Chiara Lubich. Drąsa atleisti
„Aš nesakau tau – iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų“ (Mt 18,22).
Jėzus šiais žodžiais atsakė Petrui, kuris, išgirdęs nuostabių dalykų iš Jo lūpų, klausė: „Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki septynių kartų?“. O Jėzus: „Aš nesakau tau – iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų“.
Petras, būdamas toks geras ir kilnus, tikriausiai Mokytojo pamokymų paveiktas, manė tuoj pat paseksiąs Jo naujomis gairėmis, padarydamas kažką ypatingo: t.y. atleis net septynis kartus. Nes iš tikrųjų, judaizme buvo priimtina atleisti du, tris, daugių daugiausiai keturis kartus.
Bet Jėzaus: „…iki septyniasdešimt septynių kartų“, reiškia, kad Jis nori beribio atleidimo: atleisti reikia visada.
Šis Žodis primena biblinę Lamecho, vieno iš Adomo palikuonių, dainą: „Jei už Kainą atkeršijama septyngubai, tai už Lamechą septyniasdešimt kartų septyngubai“ (Pr 4,24). Taip pasaulyje tarp žmonių pradeda plisti neapykanta: ji ima tvinti kaip upė.
Blogio plitimui Jėzus priešpastato atleidimą, beribį atleidimą, besąlyginį, pajėgų pralaužti prievartos ratą.
Atleidimas yra vienintelė išeitis sustabdyti sumaištį ir atverti žmonijai ateitį, kur nėra susinaikinimo.
Atleisti. Atleisti visada.
Atleidimas – tai ne užmarštis, kuri dažnai pasireiškia nenoru žvelgti realybei į akis. Atleidimas – tai ne silpnumas, nepaisant padarytos žalos ar neteisingumo, kai bijai stipresniojo. Atleidimas nėra tvirtinimas, jog rimti dalykai – bereikšmiai, o kas bloga – gera.
Atleidimas – ne abejingumas.
Atleidimas tai valios ir blaivaus proto, taigi ir laisvės aktas priimti brolį ir seserį tokius, kokie jie yra, nepaisant mums padaryto blogio. Taip, kaip Dievas priima mus nusidėjėlius, nepaisydamas mūsų trūkumų. Atleidimas – tai ne atsakyti į įžeidimą įžeidimu, o elgtis taip, kaip kviečia Paulius: „Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk piktą gerumu” (Rom 11:21).
Atleidimas – tai palikti tau neteisybę padariusiam galimybę pradėti naujai bendrauti su tavimi, tai reiškia, galimybę jam ir tau iš naujo pradėti gyvenimą, turėti rytojų, kuriame blogis neištartų paskutinio žodžio.
Tad kaipgi gyvensime šiuo Žodžiu?
Petras klausė Jėzaus: „Kiek kartų turiu atleisti savo broliui?“
Reiškia Jėzus atsakė, omeny turėdamas visų pirma ryšius tarp krikščionių, tarp tos pačios bendruomenės narių.
Tad pirmiausia taip elgtis reikėtų su tikėjimo broliais ir seserimis: šeimoje, darbe, mokykloje ar bendruomenėje, kuriai priklausome.
Žinome, jog dažnai už patirtą nuoskaudą norisi atsilyginti tokiu pačiu veiksmu ar atitinkamu žodžiu.
Žinome, kad dėl charakterio skirtumų, irzlumo ar dėl kitokių priežasčių dažnai pritrūksta meilės tarp bendrai gyvenančių žmonių. Ką gi, reikia prisiminti, kad tik atleidimas, visada atnaujintas, gali brolių tarpe išlaikyti taiką ir vienybę.
Nuolat bus gyvas polinkis galvoti apie seserų ar brolių trūkumus, prisiminti jų praeitį, norėti, kad būtų kitokie, nei yra… Tačiau reikia įprasti žiūrėti į juos naujomis akimis ir matyti naujus juos pačius, priimant juos visada, iš karto ir iki galo, net jeigu jie ir nesigaili.
Sakysit: „Bet juk tai labai sunku“. Suprantama. Bet čia ir yra visas krikščionybės grožis. Ne šiaip sau esame sekėjai Kristaus, kuris ant kryžiaus prašė Tėvo atleisti tiems, kurie Jį vedė į mirtį, ir prisikėlė.
