Tęsiame pokalbių ciklą apie santuoką ir šeimą. Šiame cikle įvairiais aspektais svarstomos šeimos instituto stiprinimo galimybės, taip pat akcentuojama atsakingo pasirengimo šeimai svarba, pristatome šeimą stiprinančius projektus. Jau galėjote susipažinti su Nacionalinę šeimų ir tėvų asociacija, psichoterapeuto Gintauto Vaitoškos samprotavimais apie santuokos svarbą ir šeimos vertybių perteikimą vaikams, Šeimos centrų veiklą pristatė psichologas Algis Petronis, kuris taip pat pasakojo apie pasirengimo santuokai kursus. Šįsyk pristatome naują ir labai svarbų projektą – „Šeimų universitetas“.

Jis reikšmingas ir tuo, kad tai puikus stambios verslo įmonės bei nevyriausybinių organizacijų vaisingo bendradarbiavimo pavyzdys. Šį projektą vyko telekomunikacijų bendrovė„Omnitel“ kartu su partneriais: IFFD (International Federation for Family Development – Tarptautinė šeimos vystymo federacija) ir Nacionaline šeimų ir tėvų asociacija. Pagrindinis projekto rėmėjas – bendrovė „Omnitel“, kuri pasiryžusi skirti jam 1 milijoną litų, t.y. ¾ viso planuojamo Šeimų universiteto biudžeto.

Šeimų universitetas“ – tai nacionalinė šeimų ugdymo programa. Jos tikslas – ugdyti tėvų tarpusavio supratimą, jų pedagoginius įgūdžius, suteikti jiems metodinę bei konsultacinę paramą auginant vaikus. Pasak projekto iniciatorių, šeima yra esminė ugdymo institucija, nuo kurios tiesiogiai priklauso mūsų kūrybinis bei intelektualinis potencialas.

Tėvystė – sudėtinga ir nepaprastai svarbi profesija. Mes skiriame daug laiko ir pastangų, idant įsigytume profesiją, kuri leidžia mums uždirbti pinigus. Tačiau ne mažiau svarbu tobulinti ir tėvystės įgūdžius, tėvams taip pat reikalingas universitetas – aukštos kokybės pagalba tapti idealiausiais tėvais pasaulyje ir padėti vaikams išskleisti turimus talentus.

Projekto „Šeimų universitetas“ įgyvendintojai įsitikinę, kad pasiūlys šeimoms tai, ko jiems labai šiandien reikia, ir pavyks pasiekti, kad ilgainiui šeimų saviugda ir aktyvus tarpusavio santykiu plėtojimas keis ne tik šeimas, bet ir visą visuomenę. Preliminari projekto trukmė – ketveri metai. Tikimasi įtraukti bent 40 procentus visų Lietuvos šeimų, auginančių vaikus iki 16 metų.

Dar šiemet pradedamas įgyvendinti pilotinis projektas su dviem ugdymo programomis tėvams, turintiems vaikų iki 8 metų.

Iki rugsėjo pabaigos vyksta savanorių moderatorių atranka. Mokymus išklausę savanoriai padės projekte dalyvausiančioms šeimoms kurti intensyvius tarpusavio santykius, kūrybiškai ugdyti vaikus bei stiprinti su jais ryšius.

Plačiau apie „Šeimų universitetą“ paprašėme papasakoti jo iniciatorius.

Telekomunikacinės bendrovės „Omnitel“ prezidentas Antanas Zabulis: Šiandien svarbiausia auginti kūrybišką kartą ir ugdyti tarpusavio santykių kultūrą šeimose

Projektas „Šeimos universitetas“ išauga iš nuo 2008 metų, taip pat Jūsų iniciatyva, vykdyto projekto „Augink atsakingai“. Kodėl nusprendėte, jog atėjo laikas keisti projekto formatą?

Visi matome, kas vyksta aplinkui, matome ir problemas. Pavyzdžiui, jog visuomenėje daugėja smurto, jo daugėja ir šeimose. Tėvai turi mažai laiko ir kantrybės kalbėtis su vaikais, aiškintis jų problemas, todėl neretai, nepagalvodami apie destruktyvius tokio elgesio padarinius, griebiasi diržo. Tarsi taip būtų galima spręsti problemas. Iš tiesų taip tik kuriamos naujos, dar didesnės.

