Anądien nosis užsikimšo pakiliai rašant vieno tokio apsakymo finalą. Kas nežino, pasakysiu, jog kūrinio finalo rašymas – ypatingas veiksmas, kurio metu ypač nesinori kvaršinti galvos buities rūpesčiais, tuo labiau – priverstinai keltis iš kėdės, kurioje ilgai laukęs išprakaitavai šiokį tokį įkvėpimą, ir keliauti į vaistinę neatsiejama buities dalimi tapusio ksilometazolino hidrochlorido tirpalo. (Tikėkite manimi – tai panacėja!) Jausmas, kad vietoj amžinųjų vertybių renkiesi laikinąsias – totalus, visaapimąs, tačiau vis tiek tenka kilti ir eiti, palikus nebaigtą sakinį. Bent tokia paguoda, kad apsakymo herojui irgi nelabai sekasi, nes oro, deja, reikia labiau negu amžinųjų vertybių, ir xylometazolini hydrochloridum – įstabusis oro durininkas, plačiai atlapojantis prigleivėjusias šnerves deguoniui, – šiame kontekste įgyja kone magiškų galių. Ką be jo daryčiau? Ką daryčiau be pojūčio, kad aptakus, į viršų grakščiai siaurėjantis butelėlis su purkštuku vis labiau įsipaišo į mano biografiją, apgaubdamas ją vaistų lašelių debesimi, ir nūn jau darosi net sunku įsivaizduoti, kas aš būčiau, jei mano kišenės kas dieną neslėgtų ši tauri priklausomybės našta. (Nuolat svaičioju, jog sulaukęs senatvės prisisegsiu tą butelėlytį auksine grandinėle ir šitaip stengsiuosi populiarinti nuostatą, kad priklausomybes, jei ir nepajėgi jų mylėti, reikia mažų mažiausiai gerbti, pasitikėti jomis, joms keliaklupsčiauti. Tai liudys, jog aš vis dar pasitikiu pasauliu ir jo teikiamomis gėrybėmis, ir, nepaisant senyvo amžiaus, tebesu jaunas.)

Tiesą sakant, labai panašiai kaip oro stygius mane pasitiko ir atostogų pabaiga – atostogų, per kurias, vėliau sakysiu, „nuoširdžiai stengiausi perprasti tradicinius atostogų ritualus, nevertindamas jų kultūros požiūriu“. Rugpjūčio 26-ąją šiurkščiai išplėštas iš Nidos, kur, siaučiant audrai, neskubriai meditavau vėjų kauksmo ryšių kabeliuose šėtoniškumą, vis paredaguodamas kokį apsakymo sakinį, netrukus buvau priverstas sėstis prie savo darbastalio kaip „Nemuno“ naujienų redaktorius, t. y. tapti laikinas ir egzistuoti laike, savaitės ciklais, kurių kiekvieno pabaigoje spausdinimo mašinos išspjaus mano pastabas apie tai, kam praeitame straipsnyje manieringai palinkėjau apokalipsės. Domėjimasis kultūra mus puošia – inteligentui tai gal tas pats, kas viduriniokui „Prada“ drabužiai, tačiau ar galėčiau nuoširdžiai, ranką prie širdies padėjęs, pasakyti, kad dėl Vilniaus kultūrinio gyvenimo palikdamas Nidoje kaukiantį šėtoną jaučiau tokią pat rūsčią neišvengiamybę, kaip nūn pakilęs žygiuoti į vaistinę ksilometazolino hidrochlorido?

Jokiu būdu. Nors kultūra – irgi priklausomybė, bet ji nemaudžianti, neįkyri. Gali ir visą gyvenimą pragyventi nesuvokęs, jog vis tiek, kad ir ką darytum, esi išplaukęs iš kultūros, ją simbolizuoji ir ją įkūniji visomis savo sutrūnysiančiomis ląstelėmis. Žinoma, šis straipsnis ne apie kokio Dundukiškio urlaganus ar Buržujiškių forsus, – anie ir aptarti neišnyks, – veikiau tai pokalbis apie du skirtingus požiūrius į kultūros sklaidą ir savo paties vaidmenį jame.

