Darsyk komentarą inspiravo mokslas. Jei taip ir toliau, galvoju, galiu išgarsėti kaip didelis jo gerbėjas, nuolat entuziastingai sekantis fizikos ar genetikos naujienas, nepraleidžiantis mokslo populiarinimo laidų, o gal net pasklaidantis kuo rimčiausius mokslinius leidinius.

Bet man įdomu ne vien tai, gal net labiau ne tai, kas didinga, ir apie ką po daugybės metų rašys mokykliniai vadovėliai. Mokslas, kad ir kaip keistai tai skambėtų, yra kasdienės kultūros dalis anaiptol ne tuo, jog jis praplečia akiratį, padeda pažinti pasaulį ar neabejotinai prisideda prie technologijų, tiesiogiai veikiančių kasdienybę, plėtros. Anaiptol, kasdienybėje tikroji mokslo sritis yra ta, kur jis tiesiogiai pasirodo visuomenėje, kur tarpsta kvanktelėjusių keistuolių įvaizdžiai, sprendžiamų problemų nesupratimas virsta įtarumu ir baime, ar, priešingai, kone pamaldžia pagarba, kur gimsta panieka ir legendos, o Nacionalinės pažangos premijos teikimo transliaciją žiūri tie, kurie tikrų tikriausiai nesupranta, už ką ji teikiama, nes juk čia oho-ho, čia premija! Tokiu atveju mokslas nesiskiria nuo sporto ar popkultūros, o Nobelio premija kuo labiausiai priartėja prie Eurovizijos ar Pasaulio krepšinio čempionato aukso medalių, ir moksliniai pasiekimai savotiškai (sakytum, iškreiptu būdu) pasitarnauja skleidžiant prietarus, su kuriais jie tarsi yra pašaukti (ar veikiau pasišovę) grumtis.

Šią savaitę Nobelio fizikos premijos laureatais paskelbti rusų kilmės fizikai Andrejus Geimas ir Konstantinas Novosiolovas. Pripažinimo jie susilaukė už tai, kad atrado (jei toks žodis apskritai čia tinka) mokslo populiarintojų pačia patvariausia medžiaga tituluojamą grafeną. Grafenas gaunamas iš paprasčiausio grafito, „tereikia“ jį suploninti iki vieno atomo sluoksnio. Daugybė mokslininkų jau anksčiau bandė tai padaryti, tačiau nesėkmingai. O išeiviai iš Rusijos savo eksperimentą pradėjo stačiai beprotiškai. Pirmuosius grafito sluoksnius jie atlupo pačiu paprasčiausiu būdu – apvynioję pieštuką buityje naudojama lipnia juosta. Žinoma, toliau darbavosi ne virtuviniu peiliu. Kiti žingsniai vyko taip, kaip paprastai įsivaizduojamas eksperimentinis fizikų darbas – naudota sudėtinga techninė įranga, publikacijos moksliniuose leidiniuose, ekspertų vertinimai ir pripažinimas. Galiausiai kone šmaikščiai prasidėjęs eksperimentas virto prestižiškiausia pasaulyje mokslo premija (o juk Andrejus Geimas už keistokus eksperimentus su varlėmis, levituojančiomis magnetiniame lauke, yra susilaukęs ir Ig Nobelio, Harvardo universiteto šmaikštuolių dalijamos „Nobelio antipremijos“).

Bet mokslininkų gimtojoje šalyje nei grafenas, nei jo atradėjų keistenybės nesusilaukė tiek žiniasklaidos dėmesio, kiek klausimas – ar šita Nobelio premija gali būti laikoma, sava, t.y., ar Rusija ją gali įsirašyti į savo „sąskaitą“. Atrodo, jog šis klausimas labai rūpi ne tik valdžios pozicijas išreiškiančiam Pirmajam televizijos kanalui, bet ir atvirai šiandienės valdžios nemėgstančiam Laisvės radijui.

Bėda čia ne tik ta, kad A. Geimas ir K. Novosiolovas lipnią juostą aplink pieštuką vijo Didžiojoje Britanijoje, Mančesterio universitete, bet ir tai, jog pirmasis turi Nyderlandų, o antrasis – Didžiosios Britanijos (ši dažniausiai nurodoma pirmiau) ir (lyg tarp kitko) Rusijos pilietybes. Tad, griežtai kalbant, be išauginimo ir išmokslinimo Maskvos fizikos ir technologijos institute Rusija nobelistams nieko nedavė. Žinoma, galima sakyti visiškai priešingai, teigti, kad šitai yra net labai daug. Bet faktas lieka faktu, atradimas padarytas Mančesteryje (nors Rusijos mokslų akademijos atstovai sako, kad visas jam reikalingas priemones galima buvo gauti ir Maskvoje).

Ar nobelistai mūsiškiai?! – štai koks klausimas išsyk kyla rusams (tad žurnalistai mieliau kalbina Novosiolovą, turintį ir Rusijos pilietybę). Esu linkęs manyti, jog klausimas svarbus ne vien rusams. Jei premiją laimėtų kokie Britanijoje, JAV ar Šveicarijoje dirbantys lietuvių mokslininkai, mes jį irgi spręstume (turint omenyje, kaip nenoriai potencialiems įvairių sričių žymūnams suteikiama Lietuvos pilietybė, būtų labai įdomu, kaip išspręstume).

Šitaip mokslas, jau pagal apibrėžimą neturintis tautybės, susidūręs su visuomene, pasakoja istoriją apie pasaulį, kuris yra padalytas į mus ir juos, į geruosius ir bloguosius, kur svarbiausia ne tai, ką ir kaip atrado, bet kas atrado, jie ar mes, ar perbėgėliai iš mūsų pas juos, už trupinį aukso, gardaus valgio šaukštą... Kas pasiims garbę ir laurus? Argi mes neverti Nobelio premijos?

Šitaip bendrosios, ar bent jau tarptautinės, pažangos siekis virsta vienu iš tautinio pasididžiavimo šaltinių, kaip niekas kitas braukiantis visus „tarp“. Viena vertus, nieko nuostabaus, mat tokia šalis kaip Rusija nuolat jaučia poreikį „pakilti, nebeklūpoti“. Antra vertus, juk taip lengva peržengti tą plonytę ribą, tarp paprasto džiaugsmo už savus ir noro manyti, jog nuo pasaulio sutvėrimo geriausi buvome mes...