2014 m. lapkričio 24 d., pirmadienis

Festivalio „Poetinis Druskininkų ruduo“ renginiai prasideda almanacho pristatymu sostinėje

2010-10-06
Rubrikose: Kultūra » Literatūra 
Poetinis Druskininkų ruduo [almanachas]. Sudarytojas: Kornelijus Platelis, viršelio autoriai: Vilma ir Ričardas Šileikos. – Vilnius: Vaga, 2010. – 382 p.

Kaip ir kiekvienais metais ruduo pasitinkamas kartu su tarptautiniu Druskininkų poezijos festivaliu bei jį lydinčiu almanachu, kuriame savo poeziją pristato autoriai iš šešiolikos valstybių.

Spalio 6 d. (trečiadienį) 17.30 knygyne „Mint Vinetu“ (Šv. Ignoto 16/10, Vilnius) pristatomas šiemetinis festivalio leidinys. Renginyje dalyvaus almanache eiles publikuojantys poetai – Antanas A. Jonynas, Dovilė Zelčiūtė, Vladas Braziūnas, Kornelijus Platelis (Lietuva), Gueorgui Konstantinov (Bulgarija), Bogumil Gjuzel (Makedonija), Knuts Skujenieks (Latvija), Tsead Bruinja (Nyderlandai), Alan Berecka (JAV), Erling Kittelsen (Norvegija). Vakarą ves Ričardas Šileika.

Almanachą tradiciškai sudaro dvi dalys: šiemet pristatomi poetai ir pernykščio festivalio aidai. XXI Poetinio Druskininkų rudens tema – poetinės mokyklos ir asmeninės priklausomybės.

Almanacho „Poetinis Druskininkų ruduo“ sudarytojas ir vyriausiasis redaktorius Kornelijus Platelis įžanginiame tekste rašo:

„Turbūt kiekvienas galėtume ilgai pasakoti, kokie poetai žavėjo mus, pradedančius kurti poeziją, kokių šalių ir kalbų poetikos mums darė įspūdį, kokios „nepoetinės“ tikrovės sritys žavėjo mus ir nejučia sunkėsi į mūsų tekstus. Visa tai turbūt – asmeninės priklausomybės. Žinoma, jos gali tapti poetinėmis mokyklomis, tačiau – kada ir kaip? Kai atsiranda genialus poetas, savo kalbinėje aplinkoje atveria naujus stilistinius horizontus ir patraukia juo sekti būrį adeptų? Kai susidaro „kritinė masė“ žmonių, eksploatuojančių panašią stilistiką? Kai grupė žmonių pasirašo po kokiu nors kūrybiniu manifestu ir kurį laiką bando jo nuostatų laikytis? Turbūt mokyklos kuriasi dėl visų išvardintų ir galbūt dar kokių nors priežasčių. Mokykla, taip pat ir poetinė, visada susijusi su tam tikros skaitytojų-klausytojų bendruomenės meniniu skoniu, taigi ir paklausa ar tiesiog cechinių, religinių ar kitokių vertintojų prievarta, todėl natūralu, kad poetinės mokyklos buvo lengviau identifikuojamos ankstesniais laikais, pradedant senąja įvairių tautų poezija, baigiant modernistiniais XX šimtmečio sąjūdžiais, diskutavusiais su ankstesnių mokyklų stilistikomis, ir taip išlaikiusiais „mokyklų“ bruožus.

Demokratinėse visuomenėse tiek jų poezijos paklausa, tiek prievarta kūrėjams nebetenka dalies savo svorio. Tokia pat dalimi mažėja ir visuomenės domėjimasis pačia poezija. Skirtingose šalyse tai vyksta skirtingai. Todėl klausimas – ar tam tikroje kalbinėje aplinkoje įmanoma identifikuoti poetines mokyklas ir sudaryti jų atstovų sąrašus, – tebėra įdomus. Mano žiniomis, poetinės mokyklos iki šiol aktyviai save identifikuoja bei reflektuoja anglakalbėje Amerikos poezijoje. Kokios to priežastys – ta kalba rašančių poetų ir skaitytojų gausa, kūrybinio rašymo programos universitetuose, ar dar kokios nors kitos? O kaip yra kitose šalyse? Lietuvių poezijoje mokyklos, regis, ryškiau matėsi tarpukario laikotarpiu. Manau, mokykla galima būtų vadinti Maironio sekėjus, futuristinius „Keturis vėjus“. Sovietinių laikų poetines mokyklas, nepaisant cenzūros prievartos, identifikuoti sunkiau. O gal tiek ankstesnėje, tiek dabartinėje mūsų poezijoje įmanoma įžvelgti daugiau mažesnių mokyklų ar bent „klasių“?“

Bernardinai.lt

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • komentarų RSS
  • spausdinti

RENGINIAI

REKOMENDUOJAME

Bernardinai.lt susitikimai

Bernardinai.lt ir toliau stengiasi būti arčiau savo skaitytojų, tad šį rudenį vėl pakviesimę į eilę susitikimų su mūsų redakcija, knygų pristatymus, šiltą pavakarojimą niūriais ir vis tamsesniais rudens vakarais. 

Henrikas Gudavičius. Laiškai iš kaimo

„Gyvenime reikia užimti kuo mažiau vietos ir į jokį viešesnį šurmulį net su patikimiausiu dviračiu nesiveržti be reikalo“ – sako sudzūkėjęs žemaitis H. Gudavičius. Beje, jis ne tik taip sako, bet taip ir gyvena įsuptas Saulės sukimosi ratu, nepailstančio Gamtos ritmo bei atsikartojančių Žemės darbų...

Vita Liaudanskaitė-Vaitkevičienė

Nuo 1998 m. Vita Liaudanskaitė-Vaitkevičienė vadovauja Kauno arkikatedros bazilikos mišriam chorui Cantate, jau antrus metus dirba muzikos redaktore Marijos Radijuje. Pateikiame pokalbį apie muziką ir jos veikimą žmogaus gyvenime.

Mikalojus Vilutis

Jolanta Kryževičienė kalbino parodos autorių Mikalojų Vilutį, taip pat vienaip ar kitaip su paroda susijusius menotyrininkę Jurgitą Ludavičienę, parodos rengėją Kristiną Kleponytę Šemeškienę, dailininką Juozą Kalkų, Nijolę Vilutienę, grafikę Jūratę Stauskaitę.

Kamerinis choras „Aidija“.

Lietuvių chorinės kultūros aš labai gerai nepažįstu. Žinau chorus, bet nelabai matau ir suprantu bendrą Lietuvos chorinės kultūros strategiją ir viziją. Suprantu, kad Dainių šventės yra visų tikslas. Galbūt tai yra gražu ir gerai, galbūt to užtenka, o galbūt – ne.

7 kvadratiniai metrai

„Šią knygą skaitykite ne smalsiai, o širdimi. Tik taip išgirsite skambančią Amžinybę, bet kokiame kambarėlyje tveriančią erdves. Ypač tame, kur du iki tol nepažįstami žmonės tveria vienas kitą“ – sako kun. A. Peškaitis OFM pristatydamas unikalią knygą.