Viktorija Daujotytė. Tragiškasis meilės laukas. Apie Sigitą Gedą: iš poezijos, užrašų, refleksijų. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010.

Jau beveik nebestebina tai, kad profesorė rašo greičiau, negu aš skaitau. Po sudėtingų įvykių S. Gedos biografijoje pati savyje jaučiau kažkokį moralistinį konfliktą, prarają, negalėjimą sujungti šio autoriaus gyvenimo su jo kūryba ir visuomenine veikla. Tačiau skaitydama šią monografiją suvokiau, kad čia lyg ir atsargiai atsakoma į tuos klausimus, kuriuos pati sau buvau iškėlusi. Ji nepanaši į tipinį mokslinį veikalą – parašyta eseistiškai, pakankamai asmeniškai, iš bendrakeleivės pozicijų. Antrasis skyrius – kone visas sudėtas iš citatų: S. Gedos pasisakymų, pokalbių, reikšmingų išsitarimų; su vienu kitu vos pastebimu autorės komentaru. Pirmąkart jį skaitydama, sunkiai supratau tokio citatų rinkinio reikalingumą; vėliau atėjo galvojimas, kad knygą gali skaityti žmogus, visiškai nesusidūręs su jokiomis medžiagomis apie S. Gedą. Be to, postmodernizmo kontekste – jei pasaulį laikytume citatų rinkiniu, toks rašymo būdas veikiausiai yra adekvatus, mūsų literatūrologijoje netgi pirmeiviškas. Nemažai vizualinės informacijos teikia S. Gedos piešiniai, nuotraukos, dokumentai – tvarkinga, abiturientiška autobiografijos rašysena, tėvo laiškas, P. Repšio eskizai. Šie leidinį papildantys unikalūs dokumentai atveria fenomenologinį rakursą ir leidžia patikėti, jog ne visada žmogus pats save supranta geriau už ką nors kitą, einantį greta, atidų ir trokštantį suprasti. „Norint kūrybos žmogų sumenkinti ar net pajuokti, reikia išvesti jį iš kalbos, priversti, išprovokuoti prabilti ne jo paties kalba. Juokingas, bejėgis, piktas, atsakinėjantis į klausimus, kurie ne jam pačiam iškildavo, o būdavo tik primesti – atsitikdavo taip ir Sigitui, ypač paskutiniaisiais metais.“ (p. 19) Išmintingas, korektiškas kalbėjimas, kūrybos ir asmenybės atvartai, atipinis verčių sisteminimo būdas. Į akis krito viešumoje vis dar eksplotuojamas mitas apie nemeilę poetams, kurią, berods, pirmasis įvardino (šioje knygoje yra tas rašytinis epizodas) filosofas Arvydas Šliogeris. Esą, poetus mes mylime tik mirusius, o gyviesiems skiriame per mažai dėmesio. Tačiau nežinau jokios profesinės gildijos, jokios net ir religinės bendruomenės (iš visų gan atidžiai naršytų), kuri pasižymėtų šiltesniais tarpusavio ryšiais. Tik šit kad tie poetai meilės reikalauja daug, žymiai daugiau už šiaip individus – iš čia veikiausiai ir jų lauko (erdvės, esamumo, kūrybinės ir asmeninės teritorijos) tragedija.

Leonardas Gutauskas Senojo Bokšto gyventojai. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010.

Neseniai per televiziją rodytas A. Puipos filmas „Vilko dantų karoliai“ paskatino dar kartą grįžti prie L. Gutausko kūrybos, retrospektyviai ją permąstyti. Naujausioji knyga vaikams – išoriškai labai graži, estetiška, atraktyvi. Nevalingai prisiminiau L. Gutausko eilėraščių knygas su iliustracijomis iš vaikystės – tuo metu jos atrodė itin keistos, mįslingos, nepanašios į tarybinių dailininkų piešinius vaikų literatūros leidyboje. Skaitant neatsitiktinė pasirodė ir paralelė su J. Ivanauskaitės „Kaip Marsis laimės ieškojo“ – artima savo ezoterika, siužeto pasaptingumu, tik be tokios egzotinės linijos, be publicistinės didaktikos. Ši L. Gutausko knygelė turi ir edukacinę prasmę – ją akcentuoja tokie „paraudoninti“ terminai kaip ciklonas, tornadas, miražas ir pan. Atsiranda mitologinė dimensija, sakmiškas pasaulio reiškinių aiškinimas. Vis dėlto kaip vaikams, knyga, regis, sudėtingoka; ji arčiau manęs, suaugėlės.