Benas Ulevičius. Nesigėdykite bučiuoti kolonas
Kokia simbolių reikšmė ir prasmė liturgijoje? Kokia liturgijos vieta kasdieniame krikščionio gyvenime? Apie Katalikų bažnyčios liturgiją, su jos reforma susijusias problemas ir viltis Vytauto Didžiojo universiteto doc. dr. Beną Ulevičių* kalbina Audrius Makauskas.
Daugelis Ateities (ir Bernardinai.lt) skaitytojų jus geriau žino ne kaip VDU Katalikų teologijos fakulteto dekaną, o kaip sunkiojo roko grupės Quest Rising dainų kūrėją ir vokalistą. Pats visada pabrėžiate, kad krikščioniškasis rokas Jums – ne vien muzika, o ir apaštalavimo forma. Tad kodėl su grupe niekada negrojate per Mišias?
Labai geras klausimas. Visada mėgstu aiškų stilių ir tradiciją. Kartu įtariai vertinu tradicijų maišymą. Maišomos tradicijos praranda savo grožį, jėgą, jų prasmė praskiedžiama, tokios jos tampa neveiksmingos ir galiausiai būna išmestos. Šiuo atveju kalbame apie dvi tradicijas – metalo scenos ir liturginę. Manau, viena iš didelių klaidų yra mėginti roko muziką perkelti į liturginę erdvę, o liturginę muziką palikti tik sceninėje erdvėje. Tokia „sceninė liturgija“ praranda savo jėgą. Na, o roko muzika bažnyčioje net ir skamba blogai, nes liturginė erdvė dažniausiai nepritaikyta roko atlikimui.
Be to, liturgija siekiama mumyse sužadinti būseną ir tam tikrą pasaulio pajautą, kuri nebūdinga roko koncertams. Liturgija yra įtraukiantis veiksmas. Išklausę geros liturgijos, į ją įstraukę, mes dar kurį laiką delsiame išeiti iš bažnyčios, nes esame patekę kažkur kitur, mūsų pasaulio pajauta tampa subtilesnė, kitokia. Roko koncertas įtraukia kitaip. Čia daug jausminės patirties, tai gera erdvė idėjoms deklaruoti, bet ne liturginei mistinei pajautai ugdyti. Kai gaminant vaistus supainiojamos jų sudedamosios dalys, neretai gaunami nuodai, net jei savaime šios dalys yra geros. Manau, kad, suplakę liturgiją su roko muzika, prarandame juos abu.
Bet ar liturginę erdvę griežtai atskirti nuo pasaulio yra teisinga? Juk net tarp katalikų teologų plačiai paplitęs požiūris, kad Kristaus auka pašventino pasaulį, todėl krikščionybėje neturėtų būti griežtos skirties tarp sacrum ir profanum.
Manau, toks požiūris yra viena iš šio meto klaidų. Tikėti, kad pagaliau su Dievu galime bendrauti tiesiogiai (banaliai kalbant, „užtenka pasimelsti miške ant kelmelio“), yra nekrikščioniška ir nerealistiška. Jeigu tai būtų įmanoma, Dievas ir toliau būtų bendravęs su mumis pranašų ištarmėmis dvasiniais įkvėpimais ir niekada nebūtų tapęs kūnu, tiesiog žmogumi, kurį galima pačiupinėti, matyti, girdėti ir užuosti. Po Kristaus prasideda „kristiškas“ laikas. Šis laikas ypatingas tuo, kad Dievas patiriamas ir regimas per – pirmiausia per Kristų, arba dar galime sakyti – pro Kristų, tartum kokį langą. Taigi Dievo slėpinio patyrimas per tam tikras regimas užuominas į tą slėpinį krikščioniui yra labai natūralus. Tai „kristiškas“ būdas, „Dievo Sūnaus stilius“, kurio ir laikomės liturgijoje. Viena vertus, tai didžiausias Dievo artumas, kurį mums įmanoma žemėje patirti. Kita vertus, tai vis dar nėra tiesioginis Dievo patyrimas „veidu į veidą“.
Apaštalas Paulius tai ne kartą pabrėžia. Pavyzdžiui, jis sako: „naktis nuslinko, diena prisiartino“ (Rom 13, 12). Jis nesako, kad diena „jau išaušo“. Kitaip tariant, rytas brėkšta, dangaus pakraštys švyti, tačiau saulė dar tik teka. Esame pakeliui į tėvynę, bet dar tebekeliaujame. Tai tarpinis laikas. Norime suprasti, kam reikalinga regima liturgija, bendravimas su Dievu per regimus dalykus? Žvelkime į Kristų. Jis – didžiausias įmanomas Dievo atsivėrimas, vykstantis per apčiuopiamą kūną. Sakydami, kad galime bendrauti su Dievu be jokių apčiuopiamų tarpininkų, sakome, kad mums nereikalingas nei Kristus, kuris iš tikrųjų ir yra pirmoji mūsų liturgija: pirmoji ikona, pirmasis liturginis simbolis, pirmasis sakramentas. Visa liturgija tik imituoja ir pratęsia Kristaus tarpininkavimą.
Svarbu prisiminti ir mūsų žmogiškojo suvokimo dinamiką. Rituale visuomet teisingai pabrėžiama „apšilimo“ būtinybė – iš čia ir „apeigų“ sąvoka, kilusi iš žodžio „apeiti“. Liturgijoje niekas nedaroma kaipmat, nečiumpama iš karto, be „apėjimo aplink“. Bažnyčios konsekravimo apeigose vyskupas, prieš įžengdamas į bažnyčią, ją tris kartus apeina, procesijos taip pat juda aplink bažnyčią tris kartus. Prieš pradėdamas aukojimą kunigas apeina altorių ir jį smilko, vilkdamasis liturginius drabužius kalba maldas ir t.t. Tai daroma, kad neįšoktume į liturginį veiksmą nesusivokę, netikėtai, tartum netyčia.
Čia labai tinka sena lietuviška patarlė: „Trečias kartas nemeluoja“. Senuosiuose pasakojimuose pabrėžiama, kad svarbiausi dalykai įvyksta ne iš pirmo karto: pavyzdžiui, slibiną nukauna trečias brolis, mįslės ir užkeikimai įmenami iš trečio karto, daugelyje tautų per apeigas šventenybės perduodamos kelis kartus jas ištiesiant ir tik po to jas paimant.