Norėjome į šią situaciją atkreipti visuomenės dėmesį ir 2008 metais inicijavome projektą „Augink atsakingai“. Jo tikslas – per trejus metus sumažinti smurto prieš vaikus atvejus šeimose bent per pusę. Toliau gilinomės į problemą ir aiškiai pamatėme, kad smurtas – tai tik padarinys ir, jei norime veikti veiksmingai, turime orientuotis pirmiausia į priežastis, kurios skatina smurtą.

Sociologiniai tyrimai atskleidžia, jog statistinė Lietuvos šeima bendravimui su vaikais skiria 7 minutes per dieną. Per tokį trumpą laiką sunku išsikalbėti, išsiaiškinti. Ne mažesnė problema – net ketvirtadalis vaikus auginančių tėvų ir mamų pripažino, kad jų tarpusavio santykiai nėra glaudūs, jie neturi laiko, o dažnai ir nesugeba bendrauti tarpusavyje. Akivaizdu, kad tai griauna šeimą, taip pat turi neigiamos įtakos ir vaikams.

Man asmeniškai sukėlė nerimą tai, jog Lietuvoje talentingais pripažįstamų vaikų skaičius bent dešimt kartų mažesnis nei, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje, kur 2 procentai visų vaikų laikomi talentingais, ir tai yra nepaprastai svarbus visos valstybės potencialas. Ar mūsų genai kitokie? Ar esame nevisavertė tauta? Tikrai nemanau. Manau, kad mes paprasčiausiai nesugebame atsiskleisti. Šeima yra svarbiausia vaiko talentų ir sugebėjimų puoselėjimo ir ugdymo vieta. Neabejoju, jog visi tėvai trokšta, kad jų vaikai būtų gabūs, talentingi. Tačiau daugumai šeimų paprasčiausiai trūksta įgūdžių, kaip padėti vaikams atsiskleisti, kaip bendrauti tarpusavyje.

Kaip galima keisti dabartinę situaciją? Labai svarbu auginti kūrybišką kartą ir ugdyti tarpusavio santykių kultūrą šeimoje. Būtent į tai ir yra orientuotas „Šeimų universitetas“. Jis tikrai nepaneigia to, kas daryta nuo 2008 metų, tačiau tik patikslina akcentus, papildo, įtraukia naujų priemonių.

Džiugu tai, kai paklausėme per socialinius tinklus, interneto svetaines žmonių, ar tokia iniciatyva reikalinga ir paraginome juos pasirašyti po šia idėja, per trumpą laiką pasirašiusiųjų žmonių skaičius pasiekė 600 tūkstančių. Fantastiškas skaičius, tokio palaikymo, kiek žinau, jokia idėja nėra sulaukusi nuo pat Atgimimo entuziazmo laikų. Tai taip pat tapo svarbia paskata.

Kodėl verslininkams turėtų rūpėti ne tik jų pelnas, ne tik jų pačių šeimos gerovė, bet šeimos instituto stiprėjimas apskritai? Neretai juk teigiama, kad lengviau ką nors įsiūlyti žmogui, kuris neturi jokių vertybių, ir yra paverstas tik godžiu vartotoju?

Labai sudėtingas klausimas. Tikrai nemažai yra tekę bendrauti su įvairiausio rango verslininkais ir žinau, kad jie nėra abejingi tam, kas vyksta visuomenėje. Tačiau kažkodėl dauguma mieliau tyliai išdalija paramą vienam ar kitam projektui, iniciatyvai, tačiau nelinkę prisidėti ar net inicijuoti didesnių projektų. Kažkaip pas mus nėra drąsos aiškiai pasakyti, kad norime permainų.

