Pokalbis su lituanistinės vaikų mokyklėlės „Mano pirmieji mokslai“ Londone steigėja ir direktore Simona Staputiene, neseniai viešėjusia Lietuvoje.

Kada buvo įkurta Jūsų mokykla ir kaip atsirado pati idėja ją steigti?

Lituanistinės mokyklėlės „Mano pirmieji mokslai“ direktorė Simona Staputienė

Mokyklą įkūriau prieš dvejus metus Londone, Dagenhame. Ligi tol labai ilgai mąsčiau apie tai. Teko apvažiuoti nemažai Europos šalių, semtis patirties Airijoje, Švedijoje. O ir Lietuvoje studijavau edukologiją bei etiką, kreipiau dėmesį į man rūpinčius dalykus. Žodžiu, visur važinėjau ir rinkausi tai, ko man reikia (šypsosi). Pirminė idėja buvo įkurti nuotolinę virtualią lituanistinę mokyklą, juk yra daugybė lietuvių, nutolusių nuo bet kokios mokyklos, ir tėvams sunku ar net neįmanoma į jas vežioti vaikų dėl didelių atstumų.

Tačiau lituanistika yra toks subtilus dalykas: o jeigu tai bus visiškai nepopuliaru? Pasirodys, kad to nereikia? Ir pasidarė truputį nedrąsu... Tada pamaniau, kad, norėdama šią idėją įgyvendinti, turėčiau steigti įprastą lituanistinę mokyklą – ne virtualią, o fizinę, ir galbūt vėliau, atsiradus finansinėms galimybėms, sukurti ir virtualiąją. Planai taip kūrėsi, plėtėsi, tobulėjo, kad įsteigiau mokyklą, kurioje padedama mokytojos Almos Šlečkutės pradėjau kurti mokymo programą. Mes vadovaujamės holistine filosofija. O holistinė yra viską apimanti. Šiuolaikiniame pasaulyje, mano nuomone, reikia mokėti orientuotis, o ne žinoti vien konkrečią informaciją.

Keliate mokymui pragmatinius tikslus?

Taip. Norime, kad vaikas mokėtų susigaudyti informacijos sraute, elgtis konkrečioje situacijoje. Nuo mažų dienų vaiką reikia pradėti mokyti, kaip orientuotis, o ne griežtai sakyti, kad negalima televizoriaus žiūrėti. Man atrodo visiškai atgyvenęs dalykas sakyti, jog visiškai ko nors negalima, ar teigti, kad tik mediniai žaislai yra tinkami.

O kokia patirtimi remiatės? Holistinė kryptis iš kitų mokyklų išsiskiria tuo, kad...

Dvimečiai lituanistinėjė mokyklėlėje „Mano pirmieji mokslai“

...nuo mažų dienų ugdoma visapusiška asmenybė, vystomas mokinukų protas ir emocijos, tobulinami socialiniai, fiziniai, meniniai bei kūrybiniai gebėjimai. Mūsų atveju, kalbos mokome ne kaip atskiro dalyko, o siejant ją su vaiko patirtimi, įvairiais mokslais ir menais. Mūsų šūkis: žaisk, tyrinėk, kurk ir mokykis!

Kai kas galėtų sakyti, kad tai – integruotas mokymas, bet integruotas mokymas skiriasi nuo holistinio, nes pastarasis pritaikomas kiekvieno vaiko realiems gebėjimams. Čia man labai padeda įgytas filosofinis išsilavinimas. Tai leidžia matyti dalykus apibendrintai. Elementaraus dalyko galima mokyti sujungiant ir fiziką, ir chemiją, ir meną. Svarbu, kad vaikui būtų įspūdis. Mes mokome per įspūdį. Lietuvių kalba ir taip sunki, o užsieny ji dar ir painiojasi su kita kalba. Vaikui sunku, o laiko labai mažai. Dauguma užsienyje esančių lietuviškų mokyklų dirba tik savaitgaliais – susirenka šeštadienį arba sekmadienį ir sėdi kartais net 7 valandas, taip gali baigtis meilė bet kokiai kalbai. O mes esame ne savaitgalio mokykla. Daugiausia dirbame su ikimokyklinukais, išdėlioję pamokas per visą savaitę. Mažiausi – dvimečiai – susirenka du kartus po dvi valandas, o didesni – du kartus po dvi su puse valandos. Vieni turi keturias savaitines valandas, kiti – penkias. Ir per tą trumpą laiką vaikui reikia žinias taip perteikti, kad jis jas įsimintų vien iš asociacijos, iš didesnio įspūdžio. Pavyzdžiui, mokydamiesi augalų temą, vieną pamoką kalbame apie uogas, kurias tik randam vietinėse parduotuvėse, atsinešame į pamoką ir duodame paragauti – viskas vyksta praktiškai, vaikai skanauja, uosto, stebi spalvas, formas, raukia nosį, jei rūgštu, nori kartoti, jei patinka skonis. Būtent dėl gyvo patyrimo mes ir jungiame pasaulio pažinimą su menine raiška – tiek daile, tiek muzika, tiek šokiu, vaidyba, etnokultūra, estetika...

