Viena iš užtvarų, kuriomis apkrauname savo maldos gyvenimą, yra ta, kad dažniausiai einame aplinkiniais keliais, ieškodami dvasinio peno, ir aplenkiame didžiulį biblinių maldų lobyną: pagalvokime vien apie šimtą penkiasdešimt psalmių ir apie jų skambėjimą ištisus amžius žydų ir krikščionių liturgijoje. Šiam tikėjimo paveldui tyrinėti skirta nemažai veikalų ir egzegetinių studijų. Tačiau šį kartą atsigręžkime į Siracidą. Jo knyga parašyta hebrajiškai, bet mūsų laikus pasiekė autoriaus vaikaičio graikiškas vertimas (apie 130 m. pr. Kr.).

Štai jo maldos ištrauka:

Viešpatie, Tėve ir mano gyvenimo Valdove,
nepalik manęs jų užgaidoms
ir neleisk man per jas nupulti!
Kas laikys paruoštą botagą mano mintims
ir drausmės rykštę mano širdžiai,
kad nereikėtų gailėtis manęs klystančio
ir neliktų nepastebėtos mano nuodėmės?
Tuomet mano klaidų nepadaugėtų
ir mano nuodėmių nesusikauptų;
tuomet neparpulčiau prieš savo priešininkus
ir nedžiūgautų dėl to mano priešas.
Viešpatie, Tėve ir mano gyvenimo Dieve,
neleisk man turėti išpuikėlio akių,
atitolink nuo manęs pikto geismą.
Teneapima manęs nei noras apsiryti, nei geiduliai,
teneužvaldo manęs gėdingi norai (Sir 23, 1–6).

Lengva atspėti šios maldos temą: jausmų ir aistrų viešpatavimas, širdies ir emocijų valdymas, rimta askezės praktika kovojant su ydomis. Maldavimas – tai atsisukimas į Viešpatį, besimeldžiančiojo pavadintą „tėvu“, tačiau kartu pripažįstamą ir kaip „gyvenimo valdovą“, nes jis visa sukūrė. Būtent juo turime remtis pasirinkimo akimirką, kai nerimsta jausmai ar jaučiamės apžavėti, kai spontaniškai leidžiame sau nugrimzti svetingoje malonumų jūroje.

Šv. Jonas Batistas Marija Vianėjus (1786–1859), žymusis Arso klebonas, buvo įsitikinęs, kad visi gali tapti šventi – „jei ne dėl savo nekaltybės, tai bent jau dėl atgailos“. Aplinka, kur, atrodo, nebeegzistuoja jokios moralinės vertybės, kur etikos normų nepaisymas duoda valią jausmams, gali įtraukti ir tikintįjį. Prancūzų rašytojas André Malraux (1901–1976), primindamas apie kiekvieno žmogaus pareigą, kurią visi turime savo gyvenime tobulinti, pasiūlė vadovautis šia taisykle: „Tai, kas esame, yra Dievo dovana mums. Tai, kuo tampame, yra mūsų dovana Dievui.“

Pagal Gianfranco Ravasi knygos „Preghiere. L'ateo e il credente davanti a Dio“ (Mondadori, 2000 Milano) ištrauką parengė D. Žemaitytė

Bernardinai.lt