Kviečiu diskusijai apie Lietuvos partinės sistemos situaciją ir ateities perspektyvas. Lietuvoje itin trūksta viešų politinių diskusijų. Ypač tikrų, o ne diskusijos imitacijų. Nes propagandinių politinių monologų viešojoje erdvėje tikrai netrūksta. Trūksta noro ir sugebėjimo įsiklausyti  į pašnekovų pozicijas, įdėmaus žvilgsnio į esamą situaciją ir dar nuoširdaus susirūpinimo siekti ne asmeninės politinės naudos, bet puoselėti bendrąjį gėrį.

 Partijos ir/ar politinės karikatūros

Gali kilti klausimas: kodėl  apskritai verta viešai diskutuoti apie situaciją  Lietuvos partijose ir jų likimą? Tai esą vidinė partijų diskusija, kuri turėtų vykti partiniuose leidiniuose ir joje dalyvautų išskirtinai partijos nariai. Neabejoju, jog didelė dalis Lietuvos žmonių šiandien pareikštų, kad gali nelikti nė vienos partijos ir gyventi nuo to taps tik paprasčiau.

Visgi kokią alternatyvą politinėms partijoms šiuolaikinėje atstovaujamojoje demokratijoje galima pasiūlyti?  Tai, kad šiandien į politinę kovą įsitraukė įvairios visuomeninės organizacijos, reikalaujančios lygių teisių su politinėmis partijomis, be to, įtaigaujančios, kad jos esą yra laisvos nuo visų partijoms būdingų nuodėmių, tėra ženklas, jog partijoms reikia iš esmės atsinaujinti, o ne tai, kad partijų apskritai turėtume atsisakyti.

Ne kartą esu rašęs, jog Lietuvoje veikiantys politiniai dariniai labiau primena politines gaujas nei partijas. Visgi rašiau ne neigdamas partijų svarbą šiuolaikinėje demokratijoje, o apgailestaudamas, kad mes iš esmės neturime tikrų partijų. Kai šiandien teigiama, jog žmonės yra nusivylę partijomis, norisi patikslinti – mes iki šiol neturėjome nė vienos tikros partijos, o tik daugiau ar mažiau vykusias politines karikatūras, žmonės nusivylė būtent jomis. Žymus politologas G. Sartori įspėja: „Partijų atrofija palieka politinėje bendruomenėje vakuumą, tuštumą, kuri visoje vertikalioje demokratijos konstitucijoje reiškiasi begalinėmis silpnybių sankaupomis." Būtent šiose sankaupose ir gyvename.

Vėlgi tikrai neraginu pulti kurti naujų „tikrų“ partijų. Pirmiausia nėra jokių garantijų, kad jos nevirs naujomis karikatūromis. Antra, tikrai partijai susiformuoti ir subręsti reikia nemažai laiko. Ne kartą įsitikinome, kad po entuziastingo augimo, kuris būdingas ne vienai naujai atsiradusiai partijai, neišvengiamai seka sudėtingų vidinių kolizijų laikotarpis, kuris neretai baigiasi politiniu išsidraskymu, skeldėjimu. Trečia, kiekviena  gyvybinga partija turi turėti savo ideologinę tapatybę. Deja, naujos partijos ar judėjimai paprastai randasi kaip protestas prieš dabartines ydas,  sujungia įvairių pažiūrų kritikus, kurie neretai sugeba būti itin išmoningi, kai reikia kritikuoti kitus, tačiau retai sugeba tarpusavyje sutarti,  kokį problemų sprendimo būdą galima pasiūlyti.

Tiesa, labai tikėtina, kad Lietuvoje susiformuos nauja Žaliųjų partija. Ekologiniai klausimai tampa vis svarbesni politinėje darbotvarkėje, taip pat ir Europoje matome aplinkosauginio lobizmo stiprėjimą. Taip pat tikėtina, kad arba kuri nors jau egzistuojanti partija (pavyzdžiui, „Tvarka ir teisingumas“), arba kuris nors iš naujai sukurtų visuomeninių judėjimų užims antiglobalizmo  ir radikalaus nacionalizmo nišą. Tačiau kol kas didesnė Lietuvos problema yra emigrantai nei imigrantai, o būtent pastarųjų problema nūdienos Europoje yra antiglobalistų  politinis koziris.

Kitos Lietuvos politinės partijos galėtų būti trijų Europoje vyraujančių politinių kelių (liberalizmas, krikščioniškoji demokratija bei socialdemokratija) variacijos. Kodėl svarbu, kad visiems šiems keliams būtų atstovaujama? Nes tik politinių idėjų konkurencija įkvepia partinei demokratijai gyvybės. Nes be nuoseklių ir išmintingų oponentų politikai paprastai nustoja rūpintis savo ideologiniu tapatumu ir pradeda labiau rūpintis savo gerove.

Prisiminkime, kad demokratinėje visuomenėje viena iš svarbiausių politinių partijų užduočių – artikuliuoti ir tobulinti realių visuomenės problemų sprendimo būdus. Kiekviena politinė pasaulėžiūra savaip dėlioja akcentus.

