Bendrojoje trečiadienio audiencijoje popiežius Benediktas XVI, tęsdamas moterims krikščionėms skirtą katechezių ciklą, pristatė šv. Gertrūdą iš Helftos vienuolyno, kuriame gimė ne vienas moterų religinės vokiečių-lotynų literatūros šedevras.

Šiam pasauliui priklausiusi Gertrūda, viena iš žymiausių mistikių, buvo vienintelė moteris Vokietijoje, kuria vadino „Didžiąją“, dėl jos kultūrinio išprusimo, dėl gyvenimo, mąstymo ir dvasingumo. Ji buvo išskirtinė moteris, apdovanota ypatingais talentais ir malonės dovanomis, nuolankumu ir uolumu.

Helftoje nuolatos bendrauja su savo mokytoja šv. Matilda Hackeborniete, kuri, priminė popiežius, buvo pristatyta praėjusio trečiadienio bendrojoje audiencijoje; susitinka su Matilda Magdeburgiete, kita viduramžių mistike, auga motiniškos, švelnios, bet ir reiklios abatės Gertrūdos globoje. Iš šių trijų vienuolių semiasi patirties ir išminties lobių, eidama savo religiniu keliu sukuria naują sintezę, kurioje regimas turtingas biblinis, benediktiniškas, patristinis paveldas, su labai individualia žyme.

Šventoji Gertrūda gimė 1256 metų sausio 6 dieną, per Kristaus Apsireiškimo (Trijų Karalių) šventę. Penkerių metų pateko į vienuolyną, kuriame, kaip buvo įprasta tais laikais, turėjo įgyti formaciją ir išsilavinimą. Jame lieka visą savo gyvenimą.

Gertrūda išskirtinė mokinė, išmoksta viską, ką galima išmokti iš tuometinio mokslo; žavisi žinojimu ir atsiduoda pasaulietinių mokslų studijoms su įkarščiu ir ištverme, viršydama visus lūkesčius, - sakė popiežius Benediktas XVI. – Jos jaunystės aistros: literatūra, muzika, miniatiūros menas. Jos charakteris stiprus, betarpiškas, ryžtingas ir impulsyvus. Tačiau pripažįsta savo trūkumus ir nuolankiai prašo atleidimo bei maldos.

Iš mokinės tampa vienuole ir dvidešimt metų neįvyksta nieko ypatingo: malda ir studijos yra jos pagrindinė veikla, kuria, dėl savo gabumų, išsiskiria iš visų kitų seserų.

Tačiau 1280 metų Advento metu pajunta pasibjaurėjimą viskuo, išgyvena visko tuštybę, kol 1281 metų sausio 27 dienos vakare Viešpats neapšviečia jos tirštos tamsumos, švelniai nuramina jos sukrėtimus. Nuo to laiko gyvena intymioje bendrystėje su Viešpačiu, kuri dar labiau sustiprėja reikšmingiausiais liturginiais periodais – per Adventą ir Kalėdas, per Gavėnią ir Velykas, per Marijos šventes.

Jos biografija, - sakė Šventasis Tėvas, - rodo dvi kryptis tame, ką galime pavadinti jos „atsivertimu“: studijose, nuo humanistinių pereinant prie teologinių, ir vienuoliniame gyvenime, nuo nerūpestingo gyvenimo pereinant prie intensyvios ir mistinės maldos gyvenimo; iš gramatikės tampa teologe, nuo žmogiškos išminties pasuka link dieviškos.

Visa tai Gertrūda paverčia apaštalavimu, daug rašo, yra vertinama teologų ir pamaldžių žmonių. Deja, išliko mažai jos raštų, prie to prisidėjo įvykiai, kurie nulėmė Helftos vienuolyno sugriovimą. Be poros kitų veikalų, išliko jos „Dvasinės pratybos“, retas mistinės dvasinės literatūros perlas.

Savo žemiškąją kelionę šventoji Gertrūda baigė 1301 arba 1302 metų lapkričio 17 dieną, maždaug 46 metų amžiaus. Septintosiose „Pratybose“, kuriose ruošiamasi mirčiai, Gertrūda rašo: „O man be galo brangus Jėzau, visada būk su manimi, kad mano širdis liktų su Tavimi ir kad Tavo meilė būtų su manimi be jokio pasidalijimo; ir kad mano perėjimas būtų Tavęs palaimintas, kad mano dvasia, atpalaiduota nuo kūno, tuoj pat Tavyje rastų atilsį. Amen“.

Anot Benedikto XVI, aišku kad tai nėra praeities, istorijos dalykai. Šv. Gertrūdos gyvenimas lieka krikščioniško gyvenimo mokykla ir mums rodo, jog laimingo ir tikro gyvenimo centre yra draugystė su Jėzumi, su Viešpačiu. Šios draugystės išmokstama mylint Šventąjį Raštą, liturgiją, Mariją, giliame tikėjime, vis labiau pažįstant Dievą, tikrąją laimę, mūsų gyvenimo tikslą.