Kodėl telekomunikacinė bendrovė „Omnitel“ inicijavo tokį projektą? Mums tikrai ne tas pat, kokioje visuomenėje gyvename, kokioje teks gyventi mūsų vaikams ar vaikaičiams. Galima žiūrėti visiškai pragmatiškai: kas yra mūsų prekė, kurią parduodame? Minutės pokalbių. Tiksliau – emocija. Jei žmogus skambina, bendrauja su kitu, jis nori kažką perteikti. Kuo žmogus turi daugiau teigiamų emocijų, tuo daugiau jomis norisi dalytis su kitais, norisi bendrauti.

Gal kiek primityviai skamba toks paaiškinimas, tačiau, mano įsitikinimu, verslininkai privalo suprasti, kad kuo darnesnė ir laimingesnė bus visuomenė, tuo geriau bus ir jų verslui. Viskas yra labai susiję.

Deja, šiuo metu Lietuvoje verslumo indeksas yra kelis kartus mažesni nei ES vidurkis. 70 procentų Lietuvos gyventojų yra pasyvūs ir neužsiima jokia visuomenine veikla. Tai susiję ir su santykiais šeimoje, su neatsakingu ir nepakankamai kokybišku vaikų ugdymu. Verslininko interesas – moraliai atsakingi, kūrybiški, išprusę bei įvairiapusiškai aktyvūs darbuotojai. Siekdami užsiauginti intelektualius ir kūrybiškai potencialius darbuotojus, verslininkai turėtų aktyviau įsitraukti į visuomenės socialinių problemų sprendimą.

Kaip bus galima įvertinti, ar „Šeimų universiteto“ veikla pasiteisino?

Pradėti norėčiau nuo sėkmingo verslo, visuomenės ir valdžios atstovų bendravimo patirties. Turiu galvoje taip pat mūsų pradėtą iniciatyvą „Langas į ateitį“. Jos esmė – kurti nemokamus viešus interneto prieigos taškus, „užsukti“ procesą taip, kad jis taptų negrįžtamas. Į projektą jungėsi įvairios verslo struktūros, valstybinės institucijos, bendruomenių atstovai. Jau vėliau pavyko pritraukti ir ES fondų lėšų. Tai rodo, kad Lietuvoje galima įgyvendinti sėkmingus projektus. Tik dažniausiai reikia pirmojo stimulo. Čia verslas gali daug nuveikti, nes jis turi veiklos planavimo įgūdžių, moka pritraukti partnerius.

Ar pavyks tokį pat bendradarbiavimą išvystyti ir šiame projekte? Kol kas apie 75 procentus lėšų – 1 milijoną litų – skiria „Omintel“. Jau šiemet bus apmokyti moderatoriai ir bus pradėtos įgyvendinti dvi ugdymo programos tėvams, turintiems vaikų iki 8 metų. Tačiau mūsų tikslas yra tai, kad procesas nesibaigtų pirmuoju etapu. Būtina, kad įsitrauktų bent 25 procentai šeimų (ilgainiui tikimės pasiekti net 40 procentų visų Lietuvos šeimų, auginančių vaikus), kurios dalyvautų kursuose ir paskui paskleistų jų patirtį po visą šalį. Esminis siekis – sukurti kritinę masę, realius pokyčius šeimose ir valstybėje. Būtų puiku, jei „Šeimų universitetas“ ilgainiui taptų viena iš kertinių valstybės programų. Nesutikau nė vieno politiko, kuris nesutiktų, kad turime kurti sveiką ir kūrybingą visuomenę. Tačiau tai neturėtų likti kalbomis. Visi esame suinteresuoti programa, skiepijančia kūrybiškumą. Ji būtų puiki investicija į valstybės ateitį.

Aišku, tikrieji „Šeimos universiteto“ kūrėjai – pačios šeimos. Jei joms reikės tokios pagalbos, tai viskas judės toliau. Labai svarbu, kad mes tikime tuo, ką darome, ir pasitikime savo partneriais šiame projekte. Tokiose projektuose nepakanka veiksmų plano, mechaninių priemonių – labai daug ką lemia tikėjimas sėkme.