Įsivaizduokite – vasara, miestas tuščias (liaudis mirksta ežeruose arba didesniajame baseine palei Klaipėdą), tvanku. Atvirai kalbant, apie literatūrą net nesinori galvoti – tokį pasaulį, koks atsiverčia, sakykim, Vokiečių gatvėje, geriau atspindėtų kokakolos skardinė ar bent mineralinio vandens buteliukas, bet ne poezija. Ir štai tokiame peizaže – perkūnas iš giedro dangaus. Skaitymai. Kažkur palei Halės turgų ar panašiai. Kažkieno (na, ne visai kažkieno – tie žmonės pažįstami) iniciatyva. Kažkieno bute. Tai, žinoma, pribloškia. Apie panašias kultūrines iniciatyvas mieste pastaruoju metu nieko nebuvau girdėjęs. Esu informuotas apie senamiestyje privačiame bute veikiantį teatrėlį, žinau, kad sektantai renkasi taip pat butuose, tačiau viešų skaitymų privačiose erdvėse nebūta turbūt nuo improvizuoto literatūros salono Kerry Shown Keyso namuose laikų prieš dešimt ar dar daugiau metų. Ir ką? Įvyko ir, atrodo, įvyko sėkmingai, nes tas pats ritualas ėmė pavyzdingai kas dvi savaites kartotis vis kitame senamiesčio regione, vis kitoje erdvėje. (Ant liežuvio galo sukasi – „netikėtose erdvėse“, nors tos erdvės netikėtos gal tik tiems, kurie nepažįsta organizatorių – Juliaus Kelero ir Aistės Kisarauskatės. Tai – ? butas, ?? butas, „Šatėnų“ kiemelis, leidyklos „Kitos knygos“ kiemas ir t. t.) Renginio formatas – visiškai laisvas, informacinis rėmėjas – Facebook’as. Vyksmo būdas: du kviestiniai autoriai skaito savo poeziją bei vertimus, svečiai vartoja alkoholį, klausosi arba nesiklauso, dėkoja organizatoriams, nuperka dar alkoholio. To vyksmo nekausto gūdus oficialumas, tačiau netvyro ir anarchistinė dvasia, nors LUNI mokytinių skaitymuose uždera gausiai – neformalumas jiems mat vertybė. Čia taip pat nejusti didelės išmonės, nėra jausmo, kad užpildyta kokia tuščia niša, ir dėl to vilniškio kultūrininko gyvenimas dabar taptų giedresnis bei komfortiškesnis. Bet yra nereiklus pasitenkinimas. Paprasti skaitymai paprastiems žmonėms – sugėrovams kasdienybėje, kolegoms literatūroje ir (kt.) mene. Ko daugiau reikia?

Šiuose skaitymuose per neilgą jų istoriją sudalyvavo jau ne vienas autorių dvejetas: Vytautas Dekšnys ir Agnė Žagrakalytė, Dalia Jazukevičiūtė ir Lidija Šimkutė, paskutinįsyk – praėjusią savaitę – Aušra Kaziliūnaitė ir Marius Burokas, beje, netrukus turintis pradžiuginti mus nauja poezijos knyga (leidykla „Tyto Alba“). Be abejo, tas pasikartojantis literatūrinis ritualas (neapsiverčia liežuvis sakyti „renginys“) žavi, tačiau pasaulyje, kuriame močiutės ragina prieš ką nors darant devynis kartus pagalvoti, toks neracionalus sumanymas atrodo beprotiškas – neatvyks televizija, neparašys laikraščiai (beje, laikraščiai vis dėlto parašys – jau rašo), o ir žiūrovų akyse nepakilsi aukščiau, negu esi pakilęs, nes jie – draugeliai arba draugelių draugeliai, kurie įvertinti organizatorių rūpestį gali nebent uoliai dalyvaudami vyno suktinyje. Apskritai ši Juliaus ir Aistės veikla sėja nerimo grūdą – jei kultūra yra tai, ką kiekvienas žmogus turi pats sau susikurti, išeina, kad kultūros Lietuvoje nėra ar beveik nėra. Šalyje, kurioje visuomet labai uoliai ieškoma kaltųjų, pačiam pajudinti pirštą net dėl savo paties hedonizmo ir, pasakykime banaliai, idėjos, yra labai netikėta. Žinoma, visa tai pernelyg skambu, kad būtų tiesa – be to, juk suvokiame tiesos išvis nesant – tačiau mintis, jog tokie neracionalūs, „neįgalūs“ (viso meno pasaulio atžvilgiu) kultūros aktai visų pirma deklaruoja ne vyksmo svarbą, o jų kūrėjų priklausomybę nuo kultūros, tiksliau – priklausomybę nuo kultūros ritualų kūrimo, rodosi panaši į teisingą. Gali būti, tai skamba nešvankokai, bet kas galėtų paneigti, jog visuomet tai ir turime galvoje, išsižioję tarti žodį „kultūra“ – visais atvejais, visuose kontekstuose?

