2014 m. liepos 22 d., antradienis

Festivalio „Poetinis Druskininkų ruduo“ renginiai prasideda almanacho pristatymu sostinėje

2010-10-06
Rubrikose: Kultūra » Literatūra 
Poetinis Druskininkų ruduo [almanachas]. Sudarytojas: Kornelijus Platelis, viršelio autoriai: Vilma ir Ričardas Šileikos. – Vilnius: Vaga, 2010. – 382 p.

Kaip ir kiekvienais metais ruduo pasitinkamas kartu su tarptautiniu Druskininkų poezijos festivaliu bei jį lydinčiu almanachu, kuriame savo poeziją pristato autoriai iš šešiolikos valstybių.

Spalio 6 d. (trečiadienį) 17.30 knygyne „Mint Vinetu“ (Šv. Ignoto 16/10, Vilnius) pristatomas šiemetinis festivalio leidinys. Renginyje dalyvaus almanache eiles publikuojantys poetai – Antanas A. Jonynas, Dovilė Zelčiūtė, Vladas Braziūnas, Kornelijus Platelis (Lietuva), Gueorgui Konstantinov (Bulgarija), Bogumil Gjuzel (Makedonija), Knuts Skujenieks (Latvija), Tsead Bruinja (Nyderlandai), Alan Berecka (JAV), Erling Kittelsen (Norvegija). Vakarą ves Ričardas Šileika.

Almanachą tradiciškai sudaro dvi dalys: šiemet pristatomi poetai ir pernykščio festivalio aidai. XXI Poetinio Druskininkų rudens tema – poetinės mokyklos ir asmeninės priklausomybės.

Almanacho „Poetinis Druskininkų ruduo“ sudarytojas ir vyriausiasis redaktorius Kornelijus Platelis įžanginiame tekste rašo:

„Turbūt kiekvienas galėtume ilgai pasakoti, kokie poetai žavėjo mus, pradedančius kurti poeziją, kokių šalių ir kalbų poetikos mums darė įspūdį, kokios „nepoetinės“ tikrovės sritys žavėjo mus ir nejučia sunkėsi į mūsų tekstus. Visa tai turbūt – asmeninės priklausomybės. Žinoma, jos gali tapti poetinėmis mokyklomis, tačiau – kada ir kaip? Kai atsiranda genialus poetas, savo kalbinėje aplinkoje atveria naujus stilistinius horizontus ir patraukia juo sekti būrį adeptų? Kai susidaro „kritinė masė“ žmonių, eksploatuojančių panašią stilistiką? Kai grupė žmonių pasirašo po kokiu nors kūrybiniu manifestu ir kurį laiką bando jo nuostatų laikytis? Turbūt mokyklos kuriasi dėl visų išvardintų ir galbūt dar kokių nors priežasčių. Mokykla, taip pat ir poetinė, visada susijusi su tam tikros skaitytojų-klausytojų bendruomenės meniniu skoniu, taigi ir paklausa ar tiesiog cechinių, religinių ar kitokių vertintojų prievarta, todėl natūralu, kad poetinės mokyklos buvo lengviau identifikuojamos ankstesniais laikais, pradedant senąja įvairių tautų poezija, baigiant modernistiniais XX šimtmečio sąjūdžiais, diskutavusiais su ankstesnių mokyklų stilistikomis, ir taip išlaikiusiais „mokyklų“ bruožus.

Demokratinėse visuomenėse tiek jų poezijos paklausa, tiek prievarta kūrėjams nebetenka dalies savo svorio. Tokia pat dalimi mažėja ir visuomenės domėjimasis pačia poezija. Skirtingose šalyse tai vyksta skirtingai. Todėl klausimas – ar tam tikroje kalbinėje aplinkoje įmanoma identifikuoti poetines mokyklas ir sudaryti jų atstovų sąrašus, – tebėra įdomus. Mano žiniomis, poetinės mokyklos iki šiol aktyviai save identifikuoja bei reflektuoja anglakalbėje Amerikos poezijoje. Kokios to priežastys – ta kalba rašančių poetų ir skaitytojų gausa, kūrybinio rašymo programos universitetuose, ar dar kokios nors kitos? O kaip yra kitose šalyse? Lietuvių poezijoje mokyklos, regis, ryškiau matėsi tarpukario laikotarpiu. Manau, mokykla galima būtų vadinti Maironio sekėjus, futuristinius „Keturis vėjus“. Sovietinių laikų poetines mokyklas, nepaisant cenzūros prievartos, identifikuoti sunkiau. O gal tiek ankstesnėje, tiek dabartinėje mūsų poezijoje įmanoma įžvelgti daugiau mažesnių mokyklų ar bent „klasių“?“

Bernardinai.lt

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • komentarų RSS
  • spausdinti

RENGINIAI

REKOMENDUOJAME

Ivo Pogorelich

Kūrybos procesas visuomet rizikingas, nes kuria žmonės, o ne Dievas, todėl klaidų neišvengsi.

Vėjas

Ji pabučiavo jį ir nuskrido. Būna tokių laimingų dienų, kai tau pakeliui debesys, gatvės, upės, šunys, kaimynai, darbai, eilėraščiai – viskas plaukia, rimuojasi. Šiandien taip ir buvo.

Vamzdis

Nacionalinėje dailės galerijoje vyko diskusija apie meną viešosiose erdvėse. Pokalbyje dalyvavo dailėtyrininkė Elona Lubytė, menotyrininkės Rasa Antanavičiūtė ir Ūla Tornau, architektas Audrius Ambrasas bei istorikas Tomas Vaiseta.

Andriaus Miežio paveikslai parodoje „No problem“

Vilniaus galerijoje „Arka“ atidarytą Andriaus Miežio ir Miglės Kosinskaitės tapybos parodą „No problem“ galima išvysti iki liepos 26 dienos.

Francois Mauriac

Žinomo prancūzų rašytojo François Mauriaco (1885-1970) kalba, atsiimant Nobelio literatūros premiją 1952 metais už „puikų dvasinio pasaulio pažinimą ir meninį vaizdingumą, romanuose atskleidžiant žmogaus gyvenimo dramą“.

7 kvadratiniai metrai

„Šią knygą skaitykite ne smalsiai, o širdimi. Tik taip išgirsite skambančią Amžinybę, bet kokiame kambarėlyje tveriančią erdves. Ypač tame, kur du iki tol nepažįstami žmonės tveria vienas kitą“ – sako kun. A. Peškaitis OFM pristatydamas unikalią knygą.