Drąsos. Pradėkime tokį gyvenimą, kuris mums užtikrina dar nepatirtą ramybę ir daug ligi šiol nepažinto džiaugsmo.
(1999 m. rugsėjis)
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)
Dekoju. Is esmes nors ir "kalbedami truputi skirtingais tikejimo dialektais", einame ten pat, tad nematau tikslo testi diskusijos, abiems dar yra vietos kur mokytis Jezaus meiles ir vietos Dievo isminties malonei :). Viespats yra paslovintas musu skirtingumu ir ivairove!
Dievo palaimos Jums!
Tai ne tie žodžiai ir ne tos kalbos, kurių skambesio nebūtų girdėję tie, kurie save laiko savo brolių tėvais. Beje, nusidėjėlei Jėzus liepia: ‚eik ir daugiau nebenusidėk‘. Tai ir yra Meilė Tiesoje.
Be to, liepimas nevadinti nė vieno tėvu nėra joks palyginimas, bet parėdymas mums liepiamąja nuosaka. Todėl reiškia ESMĘ, - nes santykį tarp žmonių, kurį Jis Pats pradėjo kaip Dievo Karalystės gemalą. Kurio pirmosios 'ląstelės' ir pirmieji mokiniai yra Marija su Juozapu :)
Jėzus yra įsikūnijusi Meilė. Kad mums nereikėtų remtis tik Žodžiu, atitrauktu nuo Gyvenimo, iš ko ir kyla visos gyvenimo bėdos. Juk prisikėlęs Jis nesakė Magdalietei: ‚eik ir pasakyk mano sūnums‘, bet BROLIAMS. Sekime Juo, o ne kuo kitu. Tai teks mažiausiai klaidžioti ir spėlioti. Juk Jis mūsų Viešpats! Todėl tikėkime Juo labiau nei kuo kitu, jeigu mums kai kas ir nesuprantama ir atrodo kaip nebūtina. Mes juk esame mokiniai. Kuriems Jis liepia tik tęsti pradėtą estafetę. Jėzus tarp mūsų Yra Gyvasis (Etalonas), kad babelių daugiau nebestatytume.
O biškis buvo tyčiukas, kad praskaidrintų rudenišką dangų virš mūsų minčių:)
Turiu galvoje: ar tas skrupulingumas netampa fariziejiskumu, pazodiniu istatymo laikymusi, be Jezaus meiles ir gailestingumo? Juk senajame testamenete buvo "akis uz aki", naujajame gi nusidejelio liepiama pasigaileti" septyniasdesimt septynis kartus", t.y. visada. Dievas yra paradoksu Dievas, ir Jo zodziu pazodinis traktavimas trukdo kartais mums ivykdyti meiles darbus. Del ko biblija pilna palyginimu. Tad nebukime uzsikietinusiais fariziejais, kuriems svarbus tik istatymas/zodis, kaip kad tiems, kurie paisydami sabo nepasirupino kelyje gulinciu zmogumi, o tai padare samarietis... Tai cia apie zodzio traktavima ir jo pritaikyma meiles darbuose.
O kas del rimtumo - rimtas veidas kartais slepia uzsikietinima. Kodel nemyleti kaip myli vaikai, kodel nebuti mazuteliu ar Dievo kvaileliu? Kodel nebuti "linksmu daveju" :)? Tikra meile yra su sypsena. Paziurekit i sventuju veidus. O juk jie bene daugiausia uz kitus aukojosi ir kentejo, bet su sypsena :), nes dare tai is meiles ir tokiu budu jautesi laimingi, jaute Dievo meiles artuma.
Ir dar. Straipsniuose ir komentaruose yra daugiau gincu ne del zmogaus sirdies ir sielos, o del Baznycios institucijos problemu. Baznycia nors ir tarnauja Dievui yra zemiska institucija, Dievas ir Jo meile auksciau visko, sitos meiles nekausto jokios sienos. Kaip kad ir meile yra virs teisingumo (tam tikrose situacijose ir tiesos), nes negi neatleisime tam skriaudejui, kurio skriauda yra akivaizdi, jei esame Kristaus mokiniai? Kur gryna nesukaustyta Kristaus meile mumyse?
