepasitikėjimą- vienišumą. Mergaitės malda už tėtį, motinos malda už vaikus šioje perspektyvoje įgauna pagreitį. Krikščionis šiandien neturi bėgti nuo kryžiaus, nuo pleišto. Šaukdamas nuo kryžiaus, Jėzus parodo begalinį sūnaus pasitikėjimą ir kiekvieną kviečia būti tikrosios meilės dalimi. Meilės, kuri vienumoje lieka vaisinga. Meilės, kuri yra autentiška pasaulio pajauta – regėjimas širdimi. Taip, kaip mato vaikas. Tad stabtelkime ir būdami savimi, leiskime Dievui būti Dievu mumyse.