Kun. dr. Kęstutis Kėvalas Zenekos nuotrauka

Ne kiekvieną dieną galime išvysti muzikos instrumentu grojantį kunigą. Ant scenos išvydus gitaras ar sintezatorių, dar niekas per daug nenustemba, nes daugiau ar mažiau kiekvienas esame bandę jais groti. Kunigas su muzikiniu instrumentu – jau kažkas įdomiau...

Daugiau kaip metus veikia muzikinė grupė „Sacerdos“, kurios narai – penki kunigai – groja gitaromis, elektriniais vargonėliais ir būgnais, dainuoja ir sukelia auditorijos ovacijas, nes, kaip patys aiškina, tiesiog atlieka meditacines improvizacijas.

Apie dvasininkų muzikinę veiklą kalbamės su grupės „Sacerdos“ nariu, dainuojančiu ir grojančiu akordeonu kunigu, Marijos radijo direktoriumi Kęstučiu Kėvalu.

Kaipgi susikūrė grupė „Sacerdos“?

Buvo keli kunigai, kurie nuo vaikystės planavo, na ir svajojo groti. Pagaliau ir atėjo laikas, kai jie jau galėjo nusipirkti instrumentus. Kunigas Gintaras Blužas buvo pirmasis iniciatorius. Nusipirkęs būgnus, jis pradėjo kalbinti mus. Ir jam pavyko! Bosine gitara grojančio dvasininko ieškojom ir tarp klierikų. Taip radom beveik visus reikalingus instrumentus ir jais grojančius kunigus.

Ar kitose šalyse taip pat yra grojančių kunigų grupių?

Teko girdėti, kad yra. Kai buvome Australijoje vykusiose pasaulio jaunimo dienose, išgirdome dainuojant kunigų grupę iš Airijos. Jie mūsų ausims skambėjo kaip tikri profesionalai. Mes jų atžvilgiu esame tik mėgėjai, tačiau grodami ir dainuodami taip mes skelbiame Dievo žodį.

Šiemet Panevėžyje vykusiose Lietuvos jaunimo dienose jūs dalyvavote ir pasirodėte scenoje. Pristatyme buvo rašoma, kad „Sacerdos“ tiesiog turi svajonę groti jaunimo dienose. Kaip kilo ši svajonė?

Iš tikrųjų tai buvo noras tuo džiaugsmu pasidalyti su kitais jaunais žmonėmis. Ir aišku, tai yra didelis, mūsų manymu, pasiekimas – Jaunimo dienose pasirodyti prašomi tie, kurie yra geriausi. Mes tokie nesam, tačiau „Sacerdos“ yra specifinė grupė – tai mums ir padėjo. Svajonė groti Jaunimo dienose buvo slapta, tačiau ji buvo atskleista ir svarbiausia – išsipildė!

Kokią žinią norėjote perduoti jaunimui?

Dievas ir tikėjimas yra didelio džiaugsmo ir vilties šaltinis. Tai skelbdamas žmogus iš tikrųjų liudija didelę tiesą, kad Dangaus karalystė gali būti ir tarp mūsų. Per muziką tai galima išgyventi ir pajusti. Maža to – išgyventi vienybę su Dievu, nes mūsų giesmės ir yra skirtos Dievui garbinti – ne tik pasirodyti. Norim jaunimui parodyti, kad muzikoje labiau yra svarbi ta dvasia, o ne technika ar sugebėjimai.

Paprastai, koncertuose santykis tarp atlikėjo ir žiūrovo yra tiesioginis – vieni kažką rodo, o kiti vertina. Koks grupės „Sacerdos“ santykis su auditorija?

Mūsų dainos arba giesmės gali pakviesti klausytoją prisidėti. Norisi kartu su juo pajusti tą šiltą nuotaiką, kurią muzika skleidžia. Mūsų idėja – visi kartu mes galime dalyvauti, dainuodami, plodami ritmą ar pan.

Ar nėra baisi konservatyvi klausytojų reakcija į tai, kad scenoje groja ir dainuoja kunigai?

Atsimenu, kai po pirmojo koncerto perskaitėme komentarus, tai šiek tiek išsigandome, nes buvo tikrai radikalių pasisakymų, kad mes šitaip grodami ir elgdamiesi tik demoralizuojame jaunimą. Tačiau vis tiek mes grojame jaunimui ir jaučiame jo reakciją. Tokiu būdu save padrąsiname, nes ta muzika mus įkvepia, o mes jaučiam didelį nuotaikos bei širdies pakilimą. Kartu tuo įkvėpimu mes galime dalytis ir su kitais.

Taip, gali būti, kad muzika nėra profesionali, ir mes su tuo sutinkam. Nėra ji galbūt aukšto meninio lygio arba idėjos, bet paprastume irgi yra labai daug grožio. Ir tą grožį mes norim parodyti. Kartu yra ir kitokios muzikos žanrų, kuriuos mes taip pat mėgstame. Pavyzdžiui, klasikinę muziką ir choralą, pagaliau – bažnytinę muziką, kuri taip dažnai skamba ir mums yra sava. Tik grodami mes rodome, kad gali būti dar ir kitokia ne Bažnyčiai skirta muzika. Ji taip pat yra skirta Dievo garbinimui.

Koks apskritai šiuo metu yra kunigo vaidmuo? Jūs rodote, kad kai kurie stereotipai apie kunigus dabar turi sugriūti, nes nebeatitinka tikrovės. Tai tikrai labai drąsus žingsnis.