Nacionalinės tėvų ir šeimų asociacijos pirmininkas Tomas Šalkauskas: „Išmintingiau šalinti socialinių problemų priežastis, nei kovoti su destruktyviais padariniais“

Koks Asociacijos vaidmuo šiame projekte, kokių rezultatų tikitės?

Asociacija labai apsidžiaugė, kai išgirdo apie tokį projektą ir mielai įsitraukė tiek į jo įgyvendinimą, tiek į jo koordinavimą. Projektas visiškai atitinka Asociacijos tikslą stiprinti šeimas. Mums ypač prasminga atrodo ir tai, kad „Šeimų universitetas“ orientuojasi į tėvus ir jų tarpusavio santykių stiprinimą, darnos šeimoje ugdymą. Tikrai tikimės, kad projektas liks ištikimas pirminiams savo tikslams ir tikrai sustiprins šeimos institutą.

Savo ruožtu viliamės, kad mūsų įdirbis, kontaktai taip pat prisidės prie sėkmingo projekto įgyvendinimo.

Kuo „Šeimų universiteto“ siūlomos paslaugos skiriasi, pavyzdžiui, nuo tų, kurias teikia katalikiški Šeimų centrai? Pastarieji šį rudenį pradėjo sutuoktinių bendravimo ugdymo kursus.

Tik galiu labai pasidžiaugti, kad Šeimų centrai vykdo tokią veiklą. Įdirbio šioje srityje niekada nebus per daug. Kalbant apie skirtumus, mano požiūriu, „Šeimų universitetas“ orientuojasi į platesnę auditoriją. Mes dalyvaujame pasaulietiniame, visuomeniniame projekte ir orientuojamės į visų pasaulėžiūrų šeimas. Tuo tarpu katalikiški Šeimos centrai visgi labiau orientuojasi į katalikiškas šeimas ir veikia glaudžiai bendradarbiaudami su parapijomis.

Kaip tikitės pralaužti daugelio šeimų nuostatą, kad apie santykius ir sunkumus nedera kalbėti viešai, o ieškojimas specialistų pagalbos – tai esą neleistino silpnumo ženklas?

Tai, kaip pritraukti šeimas, – svarbus uždavinys. Juk tikrai niekas neatvarys žmonių į užsiėmimus varu. Kita vertus, dirbdamas Asociacijoje įsitikinau, kad yra labai daug šeimų, kurios norėtų panašaus pobūdžio veiklos, tačiau nežino, kaip viską organizuoti. O dabar jiems bus pasiūlyti išbandyti metodai. Taip pat svarbu tai, jog temos, atvejai, kurie bus svarstomi užsiėmimuose, bus paskelbti iš anksto, ir tai bus universalios problemos, kurias svarstydamos šeimos galės susimąstyti ir apie tai, kiek jos būdingos būtent jų šeimoje. Būtų labai sunku prakalbinti žmones užsiėmimuose, jei būtų siekiama, kad šeimos nepažįstamų žmonių akivaizdoje svarstytų savo skaudulius.

Kokios valstybės pagalbos, Jūsų įsitikinimu, šiandien labiausiai reikia šeimoms? Ką galėtų padaryti nevyriausybinis sektorius ir verslo pasaulis?

Norėčiau akcentuoti mūsų Asociacijos principinę nuostatą, kad reikia dirbti ne tiek su problemų padariniais, bet su priežastimis, vykdyti kuo daugiau prevencinio darbo. Taip galima sutaupyti labai daug valstybės lėšų ir „atpiginti“ socialinę politiką.

Šeima labai gyvybingas darinys. Neatsitiktinai ir Konstitucijoje teigiama, kad šeima yra visuomenės pamatas. Tačiau, kad šeima išliktų gyvybinga, jai reikia sudaryti kuo geresnes sąlygas. Labai svarbu, kad šeimos būtų visuomenėje gerbiamos ir vertinamos, kad šeimos jaustųsi, jog jos mūsų valstybėje yra svarbios.

Kai santykiai šeimoje tiek sugenda, kad ištinka gili krizė, padėti šeimoms labai sunku. Todėl ir reikalingi tokie projektai kaip „Šeimų universitetas“, kuris ragina spręsti problemas, kol dar jos neįsisenėjusios.

