Šimtmečio renginys įvyko. 2010 m. rugpjūčio 6–8 dienos įeis į ateitininkijos istoriją. Vienaip ar kitaip šis renginys mus paveikė. Kongreso organizatoriai dar negali patikėti, jog metų darbas sutilpo į tris dienas ir jau baigėsi. Renginio dalyviai jau spėjo atsipūsti ir, reikia tikėtis, apmąstyti, kaip puoselėti ateitininkijos veiklą antrąjį šimtmetį. Esami ir buvę organizacijos vadovai priversti susitaikyti su pasikeitimais po Kongreso. O kad nesijaustų nuskriausti negalėję dalyvauti Kongrese, pabandysime keliuose Kongreso dienoraščio puslapiuose pristatyti, kas, kaip ir kodėl XVI AF kongrese vyko.

XVI AF Kongreso dienoraštis

Penktadienis, 2010 m. rugpjūčio 6 d., Vilnius

Štai jau vakaras, o šiandien buvo didi diena. XVI Ateitininkų federacijos kongresas prasidėjo! Buvo smagu nuo pat ryto stebėti besirenkančius Kongreso dalyvius ir svečius. Dar net neprasidėjus iškilmingam atidarymui jautėsi, kad susirinkome švęsti Ateitininkijos šimtmečio – visi linksmi, pasitempę, pasipuošę... O gal ir Lietuvos nacionalinės filharmonijos, kurioje vyko Kongresas, didingumas privertė mus pasitempti? Taigi nepasidžiaugti Kongreso atidarymu, svečių ir sveikinimų gausa negalima. Girdėjome popiežiaus Benedikto XVI, Apaštališkojo nuncijaus, Lietuvos Bažnyčios, valstybės vadovų linkėjimus organizacijai jubiliejaus proga. Manau, kad viena prasmingiausių Kongreso atidarymo akimirkų buvo Šimtmečio apdovanojimų už gyvenimo indėlį ateitininkijai teikimas, kuriais buvo įvertinta kun. Vaclovo Aliulio, Jadvygos Damušienės, Petro Plumpos, Juozo Polikaičio, Laimos ir Jono Šalčių, Vidos Zulonaitės ir kun. dr. Arvydo Petro Žygo veikla organizacijoje. Apmaudu, kad prieš kelias dienas mus paliko ir atsiimti apdovanojimo negalėjo energingoji Jadvyga Damušienė, Kongrese į mus žvelgusi tik iš nuotraukų... Mums belieka džiaugtis, kad per šimtą organizacijos metų savo gretose turėjome tiek daug iškilių asmenybių, ir malda už jas dėkoti.

Daugelis ryškių organizacijos narių, įvykių, istorijos tarpsnių liks įamžinti dokumentiniame filme „Šimtas ateities metų“, kurio premjera ir įvyko Kongrese. Filmo autoriams Juozui Matoniui ir Vytautui Damaševičiui teko sudėtinga užduotis – šimtą ateitininkijos metų įsprausti į videojuostos šešiasdešimt minučių... Be galo džiaugiamės, kad Kongrese galėjome į savo istoriją žvelgti ne vien iš prisiminimų, perpasakotų istorijų ar nuotrupų iš knygų, bet ir iš ekrano su besikeičiančiais ateitininkų istorijos kadrais. Dabar belieka pasistengti, kad šį filmą pamatytų ne vien ateitininkai, bet ir plačioji visuomenė...

Neįtikėtina ir tai, kad pagaliau turime ir išsamią, įdomią ir profesionalią Ateitininkų istorijos knygą! Esame be galo dėkingi knygos „Ateities draugai. Ateitininkų istorija (iki 1940 m.)“ autoriui prof. Kęstučiui Ignui Skrupskeliui. Labai simboliškai po dokumentinio filmo premjeros įvyko ir „knygos premjera“ – knygos pristatymas kartu su autoriumi, leidėjais ir ateitininkais istorikais.

Apskritai derėtų paminėti, kad pirmoji Kongreso diena organizatorių sumanymu buvo skirta pažvelgti į ateitininkijos istoriją ir organizacijos indėlį į Lietuvos bei pasaulio kultūrą. Kongreso dalyviai skirtingose darbo grupėse diskutavo apie ateitininkišką patriotiškumo sampratą, ateitininkų filosofines idėjas, socialinę ir politinę programą, patirtį ugdant asmenybę, mūsų idėjas mene. Daliai dalyvių buvo gaila, kad vienu metu veikė šešios skirtingos darbo grupės ir dalyvauti galėjai tik vienoje, o norėjosi išgirsti ir kitas. Bet turbūt mažai kas galėtų teigti, jog nebuvo verta į mūsų istoriją pažvelgti taip plačiai ir giliai.