Tad Jūsų mokykla, skirta ikimokyklinukams, yra tarsi galimybė ir vėliau rinktis kitokį mokymą?

Trimečiai su tėveliais lituanistinėje mokyklėlėje „Mano pirmieji mokslai“

Sunku pasakyti. Kaip tėvai nuspręs, parinks. Šaunu, jei vaikas galėtų mokytis ko nors panašaus. Bet Anglijos mokyklose vaikams mokymas pradinėse klasėse yra gerokai paprastesnis. Tarkim, grįžęs į Lietuvą vaikas turi dar metus vytis savo bendraamžius. Kita vertus, jam daug kas įdiegta per žaidimus. Klausimas, ar iš tiesų geriau vaikui prigrūsti gausybę žinių... Juk mes patys kitąsyk nemokam net susirasti elementarių dalykų – studentas profesoriaus klausinėja, kur jam rasti medžiagos...

Gal geriau žinoti, kaip pasiekt tikslą – kai žinai, kur ieškot plačiąja prasme, savo tikslus gali įgyvendinti.

Kokia perspektyva ugdyti ir vyresnį mokinį?

Mes turime ne tik ikimokyklinukų, bet ir pradinukų grupės. Vyriausias mūsų mokinys yra dešimties metų. Yra tų, kurie priauga. Tačiau daugiausia dirbame su ikimokyklinio amžiaus vaikais. Būtent tokio amžiaus vaikams reikia „pastatyti“ kiek įmanoma tvirtesnius gimtosios kalbos pamatus, nes nuo penkerių metų vaikai Jungtinėje Karalystėje jau privalomai eina į kitas mokyklas. Tad jau penkiamečiai pradeda kalbėti su akcentu. Trumpesni, lengviau ištariami angliški žodžiai lenda į sakinį.

Ar pačią mokyklą įsteigti sunku?

Keturmečiai pristato savo projektą apie augalus

Kai man pasidarė aišku, ką daryti, aš per dvi savaites parašiau verslo planą, apskaičiavau, kiek ko reikės, ir susižinojau, kur, ką ir kaip registruoti. Po dviejų savaičių aš buvau atidarius kompaniją, po mėnesio pradėjo eiti mokiniai. Kai turi idėją, tiesiog reikia su ja dirbti. Dėkui mano vyrui Dariui, kad aš turėjau laiko nieko kito neveikti (šypsosi). Jis tuo metu mus išlaikė. Taip pat mane visada palaikė mano šeima, ypač seneliai Alfonsas ir Nijolė Ambraziūnai, gyvenantys Vilniuje.

O Jūsų įstaiga dabar jau išsilaiko, nebereikia dairytis papildomų finansinių šaltinių?

Pirmus metus buvo sunkoka, nes buvo tik 12 mokinių. Dabar jau turim 52, tad šios problemos nėra. Jei mokinių skaičius augs tokia proporcija, gali pritrūkti vietos.

Kaip pavyko mokinių skaičių padidinti daugiau nei keturgubai? Reklama? Tėvų atsiliepimai?

Tėvų atsiliepimai yra pati geriausia rekomendacija. Reklamos yra, tačiau jau pernai mes mažai reklamavomės.

O pradžioje laksčiau visur – ir po lietuviškas parduotuves, kas dvi savaites dalijau informacinę medžiagą. Bet pagrindinis veiksnys – tėvai mato mūsų gerą įdirbį. Labai daug investuojame į medžiagų įvairovę, su kuriomis vaikai dirba. Ir mokyklos patalpose kiekviena grupė turi savo kampelį, kur jų darbai nuolat eksponuojami. Ne visos lituanistinės mokyklos gali suteikti tokias sąlygas.

Grįžtant prie mokyklos reputacijos augimo – padeda ir atsiliepimai spaudoje, pamato informaciją mūsų tinklapy (www.ltlt.lt). Juk šiuolaikinės mamos nemažai laiko praleidžia internete.

Ar nuo steigimo tėvai žvelgė į mokyklą ir siūlomą mokymo programą su pasitikėjimu?

Šis klausimas galbūt galiotų Lietuvoje, o Londone – ne. Tėvams patinka, kad mokoma linksmiau, per žaidimą, per meninę raišką. Tėvams dažniausiai rūpi, ar vaikui įdomu, ar jis laimingas. Jei laimingas, tai viskas gerai.

