„Kas mane tiki, – kaip Raštas sako, – iš jo vidaus plūs gyvojo vandens srovės“ Jn 7, 38

„Efektyvumas ir efektingumas, žmonės! Štai kur sėkmės raktai. Jei nori prasmingo ir visaverčio gyvenimo, turi atskleisti savo stipriąsias savybes, o silpnąsias palikti nepastebėtas. Turi būti matomas ir pranašesnis už kitus.“

Atrodo, kad šio pasaulio balso vedama šniokščia putojanti jaunimo upė. Juk dauguma nesustodami lekiame savo painių grafikų labirintais, būdami tikri, kad valdome situaciją ir žinome, kur yra tikslas, kur ieškomas išėjimas. Dauguma taip ir išsitaškome, laistome save šen ir ten, o kur tekame, kartais ir pamirštame. Gyvenime, gerų ketinimų vedami, norime daug nuveikti. Ačiū Dievui, kad Jis duoda svajonių, užsidegimų ir įrankių jiems įgyvendinti, kad ieškančiųjų sroves jis nukreips į tikrąjį tikslą, ir jie neliks bevaisiai. Tačiau turime atpažinti Gerojo Ganytojo balsą ir skirti jį nuo svetimojo, kuris, operuodamas teisumu, įklampina į melą.

Efektyvumas ir efektingumas, skambūs žodžiai, pagal kuriuos priimame sprendimus. Jei perkame skalbiamąją mašiną, ieškome tokios, kuri už prieinamą kainą atliktų kuo daugiau funkcijų, būtų efektyvi. Jei planuojame eiti į renginį, renkamės kuo efektingesnį, suteiksiantį kuo stipresnių emocijų. Taip gamintojai ar organizatoriai ir ėdasi, konkuruodami pagal šiuos kriterijus. Taip ir mes nejučia perimame tą pačią schemą ir stengiamės pasiūlyti pasauliui naudingą prekę, save. Kuo daugiau aš mokėsiu, kuo daugiau seminarų būsiu išklausęs, knygų perskaitęs, kompiuterinių programų įvaldęs, šokių ir dainų išmokęs, mokslinių straipsnių parašęs, medalių ir diplomų ant sienos išsikabinęs, tuo aš būsiu patrauklesnis ir reikalingesnis. Šita šniokščianti siekių srovė įsuka ir neša tolyn. Gal tai ir yra gyvenimo prasmė, kuo daugiau save realizuoti?

Motina, kuri viena augina tris vaikus. Dirba parduotuvėje po dvylika valandų, grįžusi dar aptvarko namus, pasidomi vaikų diena. Laisvomis dienomis ji susiskambina su draugėmis, tačiau pasimato retai, nedrąsu, nes neturi vaišių namuose ar negali sau leisti lankytis kavinėse. Ji labai mėgsta ledus, bet jei kada perka, tai tris porcijas ir namie apsimeta, jog nenori nieko saldaus. Mėgo tapyti, bet dabar rūpinasi išgyvenimu. Parduotuvė, namai, parduotuvė. Niekam ji neįdomi, niekas jos nevertina. Na, aišku, vaikai, bet vaikams daug kas atrodo natūralu, mama ir turi dirbti, mama ir gali nevalgyti ledų, ir nenusipirkti naujo drabužio, nes ji – mama.

Kita šeima gyvena patogiai. Turi naują mašiną, namą už miesto, abudu tėvai dirba verslo srityje. Tačiau ta kasdienybė jau pabodusi. Jokio gyvenimo spalvingumo. Ryte – kavos puodelis, stovėjimas kamštyje važiuojant į darbą, dokumentai, pietų pertrauka, darbinis susitikimas, vakaras su šeima prie televizoriaus... žudanti monotonija, atsibodusi karjera, pomėgiai, nebeteikiantys malonumo. Ir štai netikėtai kraujo liga suserga jauniausias šeimoje berniukas. Mama meta darbą ir kasdien budi ligoninėje, domisi visais įmanomais gydymo metodais, perskaito visus interneto forumus tos ligos tema. Pernakvoja namuose, pagamina šilto maisto ir važiuoja į ligoninę. Ten sėdi su savo berniuku. Dar niekada jos gyvenimas nebuvo toks prasmingas.

Kitas berniukas užaugo kaime. Tėvai turėjo nemažą ūkį, laukų, gyvulių. Kartą jie nuvažiavo į miesto teatrą, spektaklį vaikams. Jam labai patiko persikūniję aktoriai. Įsivaizdavo save jų vietoje, kaip ateina į sceną, o salė – pilna žiūrovų, suaugusių ir vaikų. Jam pasirodant jie juokiasi arba verkia, jis žongliruoja žiūrovų emocijomis kaip kamuoliukais. Berniukas sakė tėvams, kad nori lankyti dramą, kad labai nori vaidinti. Mokykloje po pamokų rinkdavosi vaikai statyti spektakliukų. Bet tėvai atsakė, jog jis turi padėti jiems namuose, nėra kada staipytis ant scenos.

Taip vaikinas ir užaugo. Kaskart nuėjęs į teatrą mato herojuose save. Jis ir yra herojus, tas aktorius, kurio gyvenimo siužetas paliko jį sėti ir pjauti. Tai tikras aktorius, žiūrovų numylėtinis, tuo lygmens, kuris liko gelmėj. Savo gelmėje jis – scenos žmogus.

Ir kiekvienas žmogus yra ne tik tai, kas matosi. Ir niekam nepatinkantis smirdintis valkata yra daugiau nei valkata. Tai gyva istorija, paslėpta po pralaimėjimu, po išorės atmestinumu. Tai žmogus, kažkada svajojęs ir buvęs mėgstamas draugų, tai gelmė, nors ji visa išmirkusi ir apsvaiginta alkoholio. Galbūt ji ir užlieta, paslėpta, nes per daug skaudžiai neturėjo erdvės išsiveržti ir suspindėti.

Taip ir esame kviečiami irtis į gilumą. Peržengti profesionalaus vertinimo kriterijus ir žvelgti į žmogų Dievo akimis, žvelgti į gelmę. Atrasti kiekvieną esantį daugiau nei tai, ką jis yra pasiekęs. Atkasti, pasiekti gilesnius klodus, nusileisti iki gelmės, kur slypi grynuoliai, kur žiba deimantai, kurie galbūt liko neapdirbti, nes nebuvo tinkamų rankų. Esame kviečiami leistis į nuotykių Odisėją, į susitikimą su žmogumi, kuris yra daugiau nei efektyvumas, daugiau nei funkcijos. Leistis į įdomią ir kupiną paslapčių žmogaus širdį, į gyvą istoriją ir atrasti, kokios neišsemiamos kiekvieno asmens gelmės.

Pirmasis žmogus, į kurio gelmę verta pasinerti, esu aš pats. Suprasti, kad aš esu vertingas, jog Dievas sukūrė mane įdomų ir trokšta mano tobulėjimo, tačiau ne tam, kad stengčiausi kažkam įtikti ar atitikti kriterijus, o kad praturtinčiau savo dovanomis kitus. Ir nebūtinai tai gyvenime bus efektinga. Gal net ir visai nematoma. Bet visa savirealizacija tada įgauna prasmę, kai ji nukreipta į kitą. Ir taip, išsilaisvinę iš funkcinių kriterijų, galime nukreipti savo tėkmes didžiojo tikslo link. O juk troškimas yra vienas – mylėti ir būti mylimam.