Sigita Maslauskaitė. „Šv. Jeronimas“, 2009

Kaune, galerijoje „Aukso pjūvis“ (K. Donelaičio g. 62 / V. Putvinskio g. 53), pirmą kartą eksponuojama vilnietės dailininkės Sigitos Maslauskaitės kūryba. Pradžioje nustembi, kad didelės, sunkiasvorės, ekspresionistine maniera tapytos rudeniškų spalvų drobės priklauso šiai smulkaus sudėjimo, trapios, jaunos moters rankai. Pirmiausia dėmesį patraukia religiniai, bibliniai S. Maslauskaitės paveikslų siužetai, pavyzdžiui, darbai „Bėgimas į Egiptą“ (2008), „Kankinystė“ (2009), stambios, dramatiškos šventųjų Jeronimo, Jurgio figūros, didingumo, užmojo įspūdį keliantys peizažai su kalnų masyvais ir pan.
S. Maslauskaitė nesiekia kūryba išreikšti savęs, kaip būdinga daugeliui šiuolaikinių menininkų, jai svetimas romantiškumas, ji nebando patikti, įtikti, būti savo darbuose „graži“. Nors dailininkė trejus metus praleido saulėtoje Italijoje, kurioje studijavo bažnytinį paveldą, jos kiek grubokos faktūros, raiškių potėpių menas išliko šiaurietiškai „sunkus“. Spalvos tamsios, žemiškos, tirštos, jos tai išnyra, suskamba, tai vėl pradingsta, tarsi pasislėpdamos už debesų. Akivaizdus dailininkės profesionalumas, ji dirba racionaliai, siekdama paprastumo, formos ir turinio aiškumo.
Autorė dažnai remiasi krikščioniško turinio ikonografija, cituoja garsius klasikų paveikslus. Šioje parodoje rodomi „Šv. Jeronimas“ ir „Šv. Petras“ nutapyti žvelgiant į Georgeso de la Touro šedevrus. Kiti šventųjų atvaizdai, kaip „Šv. Marija Magdalietė“, „Šv. Jokūbas“, „Šv. Jurgis“, neturi pirmavaizdžio, juos tapytoja kūrė „iš natūros“, figūroms suteikdama kanoninių atributų, leidžiančių atpažinti konkrečius šventuosius.
Menininkei pavyksta kūrinius apgaubti dramatišku misticizmu, juntamu ir jos religiniuose paveiksluose, ir natiurmortuose. Didžiulėse drobėse vaizduojami peizažai taip pat perteikia ilgesio, nerimo, vienatvės nuotaikas. Autorė tapo tirštai, mėgaudamasi spalva, jai patinka pats tapybos procesas, net jei kas kartą tenka grumtis su medžiagomis bei savimi. Nors kompozicijose atpažįstami žmogaus figūros motyvai, peizažuose – antropomorfiniai elementai, vis dėlto S. Maslauskaitės kūryboje dominuoja ne literatūrinė, bet tapybinė raiška. Menininkės teigimu, kūrinio pavadinimą dažnai lemia jau užbaigta jo forma, tai, kas paveiksle „pasirodo“: ar jis virsta kontempliatyviu, būties lengvumu dvelkiančiu kūnu, ar įgauna sunkiasvorio šiaurietiško ekspresionizmo bruožų.
Žvelgiant į S. Maslauskaitės kūrybą, būtų galima sakyti, kad tai dailininkė, turinti absoliučią kūrybos laisvę, apie kurią svajoja daugelis menininkų, mat jai nereikia rūpintis, kaip įtikti publikai, kaip parduoti savo darbus bei užsidirbti pragyvenimui, ji duoną valgo iš menotyros. 1996 m. baigusi tapybos studijas Vilniaus dailės akademijoje, 1997-2000 m., kaip jau minėjome, gilinosi į bažnytinio paveldo studijas Grigaliaus universitete Romoje. 2005 m. įgijo menotyros daktaro laipsnį Vilniaus dailės akademijoje, o netrukus parašė knygą šv. Kazimiero ikonografijos tema. Šiuo metu S. Maslauskaitė dirba Bažnytinio paveldo muziejaus Vilniuje direktore, o laisvu metu atsideda kūrybai.
Nors dailininkė savo paveikslams specialiai neieško religinių temų, ikonografijos studijos, disertacija, bažnytinės inventorizacijos savaime daro įtaką, iš čia atėję jos angelai, jeronimai, jurgiai. Kas dar lemia šių motyvų dominavimą? Tikėjimas? Atgaila? Kasdienybė? Kitados S. Masauskaitė viename interviu pasakė: „Manyje per daug vakarietiškosios krikščioniškos tradicijos: nuolatiniai sąžinės taršymai, konfliktai neleidžia palikti švelniai prasišviečiančios drobės, verčia ją tapyti ir pertapyti „nuo kampo iki kampo.“
Kita vertus, Sigita nesureikšmina nei to, kad yra menininkė, nei pačių savo darbų. Kalbėdama ji santūri, racionali, susikaupusi. Ši įvairiapusiškai talentinga bei darbšti moteris sako, kad tokia kūrybinė laisvė būtų neįmanoma, jei greta nebūtų mylinčių tėvų, kurie ją nuoširdžiai palaiko, jei neturėtų geros dirbtuvės, kurioje yra visos sąlygos kurti. Nors baigus tapybos studijas mokslo draugai kalbėdavo, kad tapyba miršta, darosi visuomenei neįdomi, o daugelis kolegų pasuko eksperimentavimo link, S. Maslauskaitė nuosekliai tebeeina tradiciniu keliu, nužymėtu jos mokytojų dar nuo J. Vienožinskio dailės mokyklos laikų – Arvydo Šaltenio, Povilo Ričardo Vaitiekūno, Petro Repšio ir kt. Vėliau jie S. Maslauskaitei dėstė ir Vilniaus dailės akademijoje.
Nuo 1996 m. dailininkė surengė per dešimtį personalinių parodų, dalyvauja grupinėse parodose, nuo 1997 m. kasmet organizuoja kūrybos simpoziumus, vadinamus Alantos plenerais. Kauniečiai S. Maslauskaitės kūrybos gali pasižiūrėti iki spalio 18 d. 1997-2010 m. sukurtų darbų paroda vadinasi „Šventieji, peizažai, natiurmortai“, šios parodos kuratorė – architektė Gražina Pajarskaitė.