Praktiškai nė vienoje Europos valstybėje neatrasime, jog esminiai politiniai sprendimai atstovautų kuriai nors išgrynintai politinei ideologijai. Tikra politika yra ir kompromisų, sutarimo paieškos menas. Tačiau gyvybingoje partinėje sistemoje visada tarpsta įvairios  politinės alternatyvos, kurios konkuruoja tarpusavyje. Tai, kad Lietuvoje praktiškai visose srityse nekalbama apie problemų sprednimų alternatyvas, byloja apie partinės sistemos krizę ir tai, kad lietuviškieji partiniai dariniai neturi aiškios ideologinės tapatybės.

Nepakanka vien vadintis socialdemokratu, liberalu, konservatoriumi ar krikdemu, „darbiečiu“ ar „tvarkiečiu“, nepakanka vien išjuokti kitų siūlomus sprendimus. Nepakanka kurti skambias strategijas ar ideologinius dokumentus, jei visa tai turi itin mažai ką bendra su realiais politiniais veiksmais.

Kita vertus, lygiai taip pat nepakanka pasakyti, kad šiandien visos partijos yra kariaktūrinės, net jei tokiame pasakyme ir labai daug tiesos. Turime svarstyti, diskutuoti, padėti permainoms dabar egzistuojančiose politiniuose dariniuose. Šiandien absoliuti dauguma žmonių Lietuvoje nepasitiki partijomis. Pastarųjų  nomenklatūra į tai reaguoja pasakėlėmis apie neva kažkieno sąmokslą ar neva menką žmonių pilietinę brandą. Veikiau reikėtų kalbėti apie tai, kokių permainų reikia politinėmis partijomis, jog jos iš tiesų galėtų teisėtai vadintis partijomis ir atgautų žmonių pasitikėjimą. Būtent apie tai ir kviečiu diskutuoti  šiame straipsnių cikle.

Rūsti politikos apžvalgininko diagnozė

Nuotraukos autorius Gediminas Savickis/BFL © Baltijos fotografijos linija

 Mano supratimu, natūralu diskusiją apie dabartinę partinę sistemą ir jos perspektyvas pradėti nuo žvilgsnio į šiuo metu didžiausią politinę įtaką turinčios partijos – Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų.  Tuo labiau, kad tokią diskusiją skatina prieš kurį laiką populiariausiame Lietuvoje portale  paskelbtas Vladimiro Laučiaus analitinis tekstas, skambiai pavadintas „A. Kubiliaus valdžios saulėlydis“.

Kadaise vienu iš svarbiausių Lietuvos konservatorių ideologijos kūrėjų, priklausiusio net partijos prezidiumui, ne vienus metus dirbusio kartu su Andriumi Kubiliumi, tačiau vėliau pasitraukusio iš partijos, pasukusio į žurnalistiką ir dabar vadovaujančio mėnraščiui „IQ Economist“ diagnozė negailestinga: jei nesikeis dabartinis Tėvynės sąjungos pirmininkas, šios politinės jėgos laukia visiškas sunykimas.

V. Laučius Lietuvos premjero populiarumo nuosmukį iki rekordinių žemumų sieja ne tiek su nedėkinga užduotimi kovoti su krizės slibinu, kiek su A. Kubiliaus politinio mąstymo ir veikimo specifika. Skaitytojams primenamas ne vienas abejotinas A. Kubiliaus sprendimas, tai, kad premjeras, dabar griežtai atmetantis politinio susitaikymo su Gediminu Vagnoriumi idėją, kadaise buvo lojalus „vagnoristas“. Pasak V. Laučiaus, A. Kubiliaus vadovavimo Tėvynės sąjungai laikotarpiu ši partija prarado savo politinį tapatumą, veidą ir protą bei virto padriku sambūriu, kuriam vis primetama pirmininko valia. Nepaisant kalbų apie partijos demokratizaciją, V. Laučiaus teigimu, Tėvynės sąjungoje yra įsitvirtinęs A. Kubiliaus, R. Juknevičienės ir J. Razmos „triumviratas“, kuris esą uzurpavo visas sprendimų priėmimo galias.

„Viršutinė partijos kūno dalis virto tuščiu rezervuaru, numatytu didžiausiems apsukruoliams ir pataikūnams. „Iš viršaus“ valdomi partijos skyriai su TS vadovybei lojaliais pirmininkais, paskendę savo vietos reikaluose, vargu ar yra ta vieta, kur teisingai atrenkamos didžiąją politiką praturtinti gebančios savarankiškos asmenybės“ – rašo V. Laučius.

Tokioje būklėje atsidūrusi partija, pasak V. Laučiaus, tapo visos Lietuvos nelaimė, nes nuvylė žmones, kurie tikėjo jos padorumu, sugebėjimu valdyti valstybe ir tuo, kad ji sugebės užtikrinti Lietuvos geopolitinį saugumą. Labai tikėtina, kad artėjantys savivaldos rinkimai taps dar vienu skaudžiu smūgiu Tėvynės sąjungai, ir rinkėjai ją nubaus pirmiausia už esą nemokšišką jos vadovo politiką.