Paradoksalu dar yra tai, kad beveik visos zmogiskosios jusles, zodziai, rastas, ar kitos priemones ar dar kas nors, nepadeda mums suvokti Dievo pilnatves ir ivairiapusiskumo - todel visame kame atsiranda tiek interpretaciju, nesusikalbejimu (Babelio palikimas...). Todel atsiranda tiek gincu. Juk gal but ta pacia tiesa Dievas apreiskia mums skirtigais budais. Ir sitaip bus. Nereikia stebetis. Tik dangaus karalystej bus viskas tobula :). Dievas labiausiai megsta reikstis per netobulus irankius (zmones ir budus).
Atleiskit uz temos ispletojima ir jausminguma :).
P.S.: zodis biškis yra skolinys, reikia sakyti - truputis ;).
Taip. Be kompromisų. Nė vienas Jėzaus žodis nėra smulkmena. Nes Jis yra 'organiškai' susijęs su KIEKVIENU iš jų. Nes Pats yra tas kiekvienas Žodis. Kaip čia aiškiau pasakius. Be peripetijų išeina, kad Jėzus ne taip kaip nusidėjėlis, kuirs viena kalba, kita daro, o trečia galvoja. Ne veltui žmogus gyvas ne vien duona, bet ir KIEKVIENU žodžiu, išeinančiu iš Dievo lūpų. Tai klausimas lieka labai paprastas: ar Jėzų laikau Dievu?
Deja, mūsų skurdas dažnai nurodo kitaip. O jeigu ne už Dievą, tai prieš. Tarpinio varianto nėra. Tai tas kitaip reiškia priešingai. Ne veltui Jėzus Faustinai vakar sakė, kad nieko savo ji neturi, ką gali Jam paaukoti tik savo skurdą. Prieš tai leidęs jai paspėlioti. Net ši šventoji, kuri mylėjo Jėzų visomis išgalėmis, to apie save nesuprato, kol Jėzus jos tam nesubrandino. O tada tarė: 'atiduok jį Man'.
P.S.: Ar kokiam Jo žodyje yra nemeilės? Ar meilė, gerai besijaučianti mele, yra meilė? Iš to, su kokiu rimtumu priimame Jo mokymą matyti, kad mes Jėzų laikome biški Dievu, biški ne.
Butinai, butinai? :) Ar tai nera tik skrupulas, mazyte smulkemena, salia to ka isties turime padaryti del sielu, del baznycios, delei savo isganymo (skleisti Jezaus meile ir Jo meiles zodi))? :)
Ir šis terminas yra būtinai keistinas. Nes neatitinka Jėzaus mokymo. Nors gerai įsitaisiusiems toje srityje ši priežastis atrodo nepakankama :(
Tiesiog terminas dvasios tevas yra vartojamas tarpe musu kataliku baznycios (pvz: kun. Sopocka buvo sv Faustinos dvasios tevas, o kun. Van Eksemas buvo pal. Motinos Tereses dvasios tevas), o visuotinos/absoliucios Tevystes is musu Dangiskojo Tevo, noredami neatimtume, nes taip buvo, yra ir bus :).
Gabrieliui
‚dvasios tevu‘ kunigas negali būti, nes kiekvienas gimęs žmogus jau turi dvasią. O jei kalbama apie Šventąją Dvasią, tai Ji yra Dievas. Jėzus niekur nesakė, kad mes Ją gimdysime, bet, kad Jis ir Tėvas Ją mums atsiųs. Taigi, Ji, būdama Dievas, pareina iš Dievo, o ne iš žmogaus. Kunigas gali būti palydėtoju, globėju, bičiuliu, broliu, bet jokiu būdu ne tėvu, kaip paaiškino Jėzus. - Mt 23,8-12.
Jei norit, pakomentuokit placiau, ka tiksliau turit minty. Jei tikejimas yra produktas, tai musu tikejimas yra mires arba negyvas, mokslas dar kas nors, bet tik ne rysys, ne santykis, mes bandydami isprotaut susiduriame su proto lubomis, tada apsiverkiam, nes susiduriame su savo paciu ribotumu ir tai mums nieko neirodo ir nepaaiskina. Mes uzsidarome ir atsitveriame patys savo puikybe nuo Dievo pazinimo. Bandykit Ji atrast tiesiogiai su Juo bendraudami, o ne per aplinkui. Galit pasibart su Juo, kad Jis su jumis zaidzia slepyniu :). Juokas juokais, bet kalbu visai rimtai.
Broliai kapucinai
Dėkokime Dievui :)