Panašiai daugybė krikščioniškų maldų kalbama mažiausiai po tris kartus, Nuo seno krikščionims įprasta laiminti save ir kitus kryžiaus ženklu ne vieną, bet tris kartus ir daugiau. Taip pat smilkoma, apeinama, šlakstoma kartojant veiksmą kelis kartus. Jei nedarome tokių ritualinių apėjimų, greičiausiai naudojame šventus dalykus visiškai nespėję suprasti, ką darome, nesuderinę savo intelekto ir širdies su tais šventais dalykais. Tokios šventenybės liks bevaisės, o gal net taps žalingos. Apaštalas Paulius korintiečiams rašo, kad dėl atsainaus jų požiūrio į Eucharistijos priėmimą juos ištinka ligos ir net mirtis (plg. 1 Kor 11, 30). Galbūt korintiečiai buvo apleidę liturginio „apšilimo“ praktiką? Įmetus ledo gabalą į ugnį, jis ištirpsta. Į liturgijos ugnį ateiname iš tamsaus ir šalto pasaulio. Būtina „apšilti“, kad šią dieviškąją ugnį ištvertume ir netgi pasisavintume.
Atsakant į klausimą, ar galime skirti šventą erdvę nuo nešventos, reikia pridurti ir tai, kad žmogus vadovaujasi daugybe pažinimo būdų. Vienas iš jų yra simbolinis pažinimo būdas, vykstantis simbolinėje erdvėje. Religiją ne tik skaitome ir kalbame, ją taip pat „darome“ bei išgyvename per simbolius. Atsisakydami simbolinės erdvės su simboline veikla, atmetame labai svarbią žmogiškojo pažinimo dinamikos dalį.
Knygoje Dieviškasis žaidimas teigiate, kad, norėdami geriau suvokti liturgiją, turėtume perimti daugiau vaikiško mąstymo. Ar tai reiškia, kad į ją nereikia žiūrėti rimtai?
Turiu galvoje pirmiausia tai, kad liturgija sužadina mumyse specifinę ir nekasdienišką pasaulio pajautą. Ši pajauta kažkuo panaši į vaikystėje patirtą žaidimų pasaulėjautą. Stovėdamas prieš velykinę žvakę – vaško gabalą, kuriame turėčiau pamatyti Kristų, prisimenu, kaip vaikystės žaidimuose pagaliukai virsdavo žmonėmis, dėžutės – laivais, grindys – jūra. Taigi knygoje daug įdomių faktų apie tai, ką šventieji ir mistikai kalbėjo apie vaikiškumą, kurį turime savyje puoselėti, apie patį rimčiausią vaikiškumą, kuris išsiskleidžia liturgijoje ir gyvenime su Dievu. Esama daug be galo rimtų žaidimų: harmoningas planetų judėjimas, pomirtinis gyvenimas, taip dažnai vaizduojamas kaip gražus, darnus žaidimas ir pan.
Liturgija kažkuo panaši į prakilnų žaidimą. Čia visi veiksmai stilizuoti, veikėjai dėvi „kaukes“, laikomės daugybės taisyklių, kurios neretai net nepaaiškinamos, tiesiog žinome, jog „taip reikia“. Visa tai labai siejasi su vaikiškąja pasaulėjauta. Vaikas geba mąstyti simboliškai, rimtus dalykus pavaizduoti paprastomis priemonėmis – minimaliais daiktais, garsais. Prisiminkime kad ir vaidmenų žaidimus. Ne kartą esame matę vaikus,kurie žaisdami virsta „kitomis“ būtybėmis: gyvūnais, kareiviais ir pan. Vaikai supranta, kad iš tikrųjų nėra „pavirtę“, tačiau rimtumas, su kuriuo jie atlieka prisiimtus vaidmenis, stulbina ir žavi. Liturgija taip pat pagrįsta „pasivertimais“: čia kunigas virsta alter Christus – kitu Kristumi, diakonai ir ministrantai virsta angeliškomis būtybėmis, kolonos gali virsti į dvylika apaštalų, aštuoniabriaunė krikštykla – į amžinybės simbolį ir pan. Kaip autentiškai „žaisti“ patį švenčiausią žaidimą – liturgiją? Apie tai ir rašiau savo knygoje.
Bet pastaraisiais dešimtmečiais imta jei ir neatsisakyti, tai bent nuvertinti simbolius, pabrėžiama, kad svarbi yra ne liturgijos forma, o pats tikėjimo turinys, kuris nekinta, nepriklausomai nuo išraiškos formų. Ar toks mąstymas nenuskurdina liturgijos?
Turbūt yra žmonių, kuriems simboliai nieko nereiškia. Esu didelis simbolių mylėtojas, todėl man būtų sunku suprasti tokius žmones. Kita vertus, matau, kokie populiarūs yra filmai, kuriuose apstu simbolikos (prisiminkime kad ir Žiedų valdovą). Manau, kad simbolinė pajauta mumyse tebėra labai gyva. Kaip minėjau, simboliai yra kitoks kalbėjimo būdas, ir ten, kur neužtenka žodžių tiesai pasakyti, simboliai byloja galbūt mįslingiau, bet kartu ir plačiau, ir giliau. Jie kreipiasi į visai kitą mūsų mąstymo klodą – ne į tiesioginės informacijos „lentyną“, bet į tą, kuri daug glaudžiau siejasi su pačia mūsų širdimi.
Viena yra pasirašyti sutuoktuvių kontraktą, kita – apsikeisti žiedais. Sakyti žmonai, kad ją myliu, ir dovanoti jai rožę yra du skirtingi kalbėjimo būdai. Jei tikime, kad žmogus turi būti kiek įmanoma turtingesnė būtybė, turime pripažinti simbolinės kalbos svarbą. Šiandien, kai žavėjimasis simboliais vėl sugrįžta (tiesą sakant, jau seniai yra sugrįžęs), staiga palikti liturgiją be simbolių būtų galvon netelpantis aplaidumas ir žmogaus prigimties ignoravimas.
Tikriausiai tą patį mąstydamas, Sakramentų ir Dievo kulto kongregacijos prefektas Antonio Cañizares Llovera neseniai yra pasakęs, kad aiškinant liturgiją jaunimui reikia apsigręžti 180 laipsnių – atsisakyti vyraujančios minties apie tai, kad liturgijoje svarbūs yra kažkokie išoriniai veiksmai, ir grįžti prie įsiklausymo. Taip pat viena ryškiausių popiežiaus Benedikto XVI pontifikato žymių – liturginio Bažnyčios atsinaujinimo siekis. Kaip vertintumėte šį metą su jau vykstančiais ir galbūt mūsų dar tik laukiančiais pokyčiais?
Į jį žvelgiu ir su džiaugsmu, ir su nerimu. Rašydamas knygą Dieviškieji Rytai, buvau labai nusivylęs JAV patirta tiesiog a-liturgine liturgija, kuri vyko iš esmės nenaudojant jokių simbolių. Žmonės nenaudojo beveik jokių liturginių gestų, kunigas dažniausiai dėvėjo, kaip amerikiečiai sako, „ugly green“ arnotą, ant kurio nerasi nė vieno liturginio simbolio, liturginiai indai buvo anti-simboliniai. Visais būdais buvo deklaruojama, jog svarbu tėra tai, kad mes čia susirinkome.