Puiku, jog verslininkai tai suvokia ir savo investicijomis stiprina šeimas. Tačiau, kad tokios pozityvios iniciatyvos paplistų, reikalingas ir valdžios dėmesys bei parama. Daugelyje užsienio valstybių panašūs projektai sulaukia svaraus valstybės finansinio indėlio, ir tai suvokiama ne kaip našta valstybei, bet kaip prasminga investicija.

Klausimai Tarptautinės šeimų vystymosi federacijos atstovui Pauliui Gebrauskui

Pirmiausia trumpai papasakokite apie Federaciją. Ko ji siekia?

IFFD – tai organizacija, turinti daugiau kaip 30 metų patirtį, sukurta 1978 metais Ispanijoje, vykdo savo veiklą visame pasaulyje. Ginti šeimą ir siekti, kad visuomenėje būtų sudarytos visos sąlygos šeimai skleistis. Nes esame įsitikinę, jog būtent šeima yra ta terpė, kur žmogus vystosi. Tai meilės ir dorybių mokykla. Lietuvoje organizacija įkurta, remiantis draugyste ir pasitikėjimu. Savo draugų grupėje naudojome tuos įrankius, kuriuos federacija yra sukūrusi. Kursus šeimoje. Tėvystė ir motinystė yra rimta profesija. Rimčiausias mūsų iššūkis – užauginti dorus vaikus.

Teigiama, kad „Šeimų universitetas“ remiasi užsienyje puikiai pasiteisinusia patirtimi. Gal galite plačiau pakomentuoti šį teiginį?

Žmonės, ieškodami, kaip galėtų padėti šeimoms, pritaikė geriausių verslo mokyklų metodiką. Lengviau kalbėti ne apie asmenines, bet apie apibendrintas problemas. Tėvai, augindami panašaus amžiaus vaikus, susiduria su panašiais iššūkiais. Šeimų problemos dažnai yra universalios. Šis metodas, kuris taikomas „Šeimų universitete“, pirmą kartą buvo pritaikytas vienoje verslo mokykloje ir labai sėkmingai buvo adaptuotas į šeimų mokslą. Pradžioje jį pritaikėme siauresniam ratui ir įsitikinome jo veiksmingumu. Paskui pradėjome kalbėti su potencialiais partneriais, regis, įtikinome, jog tai geras metodas, ir štai Lietuvoje gimė ši puiki iniciatyva.

Šeimų universitetas“ ieško moderatorių, kurie galėtų koordinuoti šeimų darbą grupėse – plačiau papasakokite, kokie reikalavimai keliami moderatoriams ir ko iš jų tikimasi.

Papildomų reikalavimų, ypatingų savybių nereikia. Turi būti jautrus, geras žmogus. Atvažiuos specialistų iš užsienio ir per keturis savaitgalius bandys pasidalyti geromis patirtimis, kaip dirbti grupėje. „Šeimų universiteto“ moderatoriai bus rengiami pagal specialią Tarptautinės šeimų vystymosi federacijos metodiką. Jie išklausys intensyvų 40 val. kursą, po kurio įgis konstruktyvios diskusijos, jos valdymo ir viešo kalbėjimo įgūdžių. Profesionalūs lektoriai taip pat supažindins, kaip turtinti šeimos gyvenimą, pažinti vaikus, ugdyti jų atsakomybę, laisvę, protą ir valią, kaip perduoti jiems šeimos vertybes, puoselėti meilę.

Moderatorių darbas savanoriškas, neatlyginamas. Tačiau tai galimybė įgyti neįkainojamą patirtį. Kol kas daugiausia nori būti moderatoriais vilniečiai ir kauniečiai. Tad kursus pradėsime čia, o paskui viskas priklausys nuo žmonių aktyvumo, nuo to, kuriame regione, mieste pavyks rasti moderatorių.

Kalbino Andrius Navickas

Teksto parengimas remiamas iš  lėšų, skirtų Nacionalinės demografinės politikos strategijos šeimos gerovės 2010 m. priemonių plano įgyvendinimui.