Atrodo, dar tik pirma renginio diena, o tiek įvykių ir svarbių akimirkų, vertų užrašyti! Daugelio ateitininkų atmintin turėjo įsirėžti šios dienos šv. Mišios, kurių koncelebracijai vadovavo arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. Šv. Mišių metu gausus būrys moksleivių, studentų ir sendraugių davė ateitininko įžodį. Ypač džiugina tai, kad Sendraugių sąjunga pasipildė gausiu būriu (net 21) sendraugių. Turbūt pirmą kartą sendraugio įžodį davė nuo jaunučių užaugę ateitininkai. Besiklausant kviečiamų duoti įžodį sąrašo smagu buvo girdėti, jog net kelios jaunos šeimos įsipareigojo uoliai eiti ateitininko pareigas. Ar tai ir bus ta kritinė masė, kuri artimiausiu metu ves ateitininkiją į priekį? Pagyvensim – pamatysim, bet iš jų to tikrai tikimasi.

Dienoraščio skaitytojai turbūt jau mąsto, „ar šios dienos aprašymas kada nors pasibaigs?“ Iš tiesų XVI ateitininkų kongreso programa yra įtempta ir kartais pritrūksta laiko tiesiog pabendrauti su draugais ir bičiuliais, ypač tais, kurių nematai „nuo kongreso iki kongreso“. Juk Telšių ir Švenčionėlių ateitininkai ne taip dažnai susitinka, o ką jau kalbėti apie Lietuvos ir išeivijos ateitininkus! Tad gal ir gerai, kad pirmosios renginio dienos vakaro programa buvo gana laisva – galėjai rinktis iš kelių galimybių (matyt, tai jau tampa šio Kongreso išskirtiniu bruožu): žiūrėti filmą kino centre „Pasaka“, kartu su moksleiviais dažyti žibintus K. Sirvydo skvere arba smagiai trypti Vilniaus paveikslų galerijos kieme vykusioje vakaronėje (o atokvėpio akimirkomis bendrauti su draugais ateitininkais).

Štai ir baigėme pirmąją Kongreso dieną... O baigėme tradiciškai kaip išeivijos ir Lietuvos stovyklose – malda ir giesme „Kaip grįžtančius namo paukščius...“

Jau smalsu, kas laukia rytoj... Iš pirmo žvilgsnio programa atrodo įtempta ir ilga...

Šeštadienis, 2010 m. rugpjūčio 7 d., Vilnius

Turbūt neklydau vakar rašydama, jog šiandien mūsų laukia įtempta ir gausi programa, bet po vakaro koncerto visi jaučiamės lyg naujai gimę, pakilios nuotaikos ir kupini jėgų. Tačiau apie viską iš pradžių...

Ne pirmą kartą dalyvauju ateitininkų kongrese ir vienas iš dalykų, kurio pasigedau (pasigedau teigiama šio žodžio prasme) prisiminusi ankstesniuosius – ogi nėra bendrų plenarinių pranešimų. Pavyzdžiui, šį rytą pradėjome teatralizuota diskusija „Laisvė ir kultūra“, kurią parengė Tatjana Maceinienė. Iš pradžių, regis, net buvo sunku suprasti kas čia vyksta, ką du aktoriai ant scenos veikia, kodėl skaitydami „Lietuvos rytą“ jie cituoja Antano Maceinos, Juozo Girniaus, kitų ateitininkų mintis, kurios tikrai šiam dienraščiui nėra būdingos... Bet nuo scenos pasklidęs verdamos šviežios kavos aromatas bei netradicinis būdas suaktyvinti publiką diskutuoti (už pasisakymą atsilyginant ką tik išvirtos kavos puodeliu) privertė pagyvėti ir įsitraukti į diskusijas visą Didžiąją filharmonijos salę.

Beje, vakar pamiršau paminėti, jog daug šventiškumo renginiui suteikė Lietuvos nacionalinės filharmonijos atlikėjų muzikinės programos, kuriomis ir vakar, ir šiandien pradedama Kongreso programa. Vakar buvo džiugu klausytis didingo vargonų skambesio, o šiandien rytą pradėjome fortepijono, smuiko ir violončelės garsais.

