"Arbeit Macht Frei". Horsto Hoheiselio sukurta video projekcija ant Brandenburgo vartų Aušvico atminties dienai (1997-ųju sausio 27-oji).

Apie paminklus ir antipaminklus

Londone, Imperiniame karo muziejuje (ši institucija kontroversiška jau pati savaime, nes argi joje eksponuojama karo mašinų galybė nėra masinio naikinimo ir pavergimo glorifikacija?), vyko vienos dienos konferencija „Atminimo politika“. Daugiausia buvo kalbama apie tai, kas yra atminimo įamžinimas ir koks šiandien turėtų būti materialus paminklas, t. y. memorialas, kad nevirstų savo priešybe – atminties įšaldymu, kitaip sakant, užmaršties įteisinimu. Buvo pateikta įvairių jau pastatytų paminklų, daugiausia holokausto aukoms, pavyzdžių, aptarti debatai ir nesutarimai, lydėję kiekvieną įgyvendintą ar neįgyvendintą projektą. Baigiamojoje kalboje Rytų Londono universiteto sociologijos profesorius Michaelas Rustinas sakė, kad visuomenės, valdžios, paminklų iniciatorių ir autorių nesutarimai, ginčai yra neatsiejama ir labai svarbi atminimo proceso dalis. Jie atminimo įamžinimą ne tik paverčia atviru ir aktualiu klausimu, bet ir skatina naujus požiūrius, naują šios problemos supratimą. Rustinas iškėlė ir daug skaudesnį klausimą, kuris taip ir liks retorinis: ar tos bendruomenės, kurios viename ar kitame mieste „maloniai“ įsileido paminklus, pavyzdžiui, holokausto aukoms, priimtų atgal ir visus tuos žmones, kurie buvo išrauti iš tų vietų ir sunaikinti?

Konferencijoje buvo kalbama, kad paminklas bet kokios žmonių sukeltos tragedijos aukoms atminti turėtų būti abstraktus, nes tik tokia forma yra pakankamai atvira, viską apimanti ir neselektyvi, be to, tada jį sunkiau – o gal kaip tik lengviau? – pasisavinti vienai ar kitai ideologijai. Tačiau tai – jau paminklų praeitis, nugyventas modernizmo laikotarpis. Todėl keista, kad mažokai buvo kalbama apie antipaminklus, nes šiandien, kai jau gresia persisotinimas memorialais, jaudinti žiūrovus įstengtų nebent antipaminklai – versdami mąstyti ir permąstyti istoriją, jie galbūt padėtų suvokti, kas įvyko ir kodėl. Tokių antipaminklų jau nemažai esama (žodis „pastatyta“ čia netinka, nes „statomi“ tik tradiciniai paminklai, didybės ir galios simboliai), ypač Vokietijoje, kur bene aštriausiai iškyla klausimas, kaip prisiminti netektį, nebūtį, priverstinai atsiradusią tuštumą? Čia jau suvokiama, kad tokios tuštumos užpildymas, pavyzdžiui, nugriautų pastatų ar skulptūrų atstatymas, kaip tik skatina užmiršti, kad jie buvo nugriauti, o kartu – kas juos nugriovė ir kodėl. Kaip rašo Jamesas E. Youngas, antipaminklas – tai siekimas atsiriboti nuo šio pasaulio galingųjų statomų paminklų, juose įkūnyto autoritarizmo, stingulio, didaktikos, demagogijos ir noro paversti žiūrovus pasyviais stebėtojais. Aktyviausio ir turbūt žinomiausio antipaminklų kūrėjo vokiečio Horsto Hoheiselio nuomone, tuštumą galima įamžinti tik sukuriant tuštumą arba paminklo negatyvą. Vokietijos nacionalinio memorialo, skirto nužudytiems Europos žydams atminti, konkursui 1995 m. jis pateikė radikaliausią projektą: nugriauti Brandenburgo vartus, o jų akmenis sutrinti į dulkes. Kitaip sakant, sunaikinimą priminti sunaikinimu („Horst Hoheisel’s Counter-memory of the Holocaust: The End of the Monument“, Minesotos universitetas, Holokausto ir genocido studijų centras, http://www.chgs.umn.edu/museum/memorials/hoheisel/). Nors vis dėlto man norėtųsi, kad ši drąsi (jau vien tuo, kad negali būti įgyvendinta) idėja būtų vadinama ne sunaikinimo, o nuolankumo aktu.