Ačiū. Tikrai yra stereotipų apie kunigus, kuriuos sukuria ir patys kunigai, ir žmonės, kurie juos vertina. Bet laikai keičiasi. Keičiasi ir kunigystės, galima sakyti, formos. Tačiau esmė vis tiek išlieka ta pati – tarnauti žmonėms, būti tais, kurie rodo ir kviečia į Dievą, į tikėjimą. Tik formos jau atsiranda kitokios, pavyzdžiui, grojimas scenoje.

Vis dėlto tie stereotipai ne visada atitinka tikrovę, nes kartais žmonės patys nupiešia kunigą ir tarsi nurodo, kaip jis turėtų atrodyti, o po to stebisi, kad jis yra kitoks. Jeigu mes esame tokių stereotipų laužytojai, tai esame patenkinti. Kunigas turi būti neužsidaręs, bet atviras bendravimui, atviras kultūrai, turi tą kultūrą veikti ir kartu nešti antgamtinę žinią. Šioje mūsų veikloje tie du dalykai ir yra – nešame žinią tokiomis priemonėmis, kurios dabar yra suprantamos labiausiai.

Kokiais dar netradiciniais būdais pasireiškia kunigo vaidmuo Bažnyčioje?

Yra kunigų, kurie su žmonėmis bendrauja įvairiomis formomis: kartu eina į kavinę, aplanko juos tose vietose, kur kunigo paprastai nematome, pavyzdžiui, krepšinio aikštelėje arba futbolo aikštėje, automobilių ar buriuotojų klube ir pan.

Pažįstu vieną kunigą, kuris priklauso automobilininkų grupei. Jos nariai pradėjo jo prašyti ir Krikšto, ir Santuokos sakramentų, diskutuoti įvairiais klausimais. Viską įvertinus supranti, kad jei tas kunigas nebūtų tame klube, jis to nebūtų galėjęs padaryti. Ši priemonė tampa labai veiksminga jo paties misijai. Tai yra puiku!

Iš kur semiatės įkvėpimo?

Įkvėpimas ateina kaip vėjas – nežinai, iš kur ateina ir kur nueina...

Iš Šventosios Dvasios...

Čia galima duoti visiškai evangelinius palyginimus, nes kartais melodija kyla iš giedro dangaus. Mes turime kelias giesmes, kurios atsirado visiškai netikėtai. Kai kurias vėliau pagražiname ir „nutapome tą paveikslą“ iki galo. Bet pagrindinė idėja, aš manyčiau, vis tiek ateina iš to paslaptingo įkvėpimo, kurį labai sunku apibūdinti, kaip jis atsiranda. Kartais būna toks blyksnis – staigiai kilusi patirtis, kaip gali gerai sugroti. Kartais jis pasirodo iš lėto: ateina per darbą, apmąstymus, ir tas įkvėpimas didėja, auga. Aišku, kad tai yra Dievo veikimo ženklas, nes kur Dievas veikia, ten tu išgyveni džiaugsmo pilnatvę.

Minėjote, kad kunigai bendrauja netradicinėmis formomis ir daro tai, kas jiems patinka. Jūs scenoje grojate akordeonu. Kada išmokote ir pradėjote groti šiuo instrumentu?

Akordeonu pradėjau groti daug anksčiau, negu pajutau pašaukimą į kunigystę. O vėliau Dievas mane kvietė tokį, kuris jau moka groti akordeonu. Juo pradėjau groti nuo aštuonerių metų, kai pirmą kartą pamačiau pusbrolį, grojantį vestuvėse. Man taip užvirė kraujas, kad aš pasiryžau tiesiog tą pačią dieną taip pat išmokti groti akordeonu. Manęs nepriėmė į muzikos mokyklą, nes buvau per jaunas. Todėl privačiai lankiau pamokas. Mano tėvai buvo, galima sakyti, man palankūs tokią dovaną suteikdami, nes aštuonerių metų groti mokykloje, kaip sakė, yra tiesiog pavojinga: „Tu esi dar neišsivystęs laikyt akordeono.“ Tačiau po kelerių metų įstojau į muzikos mokyklą ir ją baigiau. Dar porą metų grojau muzikos mokyklos akordeonistų ansamblyje. Esu turėjęs įspūdingų patirčių. Pavyzdžiui, grojau dainų šventėje, kur penki šimtai akordeonų grojo vienu metu. Taip pat pasirodydavau įvairiuose renginiuose ir koncertuose, grodavau tiek Lietuvoje, tiek ir Latvijoje, Estijoje. Buvo smagūs laikai... Ir dabar yra smagu prisėsti ir pritarti. Tuo džiaugiuosi ir dalijuosi su kitais.

Teko būti koncerte, kur Jūs su akordeonu prie šios grupės prisidėjot. Ir tuomet buvo labai uždegantis pasirodymas: ir muzika, ir žodžiai... Atrodo, atsistojo visa salė ir jau norėjo šokti...

Tuomet buvo gana paprasti žodžiai ir muzika. Juos galima greitai įsiminti. Tai ir padėjo... Mes dar panaudojame ir šiek tiek triukų – pereiname iš vienos tonacijos į kitą ir vėl grįžtame. Tai vėlgi muziką pagyvina, o klausytojus sudomina. Yra įdomu, kad ta muzika, kuri įkvepia vieną, gali įkvėpti ir kitą. To mes ir siekiame!

Ačiū už pokalbį.

Kalbino Rūta Jurkšaitė