Slavoj Žižek. Sveiki atvykę į tikrovės dykumą. Iš anglų k. vertė Edgaras Klivis, Audronė Žukauskaitė, Nida Vasiliauskaitė. Kaunas: Kitos knygos, 2010.

Reikalingas vertimas, mat S. Žižeko tekstų poreikis, tarkime, aktyvios studentijos tarpe tik didėja; jis vis labiau įeina į kritinę sąmonę, tampa atraminiu autoriumi, savotišku postmodernizmo korifėjumi ar simboliu (nors pats postmodernizmas veikiausiai atsižadėtų ir to, ir to). Šiame esė rinkinyje, parašytame po rugsėjo vienuoliktosios, ir nagrinėjama teroristinės katastrofos priežastys bei pasekmės. Šiuolaikinė psichoanalizė (po Lacano jau įgavusi žižekiškas direktyvas) knygoje išraiškingai ir nebanaliai išskleidžiama. Svarbus kino kontekstas: net pavadinimas paimtas iš filmo „Matrica“, tai jo veikėjo Morfėjaus citata. Viena man asmeniškai įdomiausių vietų – S. Žižekas nagrinėja Freudo aprašytąjį Žiurkiažmogio atvejį, siedamas jį su teorine fašizmo geneze (beskaitant prieš akis iškilo kitas analogiškas archetipas – Spragtukas). Keista, cituojamas Chestertonas (kurio ne itin mėgstu) pasirodė kaip niekad aktualus; lektūra apskritai paragino atidžiau atsidėti ideologijų psichogenezės studijoms, nors tokio tiesioginio imperatyvo ten ir nėra.

James Douglas Morrison. Viešpačiai ir naujosios būtybės. Iš anglų k. vertė Tadas Žvirinskis. Vilnius: Versus Aureus, 2010.

Poemos, kurias skaitant galvoje norom nenorom skamba Riders on the storm. Siurrealu, klampios metaforos, sapno vaizdinija. Šamaniško kino logika, pakylėjanti šiaip jau gan vėjavaikišką autorių ligi tikro poeto statuso. Netikėta (man atsiskleidė tik vertime), jog J. Morrisonas buvo ir savitos sentencijos (A. Šiuša turbūt sakytų – sizigijos) meistras. Nežinau, kiek pavykęs yra vertimas, nes ne ką apie jį išmanau, bet pastangų į jį tikrai buvo įdėta (pristatyme sužinojau, jog dvasinę paramą vertėjui teikė Marius Burokas).

Viršelis pats baisiausias, kokį tik įmanoma padaryti (nors portretinį piešinį galima buvo ir gražiai panaudoti). Toks leidinys, galima sakyti, gadina vertėjo darbą – atrodo tarsi išleista provincijos leidykloj, šalia tokio apipavidalinimo nedera šritai. Nepaisant to, tikiu, jog jis bus skaitomas, ir ne vien kontrakultūrine save laikančioje terpėje. Pratarmėje vertėjo priekaištas profesionalams – esą kodėl jie taip ilgai nesiėmė šių tekstų. Bet ar įmanoma išversti neišverčiama?

Mindaugas Nastaravičius. Dėmėtų akių. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010.

Jauno autoriaus, žinomo kaip radijo žurnalisto (Ryto allegro) ir tinklapio „Atvirai ir garbingai apie žiniasklaidą” iniciatoriaus, poetinis debiutas. Man įdomiausia, kai jis virsta šiek tiek epiku („Dialogai su pasiaiškinimais I” – p. 17). Nors apskritai knygoje per daug reveransų: eilėraščiuose ,,Norėtųsi“ (p. 16), „Tai apie lietuvių kalbos mokytoją“ (p. 20), „Bubo bubo“ (p. 14). Lyg autorius, prieš prašydamasis į literatų būrį, mėgintų jame dar ir iš anksto socializuotis. Per daug psichoterapijos, kad ir gerąja prasme, marčėniškos („Tai kas iš tavęs išėjo“ – p. 25); per daug dėkojimų, lankstymųsi, prisipažinimų, garbinimo ritualų. Dėkojimas (suvokiamas, matyt, per rašymą) čia tampa vos ne religine apeiga. Romantiška jaunystės peržiūra: kai tėvai ir mylimosios vis dar svarbiausi, akcentuojamos brendimo, paauglystės būsenos, ribiniai potyriai – tokį nepretenzingą rakursą galima tik skatinti, tikėtis iš jo laiku subresiančios ambicijos. Erotinės patirtys taip pat skoningai įklampintos pavieniuose eilėraščiuose. Tačiau skaitant ima pojūtis, jog svarbiausia pradedančiajam poetui – priklaupti prieš ką reikia („Baigtinis“ – p. 45), nors galbūt tai tik mandagi ir nuolanki autoriaus, kaip žmogaus, laikysena. Eilutėmis „Viešpatie, / moterie, negali taip būti“ (p. 58) jis gal ir įsiteiks feministams, bet man paliks prisitaikėliškumo įtarimų. Vis dėlto jo pirmoji knyga beveik tokia pati stipri, kaip ir A. Ališausko, o tai turbūt pagyrimas.