Konferencijoje kalbėta ir apie Londone statomą paminklą genocido Ruandoje aukoms atminti. Kodėl Londone? Kuo čia dėta Ruanda? Niekam iš dalyvių ar klausytojų net nekilo toks klausimas. Žinoma, galėtume sakyti: nebūkite naivūs, kažkas tuo siekia savų politinių tikslų. Genocidą Ruandoje sukėlė kolonialistai belgai (ne britai), dirbtinai sukūrę ir įteisinę dviejų pagrindinių etninių jos grupių nelygiateisiškumą. Kolonialistai britai lygiai tą patį padarė Šri Lankoje – vien dėl administracinio patogumo, – ir išprovokavo tamilų naikinimą, tačiau vargu ar kada nors Londone atsiras paminklas tamilams...

Visi šie klausimai, be abejo, tolimi ir svetimi provincialiai Lietuvai, kuri vis dar gyvena palaimingai archajinėje, t. y. tautinių karūnuotų balvonų statymo, epochoje. Paminklas svetimos tautos, net svetimos valstybės aukoms? Kam mums to reikia? Kuo mes čia dėti? Mes patys esame aukos. Kiti, kitokie mums nerūpi, geriausia apskritai nuo jų atsiriboti. Tačiau kodėl tada stebimės, kad mūsų likimas, nusikaltimai prieš mūsų tautą irgi niekam nerūpi?

Net paminkliukas muzikui Frankui Zappai Vilniuje (pačioje nepriklausomybės pradžioje, kai čia trumpą laiką siautė kūrybingas chaosas ir viskas dar atrodė įmanoma) buvo sutiktas su didžiausiu pasipriešinimu – kam mums jo reikia, juk ne lietuvis?! Prisimenu, kaip kai kurie garbūs mūsų meno (!) mokyklos mokytojai bėgo naktį su kastuvais griauti netoliese pradėto statyti postamento Zappos biustui... Dabar šia skulptūra giriamasi visoje turistinėje informacijoje apie Vilnių.

O po dvidešimties nepriklausomybės metų galvą vėl kelia Žaliojo tilto skulptūrų griovimo gyvatė – Vilniaus meras, „susikompromitavęs“ pseudokrikščioniškų vertybių fanatikų akyse, bando atgauti populiarumą žadėdamas jas sunaikinti. Daug kas džiaugiasi, nesuvokdami, kad nugriauti – tai irgi reiškia įtvirtinti istorinę užmarštį.

Čia kai kam gali kilti ir toks, iš pirmo žvilgsnio, atrodytų, motyvuotas klausimas: kodėl nugriauti Brandenburgo vartus yra gera idėja, o Žaliojo tilto skulptūras – ne? Bet, atidžiau pasižiūrėjus, šios idėjos yra tiesiog priešingos. Visų pirma, Brandenburgo vartų nugriovimas būtų meninis, konceptualus veiksmas, o Žaliojo tilto skulptūras nugriautų valdininkai, išleidę direktyvą. Bet ne tai didžiausias šių projektų skirtumas. Skirtumas štai kur: Brandenburgo vartai yra vokiečių didybės simbolis vokiečių žemėje ir nugriauti juos turėtų patys vokiečiai – tai būtų jų nuolankumo gestas. Toks veiksmas balansuoja ant neįmanomumo ribos, kitaip sakant, teoriškai ir fiziškai tai padaryti įmanoma, tačiau tai niekada nebus padaryta. O Žaliojo tilto skulptūros yra svetimos jėgos simbolis mūsų žemėje. Mes jau nepriklausomi, ir jų nugriauti nėra neįmanoma, atvirkščiai – tą padaryti labai lengva ir paprasta, tačiau tai būtų tik griovimas, ir nieko daugiau. Tik tuo atveju, jei sovietines skulptūras pasisiūlytų nugriauti pati Rusija, šis aktas prilygtų Hoheiselio idėjai ir būtų pateisinamas. Bet, kaip patys suprantate, tai yra neįmanoma. Galbūt teoriškai ir įmanoma, bet tai niekada neįvyks, kaip kad nebus nugriauti ir Brandenburgo vartai. Ir vis dėlto palaukime. Tai galėtų būti mūsų, lietuvių, istorinės atminties įamžinimo projektas: negriausime Žaliojo tilto skulptūrų tol, kol rusai patys nepasisiūlys jų atsiimti. (Žinoma, mūsų situacija dar komplikuotesnė, nes tas skulptūras rusai pastatė pačių lietuvių rankomis...)

