Publijus – aktorius Vytautas Anužis, Tulijus – aktorius Petras Venslovas. Mildos Kiaušaitės nuotrauka

Rusų poeto, rašiusio ir anglų kalba, Nobelio literatūros premijos laureato Josifo Brodskio kūryba plačiai pasklidusi pasaulyje, lietuviškai skaitome jo poezijos ir esė knygas, tačiau pjesės žinomos nebent profesionalams teatralams ir mažam dramaturgijos kūrinius skaitančiųjų būreliui. Juolab įdomus VšĮ „Teatro projektai“ kūrėjų pasirinkimas. Sunkiau pasakyti, kiek spektaklis „pi er kvadratu“, sukurtas J. Brodskio pjesės „Marmuras“ motyvais, nutolęs nuo originalo. „Teatro projektų“ 2003 m. sukurta Fiodoro Dostojevskio romano „Idiotas“ sceninė versija „Idioto mišios“ (režisierius Rolandas Atkočiūnas) palankiai sutikta Kaune ir Klaipėdoje, atstovavo Lietuvai tarptautiniuose teatro festivaliuose Taline ir Stambule. Profesionalūs menininkai keletą kartų parodė spektaklius „Tarnaitės“ (režisierius Arvydas Lebeliūnas) pagal Jeano Genet pjesę ir Thomo Bernhardo „Teatralas“ (režisierius Sigitas Jačėnas). Nedaug, tačiau menininkai pasirenka gerą literatūrą, dirba vengdami neveiklos, apkerpėjimo, nors kūrybinių sambūrių žmones, kaip dažną tautietį, dusina pinigų stygius, nepritekliai.

Neskubėkime džiūgauti, kad tuščios sąskaitos rūpesčiai nekamuoja pjesės „pi er kvadratu“ veikėjų, tikro romėno Tulijaus – aktorius Petras Venslovas ir barbaro iš provincijos Publijaus – aktorius Vytautas Anužis, kurie, kaip netrunkame sužinoti, gyvena lyg taškas apskritime; vyrai nuteisti kalėti iki gyvos galvos, abu sėdi vienoje kameroje. Dura lex, sed lex – žiaurus įstatymas, bet vis dėlto įstatymas. Imperatoriaus Tiberijaus valia nustatomas Imperijos gyventojų procentas, pasakoma, kiek pripuolamai atrinktų piliečių privalės užbaigti gyvenimus už grotų. Bokštą-kalėjimą pirmiausia ir parodo videooperatorius Tadas Čapanauskas. Asketiškos scenografijos, kurioje dominuoja raudona, balta ir pilka spalvos, autorius – Artūras Šimonis. Jis ir filosofinio veikalo režisierius, kuriam teko išspręsti nelengvą lygtį – sutrumpintą pjesę sustyguoti taip, kad nenusloptų žiūrovų dėmesys. Išorinio vyksmo scenoje nedaug, besišnekučiuodami Tulijus ir Publijus nunyra egzistencinių gelmių link, bando perprasti Jo didenybę Laiką, o tokie protingi pasvarstymai, visi tai žinome, rizikingi, galima žaibiškai įpulti nuobodulio glėbin. Kompozitorius Antanas Jasenka parašė su laikrodžio tiksėjimu palygintiną, nepastebimai esančią, bet nuo to ne mažiau reikalingą muziką, o Dmitrijui Bojarinui panorėjus scena nušvito. Kartais tyliai stebiuosi, kodėl teatrologai taip retai ir mažai teparašo apie spektaklių šviesų dailininkus, kurių darbas, manyčiau, vertas išmanaus žodžio.

Tulijus – aktorius Petras Venslovas, Publijus – aktorius Vytautas Anužis. Mildos Kiaušaitės nuotrauka.

„pi er kvadratu“ kūrėjai, įsiklausę į J. Brodskį, improvizuoja. Autorius nurodė, kad veiksmas vyksta antrajame amžiuje po mūsų eros ir sumaniai supinkliojo senovės istoriją su mūsų dienų technologiniais pasiekimais, tad ir scenografas leido sau pastatyti ne Horacijaus, o Lenino biustą. Paradoksas, tačiau įvairovė – nuteistųjų bausmės dalis. Liftas bet kurį daiktą į viršų gali pakelti vienintelį kartą, nuleistas žemyn jis prarandamas amžiams. Kaliniams leidžiama užsisakyti kuo įvairiausią meniu, keisti kameros baldus, tačiau vienas pasikartojimas, kad ir kokia nebūtų griežta tvarka, vis dėlto išlieka. Tai – Tulijaus ir Publijaus buvimas kartu. Nors kameroje tolokai iki Saint-Exupery pašlovinto ilgesingo ryšio tarp žmonių, nes buvimas drauge – rūstus išmėginimas, vienišiui gręsiančios beprotybės priešnuodis. Ciniški kankintojai, kurių buvimą liudija kamera ir nuteistieji joje, kryptingai žiaurūs; atšaukiamas net intymūs vyrų pasimatymai su moterimis, nes per vaikus įmanoma savitąsa, tironijos vergų kūdikiai gimtų laisvi.