Na, o jei svarbiausia liturgijoje – mes patys, jei mūsų svarbos čia niekas nepranoksta, savaime kyla klausimas, kam dar turėtume kažką „daryti“. Tokioje neliturginėje aplinkoje keistai atrodė ir paskutiniai simbolinės veiklos likučiai – konsekracijos malda, atsistojimai ir atsisėdimai, kunigo tariamos liturginės maldos. Galbūt todėl dauguma celebrantų mėgino aiškiai apibrėžtus ir iš anksto žinomus liturginius veiksmus atlikti taip, tartum jie būtų visiškai spontaniški. Vaizdas buvo nykus ir neįkvepiantis. Šiose liturgijose pamačiau, kur gali atvesti Lietuvoje tuomet besiskleidžianti „spontaniškos liturgijos“ arba nesimbolinės liturgijos samprata. Tuomet ir pradėjau domėtis liturgijos reforma. Manau, šiandienis tradicinės liturgijos atgimimas yra labai normali reakcija į tą „nuliturgintą“ liturgiją, kurią nedidelė elitinė liturgistų grupė per prievartą norėjo įbrukti tikintiesiems. Gal tokių liturgistų norai ir buvo geri, tačiau tikrovėje prievarta brukami liturgijos suprastinimai labai skausmingai pažeidė katalikų bendruomenę.
Kita vertus, kai kurie šiandieniai pasisakymai už „tradicinę liturgiją“ man irgi kelia nerimą. Kai išsamūs ir teisingi Benedikto XVI bei kitų liturgijos gynėjų argumentai pasiekia reakcionieriškas konservatyvias grupes, jie dažnai būna subanalinami, suprastinami, paverčiami beatodairiškais kovos šūkiais, siekiant sugrąžinti ikivatikaninę liturgijos situaciją. Toks požiūris yra klaidingas ir nebažnytiškas. Bažnyčia Vatikano II Susirinkime pabrėžė, jog liturgija kinta organinio augimo būdu. Benediktas XVI irgi visada tai pabrėžia. Savo knygose apie liturgiją jis sugebėjo aiškiai pasakyti, kad liturginė reforma buvo nevykusi daugeliu aspektų. Tačiau užuot kvietęs grįžti atgal, kažką vėl uždrausti, surengti senojo ir naujojo mišiolų rungtynes, jis kelia klausimą, kaip švęsti liturgiją (tokią, kokia ji šiandien švenčiama) toliau, kur link turėtume trauktis iš situacijos, kurioje atsidūrėme?
Svarbus autentiškos liturginės raidos principas yra organiškas augimas. Šį organišką augimą po Vatikano II Susirinkimo buvo pabandyta – greičiausiai dėl neišmanymo – nutraukti. Tai turėtume vertinti kaip nepavykusį, gąsdinantį, bet pamokantį eksperimentą. Reikia vėl suteikti liturgijai laisvę judėti pačiai: ji yra didesnė už mus, ji mus pranoksta, ji žino, kaip ir kur link jai trauktis. Ne žmonės turėtų liturgiją keisti, karpyti, formuoti, bet pati liturgija, formuodama save, formuoja ir mus. Tiesiog reikia būti klusniems liturgijai, kuri mus pačius formuoja tuo laikotarpiu, kuriame gyvename.
Knygoje Dieviškieji Rytai Jūs cituojate kard. Ratzingerį, kuis siūlo netęsti revoliucijų, negriauti dabar jau naujų altorių, tačiau ten, kur nėra galimybės aukoti Mišias į Rytus, jis siūlo altoriaus centre statyti kryžių, net rašo, kad, jo nuomone, tai būtina sąlyga, norint aukoti Mišias atsisukus „į žmones“. Kaune keliose bažnyčiose kryžių altoriaus centre iš tiesų teko matyti, tačiau Vilniuje – dar ne. Kodėl tokios Benedikto XVI, kitų aukštų Bažnyčios ganytojų idėjos sunkiai skinasi kelią Lietuvoje?
Nematau pagrindo dėl šių dalykų nerimauti. Dar ne taip seniai bet kas, prabilęs apie Komunijos priėmimą klūpant ar Eucharistijos šventimą į Rytus, būtų išvadintas atsilikusiu reakcionieriumi. Vien jau tai, kad mes vis rečiau – praktiškai beveik niekada – negirdime tų reformos lozungų, o žmonės nėra prievartaujami melstis pagal kelių liturgistų sumanytas naujas taisykles, uždraudžiant visa kita (pvz., priimti Komuniją tik stovint, o ne klūpint ir pan.) – tai jau yra daug. Manau, jog situacija gera. Mums suteiktos visos galimybės ieškoti autentiškiausio liturgijos šventimo būdo, su visu rimtumu atsižvelgiant į daugiaamžę Bažnyčios liturginę tradiciją. Galbūt priėjome tašką, iš kurio palaipsniui grįšime prie „organinio augimo“ liturgijoje idealo. Šio popiežiaus pontifikato metu aš matau labai didelius pasikeitimus (jie brendo jau pontifikato išvakarėse) ir jau nematau ankstesnių didelių liturginių grėsmių.
Aišku, klausimą galima konkretinti. Pvz., kodėl Lietuvoje vis dar retokai susiduriame su vadinamomis „tradicinėmis lotyniškomis Mišiomis“? Tokie pasikeitimai nevyksta greitai. Ką šiandien regime Romoje, rytoj greičiausiai pamatysime ir Lietuvoje. Jei „tradicines Mišias“ mylintys tikintieji bus aktyvūs, palaipsniui šios Mišios gali tapti alternatyviu šventimo būdu. Tokiu atveju gyventume Bažnyčioje, kurioje lygiagrečiai gyvuoja du liturginio šventimo būdai. Tokių pavyzdžių gausu ir kitose religijose.
Kardinolas Ratzingeris kažkada laiške vienam savo bičiuliui yra rašęs, kad vis dėlto ilgainiui Romos Bažnyčia turėtų turėti vienas apeigas. Jis svarstė, kad toks būsimas ritas turėtų būti kuriamas remiantis senuoju, bet taip pat galėtų perimti kai kuriuos pasiteisinusius naujojo Mišiolo elementus. Ar manote, kad yra realu, kad kada nors tai ir įvyks?
