Rugsėjo 23-iąją minime Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dieną, pagerbdami Vilniaus geto likvidavimo 1943-iaisiais aukas. Tai buvo kraupi diena, kai buvo nužudyti arba išvežti į koncentracijos stovyklas paskutiniai išlikę gyvi žydų tautybės Vilniaus gyventojai.  Nuo tos dienos oficialiai žydų Vilniuje nebeliko – tik tie, kurie slapstėsi šeimose, išdrįsusiose išsaugoti žmogiškumą, taip pat dar liko tie, kurie pasitraukė pas sovietinius partizanus į miškus. Šiaurės Jeruzalė buvo užsmaugta, nuskurdome mes visi.

Kartais bandoma apskaičiuoti, kiek nuskurdo pasaulio kultūra dėl holokausto. Prieš Antrąjį pasaulinį karą žydų muzikantai, kompozitoriai, dailininkai aktyviai reiškėsi daugumos Europos valstybių kultūriniame gyvenime. Teigiama, jog netekome šimtų tūkstančių meno kūrinių. Amžiams buvo išdžiovinta viena iš veržlių ir pasaulį grožiu pripildančių žmonijos versmių.

Tačiau ne statistika ar nužudytųjų skaičius yra svarbiausia. Tai, jog tokia klaiki tragedija galėjo įvykti Europoje, besipuikuojančioje savo civilizacijos klodais, reiškia, jog turime pripažinti, kad niekada nesame visiškai saugus nuo blogio ir iliuziška guostis, jog galima išleisti neapykantos džiną iš butelio ir paskui jį valdyti. Deja, ne. Neapykanta plinta it virusas ir plečiasi it mielinė tešla. Todėl šiandien ir neturime teisės abejingai numoti ranka į visokią panieką žmoniškajam orumui, išvedžiojimus, kas vertas gyventi, o kas ne, agresijos kitoniškumui apraiškoms.

Šiandien neretai girdime sakant – tai buvo seniai ir mes nieko dėti. Esą užverskime nemalonų istorijos puslapį ir žvelkime tik į priekį. Tai saviapgaulė. Jei mes nepriimsime praeities be pagražinimų, jei netapsime tos nenuplaunamos istorinės kaltės, kad šimtai tūkstančių žmonių aktyviai dalyvavo holokausto nusikaltimuose, o milijonai baiminosi pasipriešinti,  dalininkai, tai šis istorinis pūlinys nuolat nuodys istorinę sąmonę ir neapykantos tragedijos vis kartosis.

Krikščionys puikiai žino, kad prisikėlimas neįmanomas be nukryžiavimo. Užkelti holokausto istoriją ant mūsų atminties kryžiaus, tai pirmiausia širdimi pripažinti, kad tai ne JŲ, bet MŪSŲ skausmas ir tragedija. Tai nėra istorija apie nuskriaustą tautą, kuri reikalauja keršto. Tai žmogaus nuopuolio istorija, tai visos žmonijos tragedija, ir šiandien atminties išgydymas pirmiausia reikalingas ne per istorijos baisybes išlikusiems žydams, bet mums, lietuviams, lenkams, vokiečiams, idant galėtume liudyti kitokio pasirinkimo galimybę, idant neskaičiuotume, kas, kokios tautybės ir kaip žuvo, bet įsipareigotume ginti kiekvieno žmogaus gyvybę ir orumą.

Dar kartą pabrėžiu - holokaustas nėra vien žydų tautos, bet visos žmonijos tragedija. Tai ypač akivaizdu Lietuvoje, nes mes itin nuskurdome, netekome absoliučios daugumos žydų tautybės Lietuvos sūnų ir dukterų, vargu ar įmanoma kada nors kompensuoti prarasto kultūrinio, socialinio klodo netektį.

Ką galime padaryti šiandien? Pirmiausia – priimti praeitį ir nebėgti nuo visai žmonijai tenkančios kaltės, kad tai galėjo įvykti. Pripažinti, jog neapykanta, kad ir kokiomis teorijomis ji būtų grindžiama, visada yra aklavietė.  Tvirtai pasakyti – daugiau niekada. Nors ir vėl esama pagundų, nors žmogaus gyvybė ir vėl labai nuvertėjusi, vėl sugrįžta bandymai atsistoti Kūrėjo vieton ir patiems spręsti, kas, kaip ir iki kol vertas gyventi, atgimsta įsitikinimas, jog savos Tėvynės meilė reiškia kitataučių niekinimą, kad egzistuoja KITI, kurie mums kelia pavojų, kurie mums tampa blogio įsikūnijimu.

Prieš pat įsiliepsnojant Pirmajam pasauliniam karui vyravo nuomonė, kad yra atėjęs amžinos taikos ir klestėjimo metas. Veimaro Respublikoje visišku absurdu būtų atrodęs Hitlerio „galutinio sprendimo“ planas, kuriuo buvo paremtos žydų tautos žudynės. Tad ir šiandien neapsigaukime ir negalvokime, kad žiauriausi žmonijos nusikaltimai jau praeitis, ir mes gyvename ramios istorijos pabaigos epochoje. Istorija pateikia daugybę pamokų, jog blogiui suklestėti tereikia labai nedaug – idant geri žmonės nieko nedarytų ir abejingai stebėtų, sakydami – o kas man?

Tad šį komentarą baigiu raginimu budėti ir nebijoti – nei ateities išbandymų, nei skaudžių praeities kluptelėjimų ir kalčių – tik tada sugebėsime gyventi atsakingai ir kaip dera žmonėms, o ne kaip neapykantos džino marionetėms.

lrt