Horsto Hoheiselo instaliacija „Sinagoga“. Monikos Krikštopaitytės nuotrauka.

O Horstas Hoheiselis buvo atvažiavęs ir pas mus, į Vilnių. Sukūrė čia dar vieną puikų memorialą, skirtą sugriautai Didžiajai Vilniaus sinagogai atminti, – sovietmečiu pastatytos pradinės mokyklos languose instaliavo Didžiosios sinagogos interjerų fotografijas (Žr. Monika Krikštopaitytė, „Miražai ir erdvių alogika“, 7 meno dienos, Nr. 23 (899), 2010-06-11).

Šio kūrinio likimas ne tik rodo apgailėtiną kultūrinį mūsų valstybės ir visuomenės atbukimą, bet ir pademonstruoja, kodėl VEKS’o projekto negalime laikyti sėkmingu. Daugybė žmonių arba visai nepamatė šio svarbaus kūrinio, arba nepatyrė tikrojo instaliacijos efekto. Menininkas įdėjo daug pastangų sukurdamas sinagogos miražą, pastato vaiduoklio įspūdį, bet vėliau paaiškėjo, kad „kūrinio vis tiek nesimato, nes nėra pinigų deginti mokykloje šviesą visą mėnesį“. Vos tik menininkas išvyko, Goethe’s instituto ar VEKS’o valdininkai „išsprendė problemą“ – savavališkai „patobulino“ instaliaciją, t. y. skaidrius sinagogos atvaizdus prispaudė prie mokyklos langų stiklų, o iš antros pusės paklijavo balto popieriaus lakštus – „kad geriau matytųsi“. Ir „matėsi“ – atrodė, kad mokykloje vyksta remontas, todėl jos langai išteplioti baltais dažais… Šis veiksmas, beveik vandalizmas, kūrinį nužudė, nes sunaikino jo esmę, bet argi tai svarbu? Bus gerai, koks skirtumas! Svarbu, kad šis projektas figūravo planuose ir ataskaitose. Daug kalbėta apie išliekamąjį programos Vilnius – Europos kultūros sostinė poveikį, tačiau beveik nieko vertinga neišliko.

Buchenvaldo koncentracijos stovyklos vietoje Horstas Hoheiselis įrengė paminklą ten nužudytiems žydams ir kitų tautybių žmonėms. Tai ant žemės paguldyta kvadratinė metalo plokštė, kuri visą laiką yra žmogaus kūno temperatūros – 36,6º C. Ją nuolatos šildyti iš pradžių irgi atrodė sudėtinga, tačiau problema buvo išspręsta. Kiek man žinoma, už šilumą moka vietinis municipalitetas, t. y. visi tose apylinkėse gyvenantys žmonės. Tokiu būdu visa bendruomenė, kiekvienas jos narys, po truputį atiduoda mažytę šilumos duoklę žuvusiesiems, kuriems tada ten buvo NEĮSIVAIZDUOJAMAI ŠALTA.

Nejaugi mes, vilniečiai, negalime atiduoti savo menkutės duoklės čia nužudytiems žydams bent jau uždegdami šviesą buvusios sinagogos languose? Nupirkime Horsto Hoheiselio „Atminties langus“, visam laikui instaliuokime juos bent vienoje Vytės Nemunėlio pradinės mokyklos klasėje (vaikams tai bus ir istorijos pamoka) ir tegul joje kiekvieną naktį dega šviesa. (Visa tai lengvai galėjo padaryti Vilnius – Europos kultūros sostinė!) Senamiesčio ūkis tegul išdalija sąskaitą už elektrą visiems senamiesčio gyventojams – išeitų gal po keletą centų per mėnesį, ne daugiau. Sinagogos neatstatysime, tačiau bent jau nepamiršime, kad ji ten buvo, prisiminsime, kad atminimo įamžinimas – ne vienkartinis, o nuolatinis veiksmas.

„Arbeit Macht Frei“ nuotrauka iš www.chgs.umn.edu

 

Kultūros barai