Manau, kad tai visiškai realu. Lygindami „senąjį Mišiolą“, stačiatikių apeigas ir Novus Ordo – naująjį Mišiolą – labai aiškiai matome, kur naujajame Mišiole buvo nuklysta nuo universalios liturginės tradicijos ir formuluotėse, ir šventimo struktūroje. Todėl neturėtų būti labai sunku Mišiolą ne vėl iš naujo kurti, bet praturtinti. Pvz., galima įvertinti, kur, reformos procese išėmus ar sukeitus šventimo dalis, liko tuščios ertmės. Tektų klausti, ar dėka tų ertmių Mišių teologija kažkaip labiau suspindėjo tikintiesiems, o gal atvirkščiai – teologinė mintis buvo nuskurdinta? Gal taip pasirodytų, jog kai kurių tekstų išėmimas ar pakeitimas liturgijoje nepasiteisino ir būtų galima juos grąžinti?
Tokie galimi pakeitimai yra diskutuotini ir mėgindamas pranašauti kažką konkretaus tikrai būčiau per drąsus. Tačiau kai kurios Benedikto XVI išsakytos mintys rodo, kad problemiška laikoma ramybės palinkėjimo Mišiose vieta, maldų ir gestų pakartojimų sumažinimas iki minimumo, visiškas lotynų kalbos išstūmimas iš aukos liturgijos. Kita problema – sutrumpintos Mišių įžangos apeigos. Jos tokios trumpos, jog praktiškai neliko „apšilimo proceso“, apie kurį jau kalbėjome.
Pagal „senąjį Mišiolą“ kunigas, prieš žengdamas prie altoriaus, suklumpa jo papėdėje ir recituoja psalmę („Prisiartinsiu prie Dievo altoriaus...“), po to žemai nusilenkęs kreipiasi į tikinčiuosius, pripažindamas savo kaltumą ir prašydamas Dievo ir žmonių atleidimo. Tikintieji (arba ministrantas tikinčiųjų vardu) atsako: „Tepasigaili tavęs visagalis Dievas ir, dovanojęs tau tavo kaltes, tenuveda tave į amžinąjį gyvenimą“. Po to tikintieji savo ruožtu kalba „Prisipažįstu visagaliam Dievui...“, o kunigas jiems atsako „tepasigaili jūsų visagalis Dievas...“.
Tokia Mišių įžangos struktūra atitinka ir stačiatikių Eucharistijos šventimą, kuriame celebrantas, prieš žengdamas prie altoriaus, prašo tikinčiųjų atleidimo, o tikintieji kreipiasi to paties į celebrantą. Taigi galima kelti klausimą, ar šiandieninis Mišių įžangos sutrumpinimas teologiškai ir antropologiškai teisingas. Šalia to, ką paminėjau, esama daugybės liturginių tekstų vietų, kur sutrumpinimai gali būti aiškinami kaip teologijos nuskurdinimai.
Pvz., liturgijoje nuo seno egzistuoja specifinė šventųjų vardijimo tvarka, kurią aš vadinu „ikonostaso principu“. Pagal šį principą šventieji minimi, skirstant juos į kategorijas: angelų grupės, patriarchai, Senojo ir Naujojo Testamento šventieji, apaštalai, evangelistai, kankiniai, išpažinėjai, mokytojai ir t.t. Toks išvardijimas liudiją, jog liturgijoje stovime visų šventųjų akivaizdoje, o kartu prasmingai primena Išganymo istoriją.
Dažnai šventųjų sąrašų sutrumpinimas suardo „ikonostaso principą“, šventosios istorijos nelieka. Kad ir minėtoje Mišių pradžios maldoje, kur šiandien sakome: „Prisipažįstu visagaliam Dievui ir jums broliai ir seserys...“ bei „todėl prašau Švč. Mergelę Mariją, visus angelus ir šventuosius ir jus broliai ir seserys...“, būta ilgesnio išvardijimo. Čia buvo minimi: Švč. Mergelė Marija, šv. Arkangelas Mykolas (angelų atstovas), šv. Jonas Krikštytojas (paskutinis Senojo Testamento pranašas), šventieji apaštalai Petras ir Paulius (taigi Naujojo Testamento Bažnyčios statytojai) ir tik tuomet – „visi šventieji“. Tokiems sutrumpintiems šventųjų sąrašams, manau, visai nesunku būtų vėl suteikti pilnesnį pavidalą. Tačiau čia jau kalbame apie kosmetinius galimus pakeitimus.
Vis dėlto bet kokie didesni pakeitimai greičiausiai neįvyks greitai. Dar pernelyg gyvi prisiminimai iš laikų, kai tikintieji patirdavo kai kurių nejautrių liturginės reformos vykdytojų prievartą. Tradiciniai maldos būdai būdavo išjuokiami (patys esame girdėję daug pašaipių pastabų apie „vaikščiojimą keliais“ ir „rožančiaus kalbėjimą per Mišias“), žmonėm buvo sakoma, kad jie visą gyvenimą meldėsi neteisingai, todėl „nuo šiol“ viską teks daryti pagal naujas taisykles. Tokia liturginė „pastoracija“ sukėlė daug nuoskaudų.
Na, o autentiška liturgijos kaita geriausiai vyksta ten, kur nėra skausmingai reaguojančiųjų, „nuskriaustųjų“. Šiandien keičiasi ir patys liturgistai. Jie vis labiau atsižvelgia į antropologų ir sociologų tyrimus, kurie rodo, jog bet koks prievartinis apeigų pakeitimas griauna bendruomenę. Šiandienos liturgistai nevengia ir pasišaipyti iš savęs. Pavyzdžiui: kuo skiriasi liturgistas nuo teroristo? Su teroristu bent galima derėtis.
Vis dėlto manau, kad daug labiau nei tekstai ir struktūros detalės mūsų liturginį šventimą įtakoja apskritai mūsų liturgijos samprata. Manau, turėtume atsisakyti slegiančio „liturginio sterilumo“, kai viskas liturgijoje daroma šykščiai, naudojant vien minimalius gestus, simbolius, išraiškos priemones (taupus žiupsnelis smilkalų, vienas lašelis vandens šlakstymo metu, rezervuotas mykimas vietoje giesmės ar recitavimo ir pan.). Meilė ir džiaugsmas paprastai netelpa savyje ir siekia išsiveržti. Liturgija, kurioje žmonės nedrįsta atsiklaupti, sudėti rankas maldai, bučiuoti šventybes, apipilti save kryžiaus ženklo kartojimu, švęsto vandens apsišlakstymu ir panašiais dalykais, panaši į liturgiją be džiaugsmo ir meilės. Taigi liturginio mąstymo ir elgesio praktikavimas apskritai nelyginamai svarbesnis nei liturginių tekstų koregavimas.
Neseniai Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pirmininko pareigas pradėjęs eiti arkivyskupas Kurt Koch pareiškė, kad iki šiol nebuvo išgirstas II Vatikano susirinkimas, ypač jo liturginė konstitucija Sacrosanctum Concilium. Jo teigimu, keista, kad nors Susirinkimo tėvai aiškiai norėjo lotyniškai ir Rytų kryptimi švenčiamų Mišių, tai po tiek metų vis dar neišgirsta. Ar, Jūsų manymu, yra galimybių, kad liturginė reforma, tokia, kokios norėjo Surininkimo tėvai, vis dėlto įvyks, ar reikia tiesiog užmiršti Sacrosanctum Concilium ir braižyti reformos apmatus iš naujo?