Taigi pažadinti kavos aromato buvome pasirengę vėl bėgti į šešias skirtingas darbo grupes. Šis rytas buvo skirtas skaityti šių dienų laiko ženklus – kaip suvokti vyriškumą ir moteriškumą lygių galimybių pasaulyje, kas nutinka tautinei tapatybei globalizacijos akivaizdoje, ar mokslo ir technologijų pažanga reiškia ir žmogaus vystymąsi, kokius iššūkius krikščionybei meta šiuolaikinės politinės srovės, koks šiandien pasauliečių vaidmuo Bažnyčioje, koks meno ir pasaulėžiūros ryšys. Mano nuomone, labai gerai, kad pranešėjai darbo grupėse yra ir ateitininkai, ir iš šalies pakviesti prelegentai, išmanantys konkrečias temas ir sritis. Gera buvo matyti, kad darbo grupių moderuotojai studentai ateitininkai arba jaunieji sendraugiai, kurie kitame Kongrese, reikia tikėtis, dalyvaus kaip pagrindiniai kalbėtojai (o gal jau ir šiame Kongrese dalis jų galėjo būti pranešėjai).

Per šv. Mišias, kurioms vadovavo vyskupas Arūnas Poniškaitis, mus ir vėl džiugino prieškongresinėje stovykloje suburtas ateitininkų choras, vadovaujamas Erikos Lukšienės. Negaliu atsistebėti, kad per tokį trumpą repeticijų laiką įmanoma parengti nemažą repertuarą giesmių! Tiesa, ar minėjau, kad beveik visas Kongreso programos dalis galima stebėti internete tiesiogiai? Puiki mintis! Arba klausytis per Marijos radiją.

Šeštadienis buvo svarbus ir tuo, jog būtent šiandienos popietę girdėjome AF pirmininko Vyganto Malinausko žodį, įvertinantį pastaruosius ketverius organizacijos gyvavimo metus. Taip pat priėmėme kelis AF įstatų pakeitimus, kurie, rengėjų nuomone, turėtų pagerinti AF veiklą ir palengvinti jos organizavimą. Sutinku su manančiais, jog organizacijoje svarbiausia ne įstatai, bet žmonės ir jų atsakomybė bei noras veikti. Tačiau, matyt, su geresniais įstatais ir veikti lengviau... Gaila, kad nepavyko pakeisti AF valdybos rinkimo procedūros, pagal kurią į AF valdybą įeitų sąjungų ir vietovių atstovai... Bet buvo pritarta pirmininko ir valdybos kadencijos sutrumpinimui iki dvejų metų, perskirstytos AF pirmininko, AF valdybos ir generalinio sekretoriaus funkcijos, AF pirmininkas paliekamas tik kaip idėjinis organizacijos vadovas, o visos administracinės ir organizacinės funkcijos perleidžiamos generaliniam sekretoriui. Taip pat šiandien paaiškėjo kandidatai į renkamas AF struktūras (atrodo, jog pirmą kartą turėsime pirmininkę moterį – kandidatuoti į AF pirmininkus sutiko Rozvita Vareikienė).

Prisipažinsiu, pamačiusi, kiek šią popietę turime nuveikti, galėjau su bet kuo lažintis, jog niekaip nespėsime ir labai vėluosime. Tiesa, 15 minučių užtrukome, tačiau spėjome ir visus formalius dalykus išspręsti (gražu žiūrėti, kaip studentai prezidiume pirmininkauja), ir paskutiniame darbo grupių bloke dalyvauti. Bandėme atsakyti į klausimą, kokios organizacijos reikia Lietuvai ir Bažnyčiai, kaip mes turime veikti kaip kultūrinis ir intelektualinis, visuomeninis, katalikų pasauliečių sąjūdis, kokie mūsų sąjungų veiklos modeliai.

Matyt, manote, kad po tokios programos jau nieko nebesinori... Galbūt... Bet tik ne tuomet, kai vakare laukia toks koncertas, iš kurio ką tik grįžau... Drįstu teigti, jog visi koncertu liko sužavėti ir netgi visi skeptikai, manę, jog viename koncerte supinti džiazo, klasikos, lietuvių liaudies aranžuotes ir estradines dainas nėra geras sprendimas, po koncerto turėjo pripažinti klydę. Gera buvo matyti Filharmonijos scenoje koncertuojančius ateitininkus profesionalus – džiazo atlikėją Simoną Smirnovą su savo dėstytoju Egidijumi Buožiu, operečių kūriniais mus džiuginusius Vytautą Salinį ir Tomą Ladigą bei žaviuosius „Dainavos“ ansamblio vieneto vyrus iš JAV. Tai buvo ta programos dalis, kuriai užsitęsus niekas neniurzgėjo, bet atvirkščiai – plojimais nenorėjo atlikėjų iš scenos paleisti. O po koncerto prie Filharmonijos dar ilgai šnekučiavosi ir nenorėdami skirstytis būriavosi kongreso dalyviai. Tai iš tiesų buvo puikus dienos programos vainikavimas!

