Teiginiu „jaunimas yra apolitiškas“ nieko nenustebinsi. Juk aišku, kad taip. Net jei ir paaiškėtų, jog nelabai aišku, kas tas jaunimas, amžiaus grupė ar jau iš anksto politiškai-ideologiškai angažuota sąvoka (tokia kaip junginiuose jaunimas – tautos viltis, arba jaunimas – labai svarbus pažangos variklis, arba dar kaip nors panašiai). Kad ir koks jis būtų, Seimo rinkimuose jis išties ne per daug uoliai dalyvauja.

Bet politika irgi nėra vien tai, apie ką galvoja statistinis apklausų vienetas. Ji nėra vien tik Seimo ar Prezidento rinkimai, net savivaldybių tarybų veikla dar nėra žemiausia politikos riba. Jaunimas yra apolitiškas mažosios, pačios mažiausios, kasdienės politikos prasme, tose srityse, kurios, taip sakant, yra arčiausiai kūno, kur tiesioginis demokratinis sprendimas yra ne tik įmanomas, bet ir būtinas.

Ir tai, kad šios sferos, kuriose gali šį bei tą veikti, kur gali susikurti patogias sąlygas studentavimui, studijavimui, laisvalaikiui (kuo ten dar jaunimas užsiima?) yra iš principo apleistos ir paliktos savieigai (suprask, pelėsiais ir kerpe apaugti) – nors ir akivaizdu, bet man anaiptol nėra savaime suprantama.

Jei norėčiau pirštais suskaičiuoti, kieksyk buvau įsivėlęs į diskusijas ar pamąstymus apie jaunimo pasyvumą ir jo priežastis, turbūt turėčiau tapti šešiarankis Šyva ir dar neaišku, ar nereiktų šimtakoju virsti.

Štai bene paskutiniajame iš jų vienas pažįstamas samprotavo apie tai, kodėl Vokietijoje kilus diskusijoms dėl studijų įmokų ir panašių mus taip pat kamuojančių dalykų universitetuose bemat susiformavo ekonomistų (už) ir humanitarų (prieš) vadovaujamos stovyklos. O pas mus – nieko. Vyresnieji (bet dar jaunimas) iš principo į viską žiūri skeptiškai ir ciniškai, ir kažkaip nepatikliai (ar ne apie tai kažkada rašė Marta Vosyliūtė), jaunesnieji – kiek entuziastingiau, bet... Jie dažnokai bijo suklysti, – įterpiu savo trigrašį. Žodžiu, vertyybių kryyzė... – nustatęs tokiam atvejui ir draugijai deramą rūgščiai-karčiai-komišką miną reziumavo pašnekovas.

Tokie laikai, tokia situacija, tokie žmonės. Tikra tiesa, bet, manding, viskas dar painiau. Nes galima kontrargumentuoti – Lietuvoje pilna organizacijų, sambūrių, judėjimų, asociacijų, taip pat ir jaunimui skirtų, kurios būtent ir užsiima tokios mažosios politikos formavimu ir joje kylančių problemų sprendimu. Jei esi skeptiškas ir kritiškas jų atžvilgiu, vadinasi, esi paprasčiausias tinginys, nededantis nė menkiausių pastangų įsilieti į jas, dalyvauti ir išties ką nors nuveikti. Kritikuoti visuomet lengviausia. Bet pabandyk veikti. O veikti nesinori. Ir daugeliui taip.

Nesinori, nes danguje – kaip žemėje, o politikoje, tegu ir mažojoje, – kaip ekonomikoje (kad ir koks nemalonus ir rizikingas šis palyginimas būtų). Pamenate vadinamosios rinkos ekonomikos žingsnius į Lietuvą? Byrant planiniam ūkiui atsivėrė erdvė privačiai ekonominei iniciatyvai. Jos ėmėsi, žinoma, iniciatyviausieji. Pamenate juos, pirmuosius atkurtosios Lietuvos Respublikos verslininkus? Koks buvo jų įvaizdis, iki šiol sėkmingai tebeklaidžiojantis populiariosios sąmonės paribiais? Pavadinti jį nekokiu būtų per švelnu. Ir visai nereikia, kad visi to meto verslininkai būtų pargabenti iš JAV su antrankiais ar belaukdami teismo būtų tobulinę savo intelektą skaitiniais Lukiškėse. Žinoma, ne visus kaltino, ne visus kalino, ne visus net įtarė. Daugelis tiesiog atsidūrė reikiamoje vietoje reikiamu laiku, dirbo, vertėsi ir uždirbo. Dabar ramiai sau gyvena. Ir toliau dirba, verčiasi ir uždirba.

Bet populiarioji sąmonė, kaip žinoma, nesivadovauja teismo sprendimais, ji ir be jokių bylų žino, kad visi jie – vagys. O jei jie tokie, padoriam žmogui tarp jų nėra ką veikti. Ir nereikia dėl visko kaltinti godumui priešiškos katalikiškos tradicijos ir tarybinių laikų nuostatų. Šeštoje klasėje mano klasės draugų ateities svajonės buvo išsidėsčiusios tarp dviejų polių – biznierių ir mafukų. Blogiausia tai, kad dažnai šie terminai jiems reiškė tą patį. Juk verslininkas tik labai neseniai (prieš dešimtmetį?) pavirto gerbiamu visuomenės nariu ir atsikratė andainykščių stereotipų.

Politikoje, deja, tas pat. Įskaitant ir mažąją politiką. Lokalinis veiksmas, politinis veikimas iš apačios įprastiniu dalyku tapo taip pat gana neseniai ir virto legalia raiškos niša. Ir ką gi? Kaip ir ekonominės transformacijos atveju į šią erdvę pasipylė patys iniciatyviausi. Nuo elementariausių karjeristų iki tų, kurie išties tiki savo reikalo šventumu. Vėluojantiems vieta užimta ir pertvarkyta pagal užėmusiųjų paveikslą ir panašumą. Kaip ir ekonominės transformacijos laikais – ne visi jie tokie, bet kaip ten su tuo šaukštu deguto ir medaus statine?

Tiki! – netikėtai dažnai tai reiškia balansavimą ties sveiko proto riba. Riba tarp entuziasto ir fanatiko trapi ne tik šiandien ir ne tik pilietiniuose judėjimuose, kaip ir trapi buvo riba tarp verslininko ir reketininko praėjusio amžiaus pabaigoje. Mačiau, kaip tie, kurie tikėjo, virto tais, kuriuos apsėdo – parafrazuojant G&G sindikatą. Įkarštis ir nesiorientavimas pasaulyje – ar gali būti kas blogiau? Mūsų pusėje tiesa, o jie visi priešai, – skelbia įsitikinęs balsas – mes kovojome už tave, prisijunk prie mūsų!

Na jau ne, – manau sau, traukdamas skvernus iš aktyvistų čiuptuvų ir guosdamasis tuo, kad mano neveiklumą savo principais pateisins bent jau daoistai. Gal išties reikėtų nesikišti į pasaulio vyksmą, o, kaip ir ūkiniame gyvenime, luktelėti, kol jie išsišėls, ir pilietinių judėjimų įvaizdis pasitaisys. O jau tada...

Žinoma, jei iki to laiko nesusiformuos pilietiškumo „oligarchai“...