Mano manymu, kaip ir Katalikų bažnyčios giliu įsitikinimu, bet koks tolesnis vystymasis turėtų vykti tiktai Sacrosanctum Concilium pagrindu. Konstitucija yra labai geras ir gilus dokumentas. Tiesa, jis labai atviras interpretacijoms, jame yra dviprasmiškų išsireiškimų.
Taigi mums reikia ne naujos Liturginės konstitucijos, bet aiškesnių Konstitucijos komentarų. Kas galėtų paprieštarauti, kad liturgijoje turėtume dalyvauti sąmoningai, pilnai ir aktyviai? Tačiau kaip suprasti aktyvumą? Ar tai reiškia išorinį galūnių judinimą? Ar aktyvumas reiškia, kad kiekvienas iš dalyvių gauna po liturginį žaislą? O gal aktyvumas reiškia kažką kita?
Ką reiškia liturgijoje sąmoningumas? Ar sąmoningumas reiškia, kad mes visi rankoje laikome po lapelį su tekstu ir garsiai kartojame tai, ką sako kunigas? Ar sąmoningumas reiškia, kad liturgijos metu viskas turi būti aiškinama specialaus komentatoriaus, tartum seminare? Ar tai reiškia, kad dalyviai turi gebėti teologiškai mąstyti? O gal sąmoningumas reiškia kažką kitą? Pagaliau, ką reiškia dalyvauti liturgijoje pilnai? Viso povatikaninės liturginės reformos chaoso priežastis buvo ne Liturginė konstitucija, bet jos tendencingi aiškinimai, pagrįsti ne liturgine tradicija, bet laikmečio mąstymo madomis.
Taip gan netikėtai liturgijos povatikaninėse interpretacijose buvo nuspręsta, kad dalyvauti pilnai, sąmoningai ir aktyviai reiškia, jog dalyviai juda kaip panorėję (ar atvirkščiai – beveik nejuda, o tiesiog sėdi), jų dėmesio neblaško jokie simboliai, šventimas ir erdvė – „neperkrauti“, o tai dažniausiai reiškia – tušti, sterilūs, nykūs.
Viską daro „patys žmonės“, jie garsiai kalba ir gieda, viskas įgarsinama mikrofonais, sienos tuščios, Mišios vyksta kiek įmanoma trumpiau, o po jų kiek įmanoma ilgiau geriama arbata. Aišku, tokia būtų banaliausia povatikaninio Konstitucijos komentaro versija. Tačiau taip jau išėjo, kad dauguma liturginę reformą organizavusių liturgistų mąstė kitaip, nei Vatikano Susirinkimo tėvai. Puikiai žinome, kad povatikaninė reforma vyko taip, kaip ji vyko, dar ir dėl prastos sociologijos, kuria tuo metu liturgistai rėmėsi.
Mat katalikų sociologai, kuriais būtų buvę galima remtis, tapo žinomi tik pačiose reformos išvakarėse. Netrukus liturgija jau buvo pradėta reformuoti liturgistų, kurie aiškino II Vatikano susirinkimo konstituciją pačiais netikėčiausiais būdais. Aukščiau pradėtą sąrašą galima tęsti. Pvz., ką turėtų reikšti Liturginės konstitucijos reikalavimas, kad apeigose nebūtų „nenaudingų pasikartojimų“? Kas gali pasakyti, kur pasikartojimas naudingas, o kur – ne? Kur jis ugdo, o kur – ne? Pagal kokius kriterijus galime įvertinti „naudingumą“? Kai kuriais klausimais reformatoriai tiesiog ignoravo aiškias konstitucijos gaires. Konstitucija aiškiai sako, jog lotynų kalba ir toliau tebelieka svarbiausia apeigų kalba. Tuo tarpu gimtąją kalbą leidžiama naudoti „plačiau“, pirmiausia žodžio liturgijoje (skaitiniuose, pamoksluose ir giesmėse).
Tačiau net po Vatikano II Susirinkimo liturginė komisija, kuri ir sukūrė liturginės reformos gaires, neduodavo leidimo gimtąją kalbą naudoti Eucharistinėje maldoje. Tai aiškiai parodo, jog Susirinkimo tėvai, leisdami platesnį gimtosios kalbos vartojimą, neturėjo omenyje Eucharistinės maldos ir tikėjo, kad gimtoji kalba gali būti vartojama tik žodžio liturgijoje ir giesmėse. Galima daug kalbėti apie lotynų kalbos prasmingumą aukos liturgijoje. Antropologai ir religijotyrininkai daug kalba apie sakralios kalbos paskirtį, funkciją, apie tai, kokią vietą ši kalba užima apeigose. Eucharistinėje maldoje būtent lotynų kalba gali labai gerai atlikti tą sakralios kalbos funkciją. Juk kalba nėra skirta vien tik tiesioginei informacijai teikti. Kalba gali būti skirta ir išreikšti tam tikras kokybes, pavyzdžiui, archaiškumą, judėjo-graiko-romėniškos Bažnyčios kultūrinį tęstinumą, Bažnyčios vienybę ir netgi tam tikrą slėpiningumą. Tad, jei vartojame Aleliuja ir Kyrie eleison, turime išsaugoti ir Mea culpa bei Sanctus. Toje Mišių dalyje, kuri yra mistiškiausia, žodžiais neišreiškiama, lotynų kalba net ir savo nesuprantamumu gali tapti nežodiniu priminimu, kad čia vyksta kažkas ypatinga, kažkas, ko žmogus neturi teisės koreguoti pagal savo įnorius, pagal laikmečio madas, pagal savo ribotą supratimą. Tokia archajiška kalba skleistų ypatingumo aurą, pagaliau, manau, žmonėms nesunku būtų įsiminti tokios palyginti neilgos maldos žodžių reikšmę ar bent pagrindinę mintį.
Taigi, kaip matome, mums reikia Vatikano II Susirinkimo Liturginę konstituciją autentiškai atskleidžiančių komentarų. Taip pat reikia garbingo jau esančių komentarų aiškinimo. Būtinas sąvokų pagilinimas, perinterpretavimas. Pvz., Liturginė konstitucija labai daug mini „liturgijos dvasią“, tačiau nepaaiškina, kuo ši dvasia pasižymi. O pasirodžius J. Ratzinger‘io knygai „Liturgijos dvasia“, turime puikų ir platų paaiškinimą.
