2014 m. spalio 2 d., ketvirtadienis

Festivalio „Poetinis Druskininkų ruduo“ renginiai prasideda almanacho pristatymu sostinėje

2010-10-06
Rubrikose: Kultūra » Literatūra 
Poetinis Druskininkų ruduo [almanachas]. Sudarytojas: Kornelijus Platelis, viršelio autoriai: Vilma ir Ričardas Šileikos. – Vilnius: Vaga, 2010. – 382 p.

Kaip ir kiekvienais metais ruduo pasitinkamas kartu su tarptautiniu Druskininkų poezijos festivaliu bei jį lydinčiu almanachu, kuriame savo poeziją pristato autoriai iš šešiolikos valstybių.

Spalio 6 d. (trečiadienį) 17.30 knygyne „Mint Vinetu“ (Šv. Ignoto 16/10, Vilnius) pristatomas šiemetinis festivalio leidinys. Renginyje dalyvaus almanache eiles publikuojantys poetai – Antanas A. Jonynas, Dovilė Zelčiūtė, Vladas Braziūnas, Kornelijus Platelis (Lietuva), Gueorgui Konstantinov (Bulgarija), Bogumil Gjuzel (Makedonija), Knuts Skujenieks (Latvija), Tsead Bruinja (Nyderlandai), Alan Berecka (JAV), Erling Kittelsen (Norvegija). Vakarą ves Ričardas Šileika.

Almanachą tradiciškai sudaro dvi dalys: šiemet pristatomi poetai ir pernykščio festivalio aidai. XXI Poetinio Druskininkų rudens tema – poetinės mokyklos ir asmeninės priklausomybės.

Almanacho „Poetinis Druskininkų ruduo“ sudarytojas ir vyriausiasis redaktorius Kornelijus Platelis įžanginiame tekste rašo:

„Turbūt kiekvienas galėtume ilgai pasakoti, kokie poetai žavėjo mus, pradedančius kurti poeziją, kokių šalių ir kalbų poetikos mums darė įspūdį, kokios „nepoetinės“ tikrovės sritys žavėjo mus ir nejučia sunkėsi į mūsų tekstus. Visa tai turbūt – asmeninės priklausomybės. Žinoma, jos gali tapti poetinėmis mokyklomis, tačiau – kada ir kaip? Kai atsiranda genialus poetas, savo kalbinėje aplinkoje atveria naujus stilistinius horizontus ir patraukia juo sekti būrį adeptų? Kai susidaro „kritinė masė“ žmonių, eksploatuojančių panašią stilistiką? Kai grupė žmonių pasirašo po kokiu nors kūrybiniu manifestu ir kurį laiką bando jo nuostatų laikytis? Turbūt mokyklos kuriasi dėl visų išvardintų ir galbūt dar kokių nors priežasčių. Mokykla, taip pat ir poetinė, visada susijusi su tam tikros skaitytojų-klausytojų bendruomenės meniniu skoniu, taigi ir paklausa ar tiesiog cechinių, religinių ar kitokių vertintojų prievarta, todėl natūralu, kad poetinės mokyklos buvo lengviau identifikuojamos ankstesniais laikais, pradedant senąja įvairių tautų poezija, baigiant modernistiniais XX šimtmečio sąjūdžiais, diskutavusiais su ankstesnių mokyklų stilistikomis, ir taip išlaikiusiais „mokyklų“ bruožus.

Demokratinėse visuomenėse tiek jų poezijos paklausa, tiek prievarta kūrėjams nebetenka dalies savo svorio. Tokia pat dalimi mažėja ir visuomenės domėjimasis pačia poezija. Skirtingose šalyse tai vyksta skirtingai. Todėl klausimas – ar tam tikroje kalbinėje aplinkoje įmanoma identifikuoti poetines mokyklas ir sudaryti jų atstovų sąrašus, – tebėra įdomus. Mano žiniomis, poetinės mokyklos iki šiol aktyviai save identifikuoja bei reflektuoja anglakalbėje Amerikos poezijoje. Kokios to priežastys – ta kalba rašančių poetų ir skaitytojų gausa, kūrybinio rašymo programos universitetuose, ar dar kokios nors kitos? O kaip yra kitose šalyse? Lietuvių poezijoje mokyklos, regis, ryškiau matėsi tarpukario laikotarpiu. Manau, mokykla galima būtų vadinti Maironio sekėjus, futuristinius „Keturis vėjus“. Sovietinių laikų poetines mokyklas, nepaisant cenzūros prievartos, identifikuoti sunkiau. O gal tiek ankstesnėje, tiek dabartinėje mūsų poezijoje įmanoma įžvelgti daugiau mažesnių mokyklų ar bent „klasių“?“

Bernardinai.lt

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • komentarų RSS
  • spausdinti

RENGINIAI

REKOMENDUOJAME

Režisierius Sergejus Bukovskis

„Esu etninis rusas, bet laikau save ukrainiečiu. Nenoriu, kad šiandieną mane kas nors sietų su Rusija“, – kalbėjo Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje viešėjęs režisierius Sergejus Bukovskis.

Festivalis „Sirenos“ teatras

Ar patys dažnai nemėginame savo veiksmų, savo prasižengimų teisinti išorinėmis aplinkybėmis ir taip patys save iš subjektų paverčiame išorinių determinantų voratinklyje įstrigusiais objektais, lygiai tokiomis pat neatsakingomis mechaninėmis mašinomis?

VU profesorė emeritė V. Daujotytė-Pakerienė

Pasakoti patikimai, vadinasi, savimi liudyti pasakojimo tikrumą. Jei ir klystu pasakodamas tai, kuo tikiu, matykite mano klaidas, taisykite. Taisykite geranoriškai, neįžeidžiamai. Įžeistas pasakojimas darosi kerštingas.

stiklo kamuoliukai

Kai svarstau, kaip pradėti rašinį apie jau beveik užbaigiančią rugsėjį kultūros savaitę, į galvą ateina mintis apie renginius, bent geografine prasme vykstančius čia, Lietuvoje, ir įvykius, nutinkančius ten, už Lietuvos ribų. 

Džiazas muzika

Prieš kelias savaites pradėjau straipsnių ciklą, skirtą „Vilnius Jazz“ – absoliučiai išskirtiniam festivaliui Lietuvos muzikos padangėje. Šį kartą be ilgų įžangų noriu pristatyti tris labai skirtingus vardus, kurie spalio mėnesį lips ant Rusų dramos teatro scenos. 

Andrius Navickas „Kelio bendrija“

Tai jau antroji filosofijos daktaro, Bernardinai.lt vyriausiojo redaktoriaus Andriaus Navicko knyga. Šįsyk autorius pristato per Tikėjimo metus subrandintas įžvalgas apie tikėjimo kelionę, būtiną kelionmaišį, kelio gaires ir klystkelius bei patikimus vedlius.