Pjesė vaidinama rusų kalba, ekrane matome vertimą. Nors bilietai parduodami su ženkleliu N-18, titruose kartais skaitome mandagesnį tekstą negu šiurkšti, drastiška kalinių kalba. Be reikalo, mokantiems rusiškai toks pateikimas „pagal Brodskį“ gali sukelti dvejonių, norą pasmalsauti, ar visas matomas spektaklis pernelyg nenutolsta nuo originalios pjesės. Videoprojekcijoje ilgokai šmėžuoja psichoanalizės gvildenami žodžiai: id – nesąmoningai paveldima psichinė energija, nevalingas malonumų noras; ego – atsakomybė už sprendimus ir įtūpstai prieš id bei super ego – pastangos nenumarinti, o iš kartos į kartą perduoti žmoniškąsias vertybes, tad vitališkas Publijaus natūralizmas, jo noras pamaloninti id neatšaukiamai tikras. Kaip tikra ir šiurkšti išsisakymų leksika. Aktoriui V. Anužiui vaidinti primityvesnį tipažą galbūt paprasčiau negu išmintingesnį personažą tveriančiam P. Venslovui.

Publijus – aktorius Vytautas Anužis. Mildos Kiaušaitės nuotrauka

Ar reikia priminti, kaip ekonominio nuopuolio pridusinti tautiečiai džiugiai alpėja regėdama svetimą kančią, traumas, o ir giluminio žmogaus kraujavimo vaizdai neprošal... Susiradęs „Marmurą“ įsitikinau, kad atvirai erotiški Publijaus kalbėjimai nekupiūruoti išliko dažniau negu ilgoki Tulijaus samprotavimai. Ar kūrybinė grupė teisi, parodys žiūrovų patikra. Ypač jeigu premjera bus parodyti Vilniuje, Visagine, o dar geriau, linkėtina – Sankt Peterburge, Maskvoje. Ne, nemenkinu kauniečių, kurių susirinko artipilnė kultūros centro „Girstutis“ salė ir kurie jautriai, įdėmiai įsiklausė, drauge su aktoriais pabandė žengti į slėpiningą žmogaus savivokos pasaulį, tačiau miestuose, kuriuose rusakalbių gyventojų daugiau, J. Brodskio vardas geriau žinomas, pastatymas tikriausiai susilauktų didesnio dėmesio. Iš dvivamzdžio šautuvo dviejų bėgančių zuikių nenušausi, panašiai sunku stebėti veiksmą ir vertimų titrus ekrane. Neįmanoma apglėbti neapglėbiamą, šmaikštavo Kozma Prutkovas. Tačiau stengtis verta. Užmiršę „pi er kvadratu“ žiūrėjimo nepatogumus, išėję į rudenėjantį vakarą juk mąstome apie svarbesnius dalykus, apie dvasingą, subtilų žmogaus bendravimą su būtimi, apie to paties žmogaus paprasčiausią gyvavimą.

P. Venslovo bei V. Anužio personažai sunkiai nuspėjami, nežinia, kada ir kaip suvirpės giluminės vieno ar kito dvasios stygos. Ko vertos kalbos apie vidinį žmogaus gyvenimą, jeigu jų neargumentuotų, nepatikrintų, neprovokuotų sąlyčiai su išoriniu pasauliu? Kartais aktoriams nelengva, kai žengus į priekinę scenos dalį tenka išmintingai diskutuoti nesimaudant vonioje, nežaidžiant šachmatais, nesišpaguojant, neturint fizinio užsiėmimo kūnui. Ak, kokios amžinos kalbos apie gyvenimą ir mirtį, nelaukčiau, kada prabylama ne apie erdves užkariaujantį žmogų, o apie erdves užkariaujančias žmogų. Kur tada žmogaus, kuris yra „siaubo oazė nuobodulio dykumoje“, vieta? Nesvarstykime kaip Tulijus: kas galų gale lieka geresnio už (gyvenimo?) kamerą, nepradėkime gailauti savęs, nes galimi įvairūs variantai: vienišas žmogus užsimiršta kaip paklydėlė mintis arba tas pats žmogus įrėžia raidę marmure. Įrėžia pats, būdamas gyvas, kentėdamas iki kraujo. Marmuras – tvari medžiaga, kaip tvari žmogaus egzistencija, realybė, neatmetant nė būdravimų bei sapnų. O nepailstanti kanarėlė gieda apie Laiką, o ta pati kanarėlė tyli apie Laiką...

Pabėgti iš Bokšto įmanoma, tačiau Tulijus... sugrįžta. Pasilikti, kur esi – sunkiau, sako jis.