Paskutinis klausimas. Ko palinkėtumėte ateitininkams ir visiems Ateities skaitytojams vėl atėjus liturginių pokyčių metui, šįkart gal jau ne tiek priverstinių, kiek organiškų?
Pirmiausiai linkiu nuolat prisiminti, kad esame liturginiai žmonės. Nesvarbu, ar švenčiame liturgiją pagal naują, ar pagal seną šventimo formą, mes visi esame liturginiai krikščionys ir tai yra mūsų vienybės pagrindas. Linkiu, kad karšti debatai apie liturgiją ne priešintų, ne skaldytų, o pagimdytų daug gerų įžvalgų, ugdytų aktyvesniam ieškojimui tikrai autentiško dalyvavimo liturgijoje. O toliau – pasikliaukime Bažnyčia, jos ganytojais ir Dievu, ir viskas bus labai šaunu. Taip pat noriu paraginti praktikuoti liturgiją savo kasdieniame gyvenime. Kalbu apie mažus dalykus: savęs ir kitų laiminimą kryžiaus ženklu, neilgas maldas, kurias dera kalbėti pamačius kryžių, bažnyčią, kapines ir pan., apie maldos vietoje laikomas šventus atvaizdus ir t.t. Kaip liturginiai krikščionys mes melsdamiesi įtraukiame visą regimą pasaulį, mes naudojame smilkalus ir švęstą vandenį, mes naudojame gestus ir kalbą. Kaip liturginiai krikščionys, mes šių dalykų nesigėdijame. Net jei tai – bažnyčios kolonų bučiavimas ar vaikščiojimas keliais. Visa tai yra labai gerai.
Tekstas skelbtas žurnale "Ateitis"
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)
kiek pamenu, C. S. Lewis knygoje "Kipšo laiškai" vaikščiojimą iš vienos bažnyčios į kitą, bandant išsirinkti geriausią, priskyrė prie pomėgių, kuriuos nelabasis turėtų įskiepyti krikščioniui :) o klebono pamokslas gali nepatikti nebūtinai dėl to, kad jis neparuoštas, nesusijęs su Evangelija, etc., bet kad pasako kažką, ko galbūt nenorime girdėti, ir kas kaip tik gali būti labai susiję su Evangelija. pvz, mylėti klystantį savo brolį, kuris kartais yra kunigas, neturintis iškalbos.
> Emanuell
nematau jokios prasmės, kam "pataikauti" vienai ar kitai tradicijai, jei nė viena jų nėra uždrausta ir jos Katalikų bažnyčioje yra lygiavertės. Daugelyje Europos šalių vyko ir tebevyksta šv. Mišios pagal Tridentiškąją liturgiją, ir niekas čia jokių sąmokslo teorijų nemato. Visi renkasi tai, kas jiems atrodo tikriau ir arčiau Kristaus. Pas mus, deja, situacija kitokia - nebeturime tokio pasirinkimo, o neretai tie, kurie myli senąjį ritą, viešai tyčiojasi iš dabartinių Mišių, vadindami jas "infantiliomis" (pačiam teko girdėti), o tuos, kurie jas lanko - vos ne durneliais. Tai, žinoma, nedaro "įvaizdžio" Tradicijai ir visiškam Sanctosanctum Consylium įgyvendinimui, o atvirkščiai - meškos paslaugą. Ir todėl, kai išgirstame ką nors užsimenant apie senojo rito grožį ar svarbą, iš užgauto orumo (juk niekam nepatinka būt pavadintais infantilais) tai mums sukelia neigiamas emocijas ir nusistatome principui "Tu man - aš tau". Tad geriau žvelkim į istoriją ar paskaitykim to paties Beno knygas, nes ten labai išsamiai rašoma, kaip po II Vatikano susirinkimo, neatsižvelgdami į jo nuostatus, grupelė liturgistų pagal savo poreikius įvedinėjo "naujienas". Daug čia reikėtų rašyti, kokias ir kaip, tačiau viso to rezultatas - greit iš Katalikų Bažnyčios pasitraukė dešimtys tūkstančių kunigų ir pasauliečių, ką jau ten lefebristai. Visi jie nebegalėjo "pernešti" to, kas buvo padaryta liturgijai. Žinoma, dabartinė liturgija savo esme niekuo nėra blogesnė už senąją - tas pats Kristus, ta pati Eucharistija. Tik ar mes jau galime suvokti tą esmę taip, kaip mūsų seneliai, jau kitas klausimas. Tad jokia čia politika, o nuoširdus noras atgaivinti, atnaujinti, atgyvinti mistišką Kristaus aukos sudabartinimą.
> J.K.
Sutinku su Jumis, ką pasakėte apie giedojimą ir kunigo pasiruošimą liturgijai. Aš pats, galima sakyti, kaip daugiau mažiau sąmoningas katalikas "užaugau" Bernardinų bažnyčioje, į kurią iš pradžių vaikščiojau, nes ten - superiniai pamokslai (ir dabar tokie yra :) ), o ir giesmės atliekamos profesionaliai. Dėkui Dievui, po truputį suvokiu, kad šv. Mišiose dalyvauju dėl Kristaus, ateinu susitikti su Juo. Ir į tuos pačius Bernardinus toliau einu, nes pamilau šią šventovę, jei taip galima išsireikšti. Tačiau, manau, katalikas turi pasiekti tokį "lygį" (tikiu, kad tai įmanoma), kad net ir kaimo bažnytėlėje aukojamos Mišios jam teiktų pačią didžiausią palaimą, kuri ateina ne vien į širdį, bet ir protą, jusles. Ir toji palaima galėtų būti kiekvieną kartą. Tai visai "nedesakralizuotų" liturgijos - palaimintasis Pier Giorgio Frassatti, gyvenęs tarpukario laikotarpiu, švęsti Mišių ir priimti Komuniją savo noru eidavo kiekvieną rytą, kas tais laikais buvo nesuprantama. Tad kur esmė? Manau, meilė liturgijai, kas man, katalikui, lygu meilei Kristui. Einame toliau: kas myli liturgiją, domisi jos istorija, pastebi, su kokiomis problemomis ji susiduria. Tai yra, pvz., prastas giedojimas, neparuoštos homilijos, skubėjimas ir t.t. - žodžiu, visa tai, kas iš tikrųjų bereikalingai blaško žmogaus žvilgsnį nuo Kristaus. Ir kitas dalykas - tam žvilgsniui pagilinti, manau, labai praverstų didesnė simbolika.
