Kiekvieną rudenį mane itin stebina kūrinijos darna. Dangun pakyla milijonai migruojančių paukščių: gulbės, antys, žąsys, gervės, pempės... Į žemę krenta milijonai tonų lapų, padengdami milijonus hektarų žemės. Tačiau negalvokim apie tai, kas būtų, jeigu medžių nebūtų. Stebėkime sparnuočius, grožėkimės rudens spalvomis. Skirkime tam laiko. Beje, įdomus ir krentančio lapo kelias. Vieni jų atsidurs lizduose, urvuose, ant upės ar ežero dugno, kiti - net parduotuvių vitrinose, vaikų kambariuose, tarp knygos puslapių, ant vėliavos... Pritarsite, kad daug maloniau medituoti rudens lapiją, negu rašyti apie krintančius lapus, apie žalią chlorofilo pigmentą, kuris nustoja gamintis ar apie šaknų nepajėgumą maitinti lapų, nes sumedėja lapkočio žievė. Mūsų sodų lapai grožio nepraranda! 

Nors šį straipsnį įkvėpė Telšių kunigų seminarijos penkių klierikų apsilankymas Kretingos vienuolyne Šv. Angelų sargų dieną, vis dėlto jis -  daugiau rudeninis ir ne toks angeliškas. Vieniems straipsnis atrodys vėjuotas, nors ir pavėluotas, kitiems spalvotas, vėsokas, apnuogintas. Mane ir patį stebina ant popieriaus lapų krentantys žodžiai: jų svoris, dydis, šiluma, šaltis, aštrumas, emocijos. Teperskaito juos moterys, kurioms atrodo, kad kvietimas brandinti dvasininko pašaukimą yra vyro atėmimas iš galimos šeimos. O gal tai tik lapo kritimas į pasakų knygą?...

Praėjus 16 metų vis dažniau prisimenu savo pirmąsias šv. Mišias Bernardinų bažnyčioje, kai pradėjome melstis, spausti vienas kitam ranką, apsikabinti, dalintis eucharistine duona ir kasdienybės Dievo patirtimi.  Iki šiol branginu pokalbius su besikuriančios bendruomenės nariais, apsilankymus jų namuose. Faktą, kurį dabar ruošiuosi papasakoti, norėjau palaidoti kartu su savimi, bet „kažkas“ jį išspaudė iš manęs lyg kokį furunkulą.

Vieną sekmadienio vakarą, po pamaldų bernardinuose, mane pakvietė pašventinti butą ir drauge pavakarieniauti, nes būtų puiki proga pasveikinti vienturtį sūnų šešiolikto gimtadienio proga. Kai ėjau iš kambario į kambarį, tardamas maldos žodžius ir šlakstydamas švęstu vandeniu, pagalvojau, kad šias apeigas atlikti reikėjo prieš šešiolika metų.

Sūnus tą vakarą į namus negrįžo. Vakarieniavome vieni. Tėvų ir mano nuotaika buvo gera, nors jaukumo ir trūko. Pokalbis atsiremdavo į politiką, į Rusiją, į krepšinį, tačiau vis nukrypdavo nuo sūnaus auklėjimo. Ponia tepasakė: „Tegu sūnus būna kuo nori, tik ne kunigu!“ Tuomet tėvai dar nežinojo, kad jis, būdamas penkiolikos, pasirinko kvaišalus... Po dvejų metų į šį butą atsikėlė nauji šeimininkai.

Užgesus pašaukimų įkarščiui į dvasininkų luomą, šeimų Lietuvoje nepagausėjo. Dar blogiau: statistika liudija neigiamą natūralaus gyventojų prieauglio procentą. Nyksta tradicinės katalikiškos šeimos ypatumai, įsigali moderni šeima. Deja, prisipažįstu, jos savybių ar vertybių orientacijos visai nebesuprantu.

Nepaisant to, kad šiandienos Lietuvos visuomenę kuria ne katalikai inteligentai ir ne inteligentai, kurie etninius katalikus priima kaip konservatyvių pažiūrų atgyveną, vis dėlto drąsiai deklaruojama, kad šeima – didžiausia vertybė. Ar čia visuomenės akys nemeluoja!? Jeigu tai vertybė, kodėl - neišlieka? Į ką ji keičiama, už kiek parduodama ar paprasčiausiai išduodama, atiduodama?

Čia ne vieta pokalbiui apie skyrybų priežastį kaip biocheminių reakcijų ar feniletilamino sintezės organizme nutrūkimą. Tam yra kitos svetainės. Mažėja santuokų, mažėja dvasininkų skaičius. Didėja šeimų nestabilumas. Kalbu apie šeimos kaip Dievo dovanos degradavimą. Mums už šeimą svarbiau yra žaidimai, draugai, darbas, poilsis, politika, netgi priklausomybės, dėl kurių aukojamos žmonos, vyrai, vaikai. Skyrybų rodiklis Lietuvoje ir Čekijoje yra didžiausias Europoje! Gal pavieniui išgyventi lengviau?

Ar dvasininkų pašaukimai daro įtaką demografiniams procesams? Galvoju, kad taip. Neįrodinėsiu, jog tikėjimas suteikia gyvenimui prasmę, bet daug, labai daug vyrų ir moterų atsidūrė laisvės atėmimo įstaigose, pakėlė prieš save ranką, prasigėrė dėl to, kad mūsų visuomenė iki šiol neturi jokio idealo. Vykstantys procesai užprogramuoti pagal pono Darvino dvasią. Išlieka stiprieji. Ėsk arba būsi suėstas... Kalbu apie šimtus tūkstančių! Esu įsitikinęs: kuo daugiau žmonių įkalintų Kristuje, tuo mažiau kalinių laisvės atėmimo įstaigose.