Tęsdamas naują katechezių ciklą skirtą didžiosioms moterims krikščionėms, šį kartą bendrojoje audiencijoje dalyvavusiems maldininkams popiežius Benediktas XVI pristatė tryliktajame amžiuje gyvenusią garsiąją vienuolę šventąją Matildą Hackebornietę.

Matilda gimė 1241 arba 1242 metais Helftos pilyje, barono Hackeborno šeimoje, vienoje garsiausių ir turtingiausių tuometinės Tiuringijos giminų. Jos vyresnioji sesuo Gertrūda jau anksčiau buvo įstojusi į Rodersdorfo cistersių vienuolyną. Vėliau seserų bendruomenė buvo įkurdinta Helftoje, barono Hackeborno valdose, o sesuo Gertrūda ištisus keturis dešimtmečius buvo šio vienuolyno abatė. Helftos vienuolynas garsėjo seserims suteikiamu labai aukšto lygio išsilavinimu bei pavyzdingu dvasingumu ir apaštališku uolumu.

Matilda dar vaikystėje su motina pirmą kartą apsilankiusi šioje seserų cistersių bendruomenėje iš karto panoro tapti jos nare. Ir iš tiesų, sulaukusi 17 metų ji buvo priimta pirmiausia kandidate, o netrukus davė ir įžadus. Nuo pat vienuolinio gyvenimo pradžios sesuo Matilda pasižymėjo nepaprastu nuolankumu ir paprastumu, artimo meile ir giliu maldingumu.

Kadangi vienuolyne jai buvo suteiktos mokytojos ir choro vadovės pareigos, kitos seserys ją vadindavo „Dievo lakštingala“. Apdovanota neeiliniais gabumais, o taip pat mistiniais regėjimais, Matilda kūrė giesmes, stiprindavo dvasinių sunkumų slegiamas kitas bendruomenės seseris. Klausti patarimo pas ją ateidavo ne tik tame pačiame vienuolyne gyvenusios seserys, bet taip pat kunigai ir pasauliečiai.

1261 metais Matildos globai buvo patikėta į vienuolyną priimta jauna mergaitė vardu Gertrūda, kuri vėliau parašė Liber specialis gratiae („Nepaprastos malonės knygą“) – pagrindinį mus pasiekusių žinių apie šv. Matildą ir apie Helftos cistersių vienuolyną šaltinį. Dar vėliau šios bendruomenės nare tapo Matilda Magdeburgietė. Šitaip, toje pačioje vietoje ir tuo pačiu metu susitiko pačios garsiausios vokiškosios vienuolystės istorijos atstovės - dvi Matildos ir dvi Gertrūdos.

Kaip savo knygoje liudija sesuo Gertrūda, Matilda Hackebornietė daug meldėsi ir pasninkavo, savo išsižadėjimus ir kančias aukodama už nusidėjėlių atsivertimą ir stengdamasi iki pat savo gyvenimo pabaigos ištikimai sekti Kryžiaus keliu einantį Viešpatį Jėzų.

„Nepaprastos malonės knygoje“ skaitome rašo: „Evangelijos žodžiai Matildai buvo nuostabus dvasinis maistas, jos širdį užtvindantis nepaprastu švelnumu ir pripildantis ją nepaprasto entuziazmo. Jinai taip uoliai skaitydavo, kad jau vien pats josios vaizdas kitas seseris pripildydavo pagarbaus maldingumo. Taip pat ir jai giedant chore jos jausmai ir gestai liudijo apie nepaprastą pakylėjimą. O mistinio pagavo akimirkomis jinai negirdėdavo kas jai sakoma ir atsitokėjusi neiškart suprasdavo kas ją supa“.

Mokinė Gertrūda aprašė ir paskutines Matildos gyvenimo akimirkas – sunkias ir skausmingas, tačiau šviesias Švenčiausiosios Trejybės, Mergelės Marijos ir visų šventųjų artumo dėka. Kai atėjo mirties valanda, ji prašė, kad jai dar būtų leista bent truputį pakentėti dėl sielų išganymo. Matilda mirė sulaukusi 58 metų amžiaus.

Aprašydama savo mokytojos mirtį, Gertrūda rašo, kad atėjus tai akimirkai Dievas, per visą gyvenimą Matildos taip karštai mylėtas, jai tarė: „Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę“.