Mūsų mokyklos programa suskirstyta į 11 temų. Vaikas kuria visokius darbus, o tarp jų – ir vieną tęstinį projektą. Pavyzdžiui, net dvimečiai „rašo“ knygas. Visi projektai skirtingi: tai ant sienos ką nors bendra visa grupė kuria. Arba kokį rašto darbelį, kad galėtų parnešti tėvams namo... ir draugams paskui parodyti.

Ko konkrečiai išmoksta vaikai Jūsų mokykloje?

Penkiamečiai darbuojasi ties projektu „Bendruomenė“

Ikimokyklinukams – vienokie reikalavimai, pradinukams – kitokie. Švietimo ministerijos programose apibrėžtus skaitymo, rašymo įgūdžius kiekvieno amžiaus tarpsniui išugdome, bet to pasiekiame savais būdais. Esu už kuo didesnį kūrybiškumo skatinimą ir kūrybingą mokomosios medžiagos pateikimą. Daugelyje Lietuvos mokyklų pedagogai yra pripratinti ir pripratę prie vadovėlio, ir tiktai kūrybingi entuziastai pasiūlo mokiniui dar ką nors papildomai.

Norint pasmerkti, galima sakyti, kad mūsų programa – pernelyg stichiška, išgalvota. Tačiau mes galime pasidžiaugti, jog pasiekiame gal net ir daugiau – dvimečiai po kalbos kurso jau pažįsta garsus, trimečiai pažįsta raides, o gabesni jau pradeda ir skiemenukais skaityti, gali ir savo vardą parašyti. Visi jau būna išmokę rašyti „nuo lentos“, t. y. visi parašo raideles. Keturmečiai – jau jungia žodelius į paprastus sakinukus – ir skaito, ir rašo. Kiti sako: „Jūsų mokyklos penkiamečiai jau stoja į universitetą, o šešiamečiai išeina savo verslo kurti“ (juokiasi). Gal tiek pasiekiame dėl to, kad grupės mažos, vienu metu mokosi šeši vaikai. Mokykloje dirbame trise: aš ir dvi mokytojos.

Neseniai išleidote kompaktinę plokštelę su mokinių vaidinimu Žalgirio mūšio tema. Tai irgi Jūsų metodikos darbo vaisius?

Kompaktinės plokštelės viršelis

Taip, tai mūsų darbo rezultatas. Šį kartą idėja peraugo į visos mokyklos bendrą projektą. Kadangi daugelis šią datą mini, mes irgi norėjome, kad vaikai ją įsimintų, jiems liktų įspūdis. O geriausias būdas tai padaryti – kad jie patys šiek tiek įsijaustų, kas ten vyko. Tad dvi savaites kartu net su vaikų tėvais gyvenom tokiomis nuotaikomis. Pirmiausia viena grupė pradėjo kurti vaidinimą, telpantį ant virtuvinio stalo. Tačiau paskui mes pamąstėme – būtų smagu įtraukti visus: tegu pabando suprasti, kas tai yra.

Kur galima įsigyti kompaktinę plokštelę su šio vaidinimo įrašu?

Bus galima įsigyti ir Lietuvoje. Kol kas lengviausia ją įsigyti internetu iš lietuviško knygyno Londone internetinės parduotuvės www.knygnesys.co.uk. Greitai galima bus įsigyti ir iš mūsų tinklalapio.

Kam labiausiai tiktų ir patiktų žiūrėti šį vaidinimą?

Žinoma, jis skirtas pirmiausia vaikams. Juk jiems istorinis žanras yra ganėtinai sunkus: kas tas Žalgirio mūšis? Karas? Tik karas? Ką tai reiškia? O mes norėjome, kad vaidinimas būtų ir vaikui suvokiamas. Išėjo beveik pagal šūkį „vaikai – vaikams“. Taip pat, aišku, tinka besidomintiems pedagogams, istorikams, lituanistinių mokyklų mokytojams, muziejams.

Baigiant pokalbį norisi paklausti: kuo labiausiai džiaugiatės per pastaruosius porą metų?

Anksčiau net neplanavau, kad dirbsiu su mažiausiais vaikais, bet dabar matau, kad labai įdomu. Labai smagu matyti vaikų tobulėjimą, keitimąsi, kai pati galiu prie to prisidėti.

O Jūsų dukra Saulė šią mokyklą baigs?

Jai dar tik pusantrų metukų. Neaišku, baigs ar nebaigs, bet lankyti jau pradėjo (juokiasi).

Nuotraukos – iš lituanistinės mokyklėlės „Mano pirmieji mokslai“ archyvo

Parengė Antanas Šimkus