> ratukai
galiu pasiūlyti tik dar kartą perskaityti komentarą ir pabandyti atrasti ką pasakiau, o kas jau yra Jūsų mintys. Ir mokina mus ne Roma, o Viešpats ♥ :)
to Theos Žinot, jūsų pseudonimas žiauriai nekuklus. Vadinti save Dievu, tai jau stabmeldystės forma. Jei jūs krikščionis, tai gal net ir prie nuodėmingų darbų būtų galima priskirti šį jūsų Theos :) (juokauju kiek) Atleiskit už kuklią pastabą.
bralgiui, na neesu aš toks jau tikras ,,diskurso", apie kurį pamokėte komentatorių Emanuell, tikslumu. Nuomonių sugretinimas, dialogavimas (siekiant dialogo būdu surasti bendrą, t. y. vieną, visiems priimtiną tiesą, apie ką jūs išvis nepaminėjote). Pvz. antikinės krikščionybės diskursas nebuvo jau toks tyras, kaip kad jūs jį , manau, įsivaizduojate bei aprašėte komentare. Egzistavus daugyvei krikščionybės formų, kiekviena Jėzaus įvykį interpretavo kiek savaip ir šis jų diskursavimas nebuvo toks jau vaikiškai nekaltas, kaip kad jūsų diskurso apibrėžimas. Kovojo vieni prieš kitus, kuri krikščionybės forma yra teisingesnė, o kurios klaidingos. Kovojo net kardu. De facto, siekta kanonizuoti vieną, o ne daugybinę, pliuralistinę krikščionybės formą. Tai yra ortodoksinę. ,,Vienas, Dievas, Vienas Viešpats Jėzus Kristus, vienas krikštas, vienas Imperatorius etc." ir viena religija, kaip nuosekliai iš viso to plaukianti išvada. Todėl iš prigimties diskursas bet kokiu atveju veda ne į nuomonių sumavimą ir jų, galbūt eklektinį jungimą, bet į vienos išryškinimą ir sureikšminimą siekiant ją suabsoliutinti. Pavyzdį pateikiau iš antikos laikmečio, bet manau, jog jis aktualus ir šiems laikams. Iškoma tam tikros objektyvios tiesos, o ji - turėtų būti viena, nors nebūtinai juodai balta. O gal Roma dabar mokina jau postmodrnistiškai - kiekviena nuomonė yra gera, tikra ir turi būti primtina? :)
,,archajiška kalba skleistų ypatingumo aurą" - bet juk tai religijos psichologizavimas. Randantis krikščionybei krikščionių liturgijos kalba buvo jų gimtoji kalba. Niekas nesakralizavo graikų kalbos, nors ja parašytas NT. Atėjus laikui, krikščionybei plintant į kaimus, liturgija vyko kaimiečių, praščiokų, tai yra lotynų kalba. Skilus Romos Imperijai graikų kalba liko labiau Rytuose. Lotynų kalbos kanonizavimas ,,kaip lingua sacra" - vėlyvųjų viduramžių procesas. Todėl manau, kad reikia grįžti ad fontes (ir tai yra II VS mintis), o ne ad saeculum obscurum, kuomet Dievas buvo tiek aukšas ir neprieinamas bei nesuprantamas, kaip ir pati lotynų kalba viduramžiu paprastiems žmogeliams. Pasekmė - reikėjo ,,priveisti" begales tarpininkų, kad jie kažkaip tą, lotynų kalbą tik tesuprantantį Dievą, permaldautų.
O gal reiktų grįžti prie dar archaiškesnių kalbų: graikų, aramėjų (kaip čia kažkas pastebėjo), hebrajų, šumerų... būtų dar geresnė aura.
Lape, o man visai nenuostabu, kad žmonės eina ten, kur geriau giedama, geresnis pamokslas. Nieko nusikalstamo tame nematau. Man atrodo kad čia nuo konkretaus žmogaus priklauso, ar jis eina kaip į koncertą, ar pilnutinai išgyventi liturgiją. Giedojimas , kaip ir paveikslai, prabangi bažnyčios puošyba, pagal katalikų bažnyčios mokymą, yra skirtas padėti žmogui atitrūkti nuo kasdienybės, ir kilti link Dievo, švęsti sekmadienį, kontempliuoti nežemiškus dalykus. Ir dar žinoma, visa tai skirta Dievo garbei, nes bažnyčia yra Dievo namai. Todėl visai suprantama, kad kokybiškas ir skoningas giedojimas, tinkama bažnyčios puošyba ir kiti panašūs dalykai, labiau padeda pakilti virš kasdienybės, kreipti mintis į Dievą, susikoncentruoti ties dvasiniais dalykais- žinoma. Tinkantis tam giedojimas, muzika, paveikslai tą padeda padaryt, priešingu atveju- trukdo ir kreipia mintis ne į Dievą, o į žemiškus dalykus. Todėl visai natūralu ir moraliai tinkama yra norėti kokybiško ir vietai bei laikui tinkančio giedojimo, puošybos, kas padeda geriau nusiteikti liturgijai. Juk straipsnis ir kalba apie tai, kad katalikybėje simbolių naudojimas , ritualai, yra pripažinimas žmogaus žmogiškumo- t.y. jog jam reikia regimų ženklų, simbolių, kurie kalbėtų apie Dievą be žodžių, padėtų nusiteikti dieviškiems dalykams, juos pajausti, suprasti- katalikybė yra ne protestantizmas, neigiantis žemiškas išraiškas. Ir jei sakyt, kad tokie dalykai kaip giedojimo ar pamokslo kokybė yra nesvarbu, tai tada kam iš viso giedoti, puošti bažnyčią, sakyti pamokslą- juk galima būtų asketiškai sakyti, kad "ne tai svarbiausia", ir palikti tiktai "esmę", bet juk taip ir įvyko liturgijos nuskurdinimas. Žinoma, visada bus žmonių, kurie ateina į bažnyčią kaip į koncertą, ar kuriems bažnyčia yra kaip enterteinmentas (hobi būrelis, klubas ar kažkas panašaus)(pastarasis tipas ypač įdomus ir labai paplitęs, bet apie jį nutylima , nes bažnyčiai dažnai jis būna labai patogus, nes tokie žmonės yra lengvai valdomi, jų tikėjimas remiasi ne Kristaus mokymu, ne kokiomis nors nepajudinamomis idėjomis ar įsitikinimais apie tai, kas yra dieviška, bet maloniais bendrumo, meilės, draugystės potyriais, kuriuos teikia bendruomenė ir maldos grupės, bendras linksmas šlovninimas- viso to centre nėra nei Dievo nei kokių nors idėjų, vertybių- todėl toks žmogus niekada nekvestionuoja bažnyčios mokymo, nekelia klausimų, jam iš esmės nesvarvbu kas yra viso to centre, o svarbu tik bendruomenės teikiami malonūs žemiški išgyvenimai ir žmogiškų psichologinių poreikių patenkinimas čia