Motina Teresė. Ateik, būk mano šviesa. Iš anglų k. vertė Rima Neverauskytė-Brundzienė. Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2010.
Kalkutos šventosios asmeniniai raštai su Brajeno Kolodiejčiuko MC redakcija ir komentarais; dar gerokai ligi jų pasirodymo lietuvių kalba, jie jau buvo aptarinėjami viešosiose erdvėse ir garsėjo kaip „sukėlę tikintiesiems šoką“. (Nors nesu sutikus nė vienos adekvačiai save vertinančios vienuolės, net ir labai gerai atliekančios pastoracinį darbą, kuri nepatirtų didžiulės tamsos, abejonių, vidinės tuštumos etc – galbūt tai tik nėra išviešinama, užrašoma, perskaitoma.) Tam tikras Motinos Teresės mitas visada egzistavo, ypač sustiprėdamas po Nobelio. Jos vardas yra tapęs kalbos (o ir kultūrine) kliše – neretai ironiško diskurso (kine, žiniasklaidoje, šiuolaikiniame folklore). Tai rodo, jog kultūroje ji yra virtusi kone simboliu; o simboliu virsti gali tik itin ryški kultūros figūra, stipri personalija. Autentiški Motinos Teresės užrašai (laiškai, meditacijų medžiaga, kita dokumentika) gal net galėtų būti lyginami su šv. Teresėlės iš Lizjė „Vienos sielos istorija“, kurią praktikuojantieji katalikai Lietuvoje neblogai išmano. Kontroversija tik išorinė – atidžiau įsiskaičius, abi šventąsias sieja panašūs „tamsos“ periodai, dvasinis nerimas, nevilties išraiškos. Vidinė Motinos Teresės tamsa turėtų padėti žmonėms „nustabinti“ religinius lyderius, autoritetus, taip pat padėti jiems patiems patikėti vidinio ir išorinio gyvenimo prieštaringumu, kontroversijos galimybe. Skaitydama lyg ir priėjau galvojimo, jog šventumas – tai ir despotizmas, ir nuolatinis patyrimas, kad pasauliui nesi suprantama. Pavyzdžiui: „Kai matau liūdinčią seserį, – sakydavo ji, – Visada pagalvoju, kad ji kažko nenori Jėzui atiduoti.“ (p. 42) – per daug interpeliacijų bendruomenės atžvilgiu. Skaitydama prisiminiau bažnytines bendruomenes, kuriose dvasinis gyvenimas pasiekdavo savotišką varžybų lygmenį – primityviai kalbant, kas iššoks aukščiau bambos. Ši knyga atėjo lyg to prisiminimo dvelksmas. Deja, jau daug kuo Katekizme nebegaliu patikėti.
Žmonės, mano manymu, yra religingi tiek, kiek jiems skauda pasaulį. Keisčiausia, jog net ir tą skausmą neigiantys hedonistai, ateistai, pozityvizmo aktyvistai ir panašios religingumo atsižadančios socialinės grupės tebepatiria sielvartą – vadinasi, nėra visapusiškai „išsilaisvinę“ nuo kančios ir religiškai susiklosčiusių jos išgyvenimo būdų. Tradicinė religinė kalba (kuria ir yra parašyta ši knyga) – tai trafaretai, kurie daugeliui arba nesuprantami, arba nuobodūs, arba nepriimtini dėl savo trafaretišmkumo. Ir todėl ši knyga, kaip faktas, prisideda prie religinio švietimo – kita vertus, bet koks religinis analfabetas dar neatsivertęs klyks, kad nesąmonė (bet nesivargins perskaityti, pasitelkus bent paprasčiausią hermeneutiką). O nuoseklus religinių lektūrų skaitymas padeda suprasti trafaretų sistemą, atpažinti tipus, antitipus, kalbos fosilijas, jausmo raiškos schemas. Supranti, kad mergelės Marijos vaizdinys – bendražmogiškas motinos archetipas, kurį galima interpretuoti ir feminizmo, ir psichoanalizės požiūriu.
Skaitant nebuvo taip smalsu, kaip būtų buvę prieš penkerius ar dešimt metų. Turbūt dėl to, kad ieškai jau kito, savojo dvasingumo, tačiau nesuradimo atveju gali glaustis ir prie šito. Prisiminiau Poncijaus klausimą „O kas yra tiesa?“ – Kristaus tylėjimas lyg ir parodė tokio reiškinio nesamybę, tiksliau, paslaptingumą. Ir Motinos Teresės vidinio gyvenimo impulsas: „Nuo tada – Nieko negirdėjau ir nieko nemačiau, bet žinau, kad tai, ką parašiau – yra tiesa [...].“ (p. 110) Tačiau tokį griežtoką imperatyvą užkloja kitas išpažinimas: „O kad žinotumėte, kas dedasi mano širdyje – Kartais skausmas yra toks nepakeliamas, kad jaučiu tarytum viskas subyrės į šipulius. Šypsena yra platus apsiaustas, uždengiantis daugybę skausmų. // Prašau už mane melstis.“ (p. 186) Arba 1959 m. rugsėjo 3 d. įrašas: „Mano širdyje nėra tikėjimo – meilės – pasitikėjimo – vien skausmas – ilgesio skausmas, skausmas dėl to, kad esu nereikalinga – visomis išgalėmis trokštu Dievo – tačiau tarp mūsų – negailestinga praraja - nustojau melstis [...]“. (p. 205) Ypatinga Motinos Teresės skyryba – brūkšniai, neretai atstojantys visus kitus skyrybos ženklus. Fenomenologiškai gali būti aiškinama kaip minties tęstinumo forma, nepretenduojanti į užbaigtumą, žinojimą, tvarkingą kalbos racionalizavimą. Arba tai tas pats intelektualizavimo išsižadėjimas, kurio siekiama, atsisakant perdėtai domėtis religinio gyvenimo skrupulais, panirti į psichologizmus: „Mūsų dvasinis gyvenimas privalo likti paprastas - tam, kad suprastume vargšų mintis.“ (p. 228) Įtikinantis skaistybės motyvas: taip apie ją kalbėti gali tik iš tikrųjų ją patyrusieji. Ir, be abejo, vienatvės, nereikalingumo baimė, kurios įvardijimai turėtų stiprinti ir kitus ją patiriančius: „[...] šv. Kryžiaus raštai, pasirodo, yra knygos, kurias mažai tesuprantu ir tik kartais mėgaujuosi, jas skaitydama. – Jo raštai man sukelia Dievo alkį, po kurio išgyvenu tą baisų jausmą, jog esu jam nereikalinga.“ (p. 280)
