Tomas Viluckas mėgsta provokuoti viešai kritikuoti idėjas ir elgsenas, kurios, jo manymu, kenkia Bažnyčiai. Ir aš jį už tai gerbiu, nes jis verčia pernelyg atsipalaidavusius žmones mąstyti, diskutuoti. Galų gale truputėlis polemikos yra visai smagus dalykas, kad gyvenimas nebūtų nuobodus. Todėl tikiuosi, kad mano mielas kolega neįsižeis, jei šį kartą aš papeiksiu jį viešai už mintis, išreikštas straipsnyje „Kodėl neturime nuolatinių diakonų?“. Jos, mano manymu, atspindi vieną didžiausių problemų Katalikų Bažnyčioje Lietuvoje.

 Kalbu apie klerikalizmą. Kai skaičiau Tomo pasiūlymą „deklerikalizaciją“ vykdyti propaguojant nuolatinę diakonystę, nežinojau, ar juoktis, ar verkti. Neturiu nieko prieš nuolatinę diakonystę kaip Bažnyčios instituciją, kuri, matyt, atsirado pačiais pirmaisiais krikščionybės metais, visada liko gyva Rytų Bažnyčiose ir palyginti neseniai buvo atgaivinta, kaip galbūt naudinga praktika Lotynų Bažnyčiai mūsų laikais. Tačiau tai neturi nieko bendro su „deklerikalizacija“. Atvirkščiai, yra pavojus, kad kai kurie žmonės rinktųsi tokį kelią būtent dėl „klerikalių“ priežasčių.

 Kas yra klerikalizmas? Manau, kad šios sąvokos (ne)supratimas ir yra nesusikalbėjimo (nusišnekėjimo) šaltinis. Žodį „klerikalizmas“ aš suprantu kaip pasauliečių nenorą ar nesugebėjimą užimti savo tikrą vietą Bažnyčioje, atlikti savo – nepakeičiamą! – vaidmenį Bažnyčios misijoje. Kai kurie klerikalūs pasauliečiai atsikrato visos asmeninės atsakomybės už Evangelijos skleidimą bei įgyvendinimą visuomenėje, tarsi tai būtų tik hierarchijos (klero) užduotis. Ganytojai tegul gano, o mes, avys, leisimės ganomi, ir gana. Kiti, be abejo, uolesni bet ne mažiau klerikalūs pasauliečiai veržte veržiasi užimti būtent „klero“ vaidmenis Bažnyčios gyvenime, tarsi tai kažkaip reikštų tikresnį priklausymą Bažnyčiai, didesnį šventumą. Kuo arčiau altoriaus ar zakristijos, tuo arčiau Dievo!

 Kas yra Bažnyčia? Pagal minėtą T. Vilucko tekstą, atrodytų, kad tai tik hierarchija. Anot jo, pasauliečių vaidmuo Bažnyčioje menkas, nes jie užima mažai postų „vyskupijų ir parapijų struktūrose“. Siūlomas sprendimas yra įvesti daugiau pasauliečių į hierarchiją. Tada jie jau turės vaidmenį „Bažnyčioje“. Deja, šie nebebus pasauliečiai (nors Tomas tvirtina kitaip), nes, priėmę Kunigystės sakramento pirmąjį laipsnį, tampa... klero atstovais. Išoriškai artimesni nei kunigai pasauliečiams, žinoma, bet klero luomo atstovai. Vargu ar tai padidina pasauliečių vaidmenį Bažnyčioje.

 Aš, kaip save gerbiantis pasaulietis, visa širdimi protestuoju prieš tokią Bažnyčios koncepciją. Bažnyčia esame visi pakrikštytieji. Kristus įsteigė Bažnyčią ir joje gyvena, kad pratęstų savo Išganymo misiją pasaulyje per visus amžius – skleisti Gerąją Naujieną, padėti žmonėms prisiartinti prie Dievo. Absoliučiai visi Bažnyčios nariai dalyvauja šioje misijoje, yra atsakingi už jos vykdymą, kiekvienas pagal savo konkretų pašaukimą.

 Man nereikia apsivilkti sutanos, kad kaip reikiant dalyvaučiau Bažnyčios misijoje. Man nereikia patarnauti šv. Mišiose ar skaityti skaitinių liturgijoje ar priklausyti kokiai nors parapijos ar vyskupijos komisijai. Kad atlikčiau savo kaip pasauliečio vaidmenį Bažnyčios misijoje, visų pirma man reikia nešti Kristų ten, kur gyvenu ir dirbu pasaulyje, būti gyvu Evangelijos raugu visuomenėje. Ten, kur kunigų balsas nepasiekia. O tai daug sunkiau (tik pabandykite!), nei nešti kryžių procesijoje ar organizuoti parapijos liturginių apeigų tvarkaraštį. Ir tai labai reikalinga – kad kiekviename biure ir universitetų fakultete, kiekvienoje laboratorijoje ir ligoninėje, ir laikraščio redakcijoje, kiekvienoje šeimoje ir visuomeninėje organizacijoje, ir politinėje partijoje būtų nors vienas nuoseklus, pavyzdingas krikščionis, kuris moka neatstumdamas kitų apginti Bažnyčios mokymą, įgyvendinti jos socialinį mokymą, patraukti kitus prie tikėjimo.

 Nesakau, kad nereikia pasauliečių, atsidavusių parapijos ir vyskupijos reikalams. Kiekvienas turi savo polinkių ir ypatingų dovanų, kuriomis jis ar ji gali praturtinti bendruomenę. Ir turbūt visi galime kažkaip prisidėti. Be abejo, reikia ir katekizmo mokytojų, ir zakristijonų, ir akolitų, ir choro dalyvių, ir t. t. Tai yra labai vertingi būdai tarnauti, bet tai nėra krikščioniško gyvenimo viršūnė. Juo labiau tokie „bažnytiniai“ tarnavimo būdai neįeina į kiekvieno pasauliečio pašaukimą.

 Vyskupus ir kunigus labai gerbiu. Diakonus – taip pat. Dėkoju Dievui už kiekvieno iš jų dosnų atsiliepimą į savo pašaukimą. Be jų negalėčiau atlikti savo dalies Bažnyčios misijoje. Man reikia jų pamokymų ir padrąsinimų vis grįžti į tą supagonėjusį pasaulį, kas kartą bandyti būti nuosekliam bei daryti teigiamą įtaką aplinkai (ir pats nebūti neigiamai veikiamas). Man reikia tos Dievo malonės, kurią galiu gauti tiktai per jų Kristaus vardu teikiamus sakramentus. Man labai reikia kas savaitę, kasdien dalyvauti šv. Mišiose, kur jų antgamtinės tarnystės dėka galiu dvasiškai atnašauti visus savo pasaulietinius reikalus Dievui, gauti jo pagalbą tolesnei kovai. Jie yra mano tiltas pas Dievą. O aš, kaip pasaulietis Bažnyčios narys, esu pašauktas būti tiltu tarp viso mane supančio pasaulio ir tų Dievui atstovaujančių dvasininkų.

 Štai ką, mano giliu įsitikinimu, reiškia „deklerikalizacija“: raginti pasauliečius užimti savo vietas naujosios evangelizacijos fronte, o ne pasislėpti kad ir „zakristijoje“. Šiame kontekste visiškai pritariu Tomo Vilucko teiginiui, kad „katalikybė Lietuvoje vis dar yra smarkiai klerikalizuota“.