ir dabar- grupelės, bendruomenės veikla, "gerumo" atmosfera. Tai yra tipas, kuris yra bažnyčios aktyvistas, bet kuriam vyskupai ir bažn. vadovybė gali pamesti bet ką- net antikrikščioniškas idėjas, nesuderinamas su kitais tos pačios bažnyčios mokymo aspektais, ir jis to nepastebės, nes jam svarbiausia veikla ir potyriai, o ne idėjos, moralė ar Dievo paieškos- toks tipas yra niekada nemaištaujantis, bet visada entuziastingai pritariantis bet kokiems bažnyčios sprendimams, ne dėl to, kad jie būtų teisingi ir verti susižavėjimo, o dėl to, kad tai yra galimybė ir dirva naujai socialinei ar kitokiai veiklai bažnyčioje , ir svarbiausia čia jis pats ir enterteinmento procesas, o idėjos, dėl ko visa tai, ne pirmoj vietoj . Manau tai ir yra tas tipas, kuris ateina į mišias kaip į bičiulių susitikimo, įdomaus pamokslo ir koncerto rinkinį, ir kuriam liturgija yra paskutinėj vietoj. O tik pasiklausyt muzikos dažnai ateina visai netikintys. Man atrodo, kad šie krikščionio tipai yra atskira tema, ir problemos čia slypi tame, kuo remiasi konkretaus asmens tikėjimas, kokia jo kilmė- vieni įtiki per gražią muziką, kiti per malonią bendruomenę, dar kiti iš neturėjimo ką veikti, o ne iš gilaus susižavėjimo Kristaus asmeniu ir jo mokymu. Kai kada pastarasis ateina vėliau, kai kada neateina. tada ir prasideda tokios problemos, kaip ėjimas į bažnyčią tik tada, kai ten gera muzika, smagi maldos grupė, ir t.t. ). Tačiau bendrai paėmus, norėjimas kokybiškiau atliekamos liturgijos , geresnio pamokslo, savaime nebūtinai reiškia , jog žmogus į bažnyčią ateina tik dėl viso to, ir kad viso nesant, jis ten neitų ir netgi netikėtų. Tas užkerpėjęs mentalitetas, kada žmonės raginami eiti į bet kaip atliekamą liturgiją, klausytis prastų pamokslų, nes atseit nuo pamokslo kokybės nepriklauso mišių kokybė ar nedingsta jų prasmė, neduoda nieko, kaip tik leidžia kunigams atmestinai atlikti savo pareigas, ir visai nepadeda jiems tobulėti. Tai, kad kunigas gavo šventimus, nereiškia, kad jis gali ateit ir tiesiog vietoj pamokslo pastovėt sakykloje, ir kad žmonės privalo su tuo susitaikyti, ir toliau vaikščiot į tokią bažnyčią, nors galimas daiktas, kad ir tokios mišios galioja. Tai, kad bažnyčia nėra UAB, kurioje galioja komercinės konkurencijos dėsniai, tokie kaip versle, nereiškia, kad sveika konkurencija tarp kunigų nėra būtina, kuri ragintų juos tinkamai ir kruopščiai pasiruošt pamokslui, rūpintis liturgijos kokybe, giedojimu- apaštalai ragina konkuruoti gerais darbais ir meile- ir ar kunigai stengsis dėl pinigų ir populiarumo, ar iš meilės ir pareigos savo parapijiečiams, nenorėdami tuo požiūriu atsilikti nuo kitų kunigų ir parapijų, nuskriausti savo bendruomenės, tai jau priklauso nuo kunigo asmeninės moralės, bet tokios konkurencijos idėja savaime nėra nusikalstama ar amorali, nei antibažnytiška. Kunigas nėra latras, kuris sykį įšventintas, turi būti nešiojamas ant rankų, ir išlaikomas parapijiečių, kuriems neatlieka pareigų, lygiai taip pat, kaip tas, kuris aukojasi ir stengiasi. Tačiau bažnyčios vadovybė neturi ką daryti su netikusiais kunigais, jų išmesti negali nes trūksta, tai propaguoja idėjas, kad atseit tai, kaip jis atlieka pareigas yra nesvarbu, ir kad reik į tokią bažnyčią tik dėl to, kad mišios ten irgi vienodai galioja. Be to valdžios ir galios troškimas, iškreiptas valdžios ir autoriteto suvokimas ir neproporcingas viso to siekimas kitų žmonių tikėjimui svarbių dalykų sąskaita, KB pati didžiausia problema buvo visais laikais ir tebėra. O atėmimas bet kokios iniciatyvos ir atsakomybės už savo dvasinį gyvenimą, santykį su Dievu, yra nuostata, naudinga ir reikalinga ne kokioms nors tikinčiųjų dorybėms ar tikėjimui ugdyti (veikiau kaip tik kenkti ir atitolinti nuo Dievo), bet demonstruoti ir išlaikyti valdžią prieš juos, kuri neretai būna KB vadovų vienintelis ir pagrindinis siekinys, aukščiausia vertybė, kuriai sutelkiama neproporcingai daug jėgų, lėšų ir pastangų. Valdžia dėl valdžios- yra antivertybė, ir pati didžiausia KB yda, gadinanti bažnyčios vadovų ir pačios KB įvaizdį . Iš čia ir kyla tas raginimas toleruoti bet ką, kas vyksta liturgijoje, mišiose, jei tai daro kunigai. Iš čia juk ir pedoskandalai kilo. Visa tai yra rimta problema ir daugelio KB vidinių ir išorinių problemų priežastis.
Garbusis,
Tai vadinama "diskursu". Ir tai nėra "straipsniukas vs. straipsniukas", bet dvi lygiagrečiai išdėstomos nuomonės, kurios dialoguoja, o ne stengiasi viena kitą paneigti (kaip kad dažnai nutinka komentaruose, kur "įrodyti tiesą" dažnai reiškia "paneigti kito tiesą").
Eilinis bernardinų skaitytojas tokiu atveju susidaro pilnesnį tikrovės vaizdą, kuris išdėstomas pozityviai, o ne pusiau apologetine forma (kuri, kaip žinia, niekad nebūna nuosekli).
















Subjektyvus pastebėjinas: Pirmą kartą skaitant Naująjį Testamentą man kilo, kodėl viso tai kas vyksta bažnyčioje aš neatrandu Šv. Rašte. Turiu omenyje liturginius rūbus, indus, ritualus. Ir tai buvo man pakankamas šokas. Niekur neperskaičiau, kad Jėzus ar apaštalai kažkaip ypatingai persirengtų prieš pamokslaudami ar rinktųsi sakralinę ypatingą vietą. Vėliau tik skaitydamas Senojo Testamento įstatymus radau kažką panašaus-kunigų spec. rūbai, indai, šventykla Jeruzalėje ir t.t. Vistik man sunku suvokti, kaip liturgija vėl įgavo tokią sudėtingą ritualinę sistemą.