Taigi jau prabėgo daugiau nei pusė Kongreso. Rytoj paskutinė diena. Su nekantrumu laukiu, ką išrinksime į visas struktūras! O visos naujienos rytdienos dienoraščio puslapyje!

P.S. Rytoj būtinai reikia įsigyti Dainavos vyrų vieneto kompaktinį diską...

Sekmadienis, 2010 m. rugpjūčio 8 d., Vilnius

Štai ir baigėsi XVI Ateitininkų federacijos kongresas. Neįtikėtinai greitai prabėgo šios trys dienos... Bet iš pat pradžių apie šiandieną.

Jums turbūt labai smalsu, kaip vyko ir kuo baigėsi rinkimai? Galiu nuraminti, kad rinkimai tikrai įvyko ir visos renkamos pareigybės užimtos. Naująja AF pirmininke išrinkome Rozvitą Vareikienę! Linkime jai sėkmės vadovaujant mūsų organizacijai, o mūsų pareiga melsti Dievo malonės, globos ir pagalbos Rozvitai. Į AF valdybą išrinkti Vilhelmina Raubaitė, Vita Baltušytė, Vytautas Salinis ir Vincentas Lizdenis. Į AF tarybą išrinkome Aistę Diržytę, kun. Robertą Grigą, Vidą Abraitį, Darių Mickevičių, Gailių Raškinį. Ateitininkų fondo valdybos narių pareigas nuo šiol eis Vilmantė Borutaitė, Arūnas Pemkus, Justinas Juknys, Ričardas Kunevičius, Marius Polikaitis.

Šią kongreso dieną ir uždarymą vainikavo iškilmingos šv. Mišios Vilniaus arkikatedroje kartu su kardinolu Audriu Juozu Bačkiu, į kurias tradiciškai ėjome sustoję į eiseną paskui vėliavas – norisi tikėtis, kad lygiai taip pat džiugiai, darniai ir tvarkingai žygiuosime ir per antrąjį ateitininkijos šimtmetį.

Prisiminiau! Per tris dienas nieko neparašiau apie orą! Visą laiką dangus mus lepino saulėtu ir šiltu oru... Bet po uždarymo šv. Mišių buvome palaiminti ir lietumi, privertusiu trumpam iš organizatorių veidų išnykti šypsenai ir suraukti kaktą dėl sutrikdytos padėkos popietės programos. Tačiau viskas susitvarkė. Išlindo ir saulutė, ir popietė įvyko, ir padėkos buvo išdalytos, ir Ateitininkijos šimtmečio tortas išskanautas... Besidalijant Kongreso ir prieškongresinės stovyklos įspūdžiais padėkos popietės metu, džiugu buvo girdėti, kad šie renginiai sustiprino ateitininkų viltį ir ryžtą kovoti, dirbti organizacijos siekių vardan; kad galimybė visą savaitę bendrauti su skirtingų kartų bei iš įvairių pasaulio kraštų atvykusiais ateitininkais sustiprino mūsų vienybės ir pasitikėjimo savimi bei kitais jausmą; kad įsitikinome, jog kai norime – galime daug. Nuoširdžiai noriu, linkiu ir tikiuosi, kad tai ne vien trumpalaikės emocijos, bet iš tiesų esminis lūžis ateitininkų istorijoje ir žengimas į naują amžių ne vien chronologine, bet ir veiklos atsinaujinimo prasme.

Ačiū visiems, kurie vedė ateitininkiją į šią šventę, ačiū Vygantui Malinauskui už vadovavimą organizacijai per pastaruosius metus, AF valdybos, tarybos nariams, raštinės darbuotojoms, ačiū Kongreso organizatoriams, pranešėjams, atlikėjams, rėmėjams ir visiems renginyje dalyvavusiems! Ačiū už šventę! O labiausiai dėkoju tiems, kurių dėka mes po šimto metų turėjome progą ir tikslą susitikti!

XVI AF Kongresas baigėsi... Laikas ruoštis XVII!

Einu klausytis užburiančių Dainavos vyrų vieneto dainų...

XVI Ateitininkų federacijos kongreso dalyvė