Žmogus yra nepailstantis keliautojas. Kartais jo kelionės būna išorinės – tai jis juda dėl darbo ar verslo reikalų, tai kur išvyksta per atostogas, tai išsiruošia į piligrimystę; tačiau taip pat egzistuoja ir vidinė kelionė, kai išgyvename permainų etapus: iš skausmo – į džiaugsmą, iš nuodėmės – į malonę, kai ieškome prasmės ir gilėja mūsų sąmoningumas.

Gyvenimas dažnai vaizduojamas kaip kelias. Net jei ir nežino, kuo šis kelias baigsis, žmogus nori juo kuo toliau pažengti – kartais vienas, kartais kitų draugijoje.

Piligrimo maldą, kurią šįkart pateikiame, parašė žymus teologas ir filosofas Mikalojus Kuzietis (gimęs Kūze, Vokietijoje, 1401 m., 1448 m. tapęs kardinolu, miręs Todžyje 1464 m.):

Tu, Viešpatie, esi mano piligrimystės bendrakeleivis.

Kad ir kur eičiau, tavo žvilgsnis ilsisi ant manęs.

Tavo regėjimas yra tavo judėjimas:

Tu keliauji kartu per visą mano kelionę,

Tu niekada nesustoji.

Kai ilsiuosi, tu esi su manimi;

Kai pakylu, tu pakyli;

Kai leidžiuosi, tu leidiesi,

Kad ir į kurią pusę pasisukčiau, visur esi tu.

Išbandymų metu tu manęs neapleidi;

Kai tavęs šaukiuosi, tu esi šalia,

Nes šauktis tavęs – tai gręžtis į tave.

Ši malda tarsi atgarsis Ganytojo psalmės (Ps 23), pasakojančios apie tikintįjį, kurį net tamsiausiam slėny lydi ganytojas, galintis apginti jį pavojinguose takuose. Šios psalmės šerdis – būtent frazė „tu esi su manimi“. Tačiau šalia Kuziečio žodžių atsiverskime 139 psalmę, kurią pasitelkus galima puikiai apibūdinti dvasinio gyvenimo piligrimystę:

Viešpatie, ištyrei mane ir pažįsti.
Žinai, kada atsisėdu ir kada atsistoju, –
iš tolo supranti mano mintis.
Stebi mano žingsnius ir mano poilsį, –
pažįsti visus mano kelius.
Net nespėjus mano liežuviui žodžio ištarti,
štai, Viešpatie, tu jį visą žinai.
Iš visų pusių apsiauti mane,
lieti mane savo ranka...  (Ps 139, 1–5).

Pagal Gianfranco Ravasi knygos „Preghiere. L'ateo e il credente davanti a Dio“ (Mondadori, 2000 Milano) ištrauką parengė D. Žemaitytė