Ką gi, nūnai laikas peršokti į rūstesnių taisyklių ir neišvengiamesnių dėsnių prispaustą oficialųjį šiuolaikinio meno pasaulį. Taigi – šiek tiek įtampos greta laisvų, neformalių skaitymų. Netolimoje ateityje Šiuolaikinio meno centre duris žada atverti didžiulė retrospektyvinė paroda, kurioje dalyvauti savo pareiga laikytų kone kiekvienas šiuolaikinis menininkas, jei, žinoma, sulauktų privataus skambučio iš ypatingojo kabineto. (Kad ne visi, tikrai ne visi verti jo sulaukia, kitas klausimas, kurio čia nenagrinėsime – nors būtų sąžininga.) Šiandieną su laimingaisiais autoriais jau susisiekta, sąrašai nusistovėję, drumzlių bei putų irgi tuojau neliks, tik va viena bėda – pasklido gandas, kad šįmet autoriams nebus mokami honorarai (negaliu patvirtinti ar paneigti informacijos – naudojuosi Facebook’o privačiais post’ais; galų gale šitai ir nesvarbu – kaip pavyzdys tai veiktų net informacijai nepasitvirtinus). Kiek teko girdėti, honorarai, skiriami kai kuriems parodoje dalyvaujantiems menininkams, yra ypatinga ŠMC privilegija, nūdieną galbūt niekur kitur Lietuvoje ir neaptinkama (plg. įprastoje galerijoje darbus eksponuojantys menininkai turi padengti išlaidas patys arba už juos tai padaro koks fondas), tačiau žinia, kad šios privilegijos žadama atsisakyti, vis tiek sukėlė smarkų kai kurių dalyvių įniršį. Nuskriejo keletas pastabų kultūros ministro, ŠMC direktoriaus atžvilgiu, buvo suabejota, ar išvis verta toje parodoje dalyvauti, jei nėra honorarų. Tiesa, netrukus tie pasisakymai iš viešosios erdvės dingo, tačiau autorių nuostatos, matyt, liko tokios pačios – už darbą turi būti atlyginta bet kokiu atveju ir bet kokia kaina. Šį požiūrį nesunku interpretuoti dar begėdiškiau: visa, už ką nėra atlyginama, yra paprasčiausia šūdmalystė, apskritai honoraro nemokantis organizatorius yra vagis, siekiantis privačią autoriaus nuosavybę (kūrinį) panaudoti savo tikslams. (Nesiimu spręsti, ar įtūžę autoriai patys suvokia, kokia iškalbinga jų laikysena, bet klausimas, kur yra riba, ties kuria kultūros savanorystė turėtų pereiti į apmokamą tarnystę, yra neišvengiamas.) Šio požiūrio šešėlyje apskritai bet kokia saviveikla, bet koks asmeninio entuziazmo dėka gyvuojąs projektas – sakykim, toks kaip Juliaus ir Aistės rengiami skaitymai – atrodo neišdidus ir savaime prastas (str. šūdmalystė), nors autorių noras gauti tam tikrą paramą, be abejo, yra visiškai teisėtas: menininkas pakankamai pasitarnauja kultūrai kurdamas meną; galbūt iš šalies sunku įsivaizduoti, tačiau būti kūrėju yra didžiulis išbandymas, todėl menininkų pageidavimas, jog visais kitais atvejais kultūra (jai atstovaujančios institucijos) rūpintųsi jais ( t. y. rengtų parodas, mokėtų honorarus, skirtų stipendijas ir t. t.), yra visiškai natūralus ir suprantamas, tik, žinoma, naivokas. Blogiau, kad tai – irgi priklausomybė – priklausomybė nuo rezervato direkcijos ir institucijų, su kuriomis toji direkcija palaiko draugiškus oficialius santykius, malonės. Dar blogiau, kad rezervato direkcija nustato ne tik kriterijus ir kainą, bet ir rangą, lygį, ateities perspektyvas – viską. Todėl kai kurie menininkai be ŠMC yra niekas – ir Lietuvoje, ir užsienyje, ir visur kitur, juo labiau kad ir kai kurių jų talentas galbūt egzistuoja tik ŠMC tikslų fone – tikslų, sukurtų būti silpniesiems kelrode žvaigžde.

Et, pakaks. Šia proga, užuot bergždžiai ką nors sieję arba skyrę, galėtume užeiti į galeriją „Akademija“, kurioje veikia Algio Griškevičiaus paroda „Cirkas“. Joje menininkas pristato naujus režisūrinės fotografijos eksperimentus. Man regis, tiek pati paroda, tiek jos pavadinimas gan gražiai įsilieja į šio straipsnio diskursą.

Visais atvejais svarbiausia – gerai vaidinti.