V. Laučius teigia, kad labiausiai tikėtini du Tėvynės sąjungos tolesnio gyvavimo scenarijai.

Pirmasis, kurį galima vadinti pesimistiškiausiu – partija ir toliau laikysis įsikibusi savo pirmininko ir bent apsimes, jog tiki, kad tunelio gale matyti šviesa, kad jis daro nuostabius dalykus. Tokiu atveju partija palaipsniui degraduos ir bus visiškai sugniuždyta nesėkmės per būsimuosius Seimo rinkimus.

Kitas scenarijus – A. Kubilius pasitraukia po savivaldos rinkimų, ir jį keičia politikai, kurie bando atgaivinti partiją, pasiruošti Seimo rinkimams. V. Laučiaus įsitikinimu, I. Degutienė vadovautų partijai kur kas sėkmingiau nei dabartinis partijos pirmininkas. Šios politikės privalumas ir tai, kad ji sugeba sutarti su kitų partijų atstovais, yra nekonfliktiška ir galbūt galėtų tapti gelbėjimosi ratu politiškai skęstančiai partijai.

Kita vertus, V. Laučius pripažįsta, kad antrasis scenarijus turi įvairių „bet“.

Pirmiausia I. Degutienė tikrai nesiveržia į partijos pirmininkus. Ji jau turėjo galimybę ne kartą realiai siekti šio posto, bet mieliau užleisdavo vietą kitiems.

Antra, I. Degutienę gali stabdyti ir tai, jog tektų prisiminti atsakomybę ir už esą nelogiškus ar net žalingus dabartinio premjero sprendimus.

Trečia, nėra aišku, kaip į pirmininko kaitą reaguos Prezidentė, kurios žodis šiuo metu labai svarus. Kol kas ji, nors ir nevengdavo pabarti, tačiau vis pabrėždavo, kad A. Kubiliui alternatyvos nėra.  Galima spėti, kad D. Grybauskaitei palanku, kad premjeru yra visuomenės labai nemėgstamas A. Kubilius, tada ji pati atrodo dar tvirčiau. Taip pat nereikėtų esą pamiršti ir apie įtemptus I. Degutienės santykius su dabartine krašto apsaugos ministre Rasa Juknevičiene, kurią taip pat kai kas vadina realia pretendente pakeisti A. Kubilių. 

Pagaliau, ketvirtasis „bet“ – kol kas nesimato į ką I. Degutienė gali atsiremti, nėra aiški jos politinė komanda. Pastaroji, pasak V. Laučiaus, nūdienos politikoje yra labai svarbi, o be tvirtos politinės atramos naujai partijos pirmininkei esą būtų itin sunku.

 Geras pirmininkas ir nesupratinga partija?

 Pirmoji reakcija, perskaičiuos V. Laučiaus tekstą, prisipažįstu, buvo mintis, kad autorius pernelyg schematizuoja ir supaprastina situaciją. Būtų nesąžininga neigti, jog V. Laučius neišmano to, apie ką rašo. Jis ne kartą yra taikliai  analizavęs įvairius Tėvynės sąjungos veiklos aspektus. Negaliu sakyti, kad su visomis jo tezėmis apie tai,  kas ir kodėl vyksta Tėvynės sąjungoje, galiu sutikti, tačiau man nekelia abejonių, jog V. Laučius iškelia labai svarbius klausimus, kuriuos neskubant ir kruopščiai turėtume apsvarstyti.

Ar tai, kad šiandien Tėvynės sąjungos pirmininkas yra vienas iš nepopuliariausių Lietuvos politikų, o jo vadovaujamos partijos populiarumas nuosekliai mažėja, jau yra pagrindas kalbėti apie gilią Tėvynės sąjungos krizę?

Neabejoju, jog dabartinio premjero negausūs simpatikai tvirtai atsakytų, kad ne. Esą nukritęs Vyriausybės vadovo ir partijos pirmininko populiarumas – tai kaina, kurią tenka mokėti kiekvienam politikui, pasiryžusiam būtinoms, bet nepopuliariom reformoms. Pats premjeras taip pat ne kartą teigė esą jo vardas dar bus įrašytas į politikos vadovėlius, kaip veiksmingo veikimo kritinėje situacijoje pavyzydys. Esą padaryta viskas, kad Lietuvos ūkis atsigautų, nutiesti nauji valstybės gerovės bėgiai, ir visa premjerui skirta kritika tėra nesąžiningas noras užimti mašinisto vietą ir sparčiai judėti svetimais bėgiais į sėkmę.

Taip pat esą nereikėtų jaudintis ir dėl partijos populiarumo sumažėjimo, nes jis laikinas. Tai netgi galima vadinti partijos brandos egzaminu. Jei partiečiai liks lojalūs ir vienareikšmiškai rems savo pirmininką, tai galima bus teigti, kad partija yra brandi ir jau prieš artėjančius Seimo rinkimus, kai raškysime naujo ekonominio pakilimo vaisius, sugrįš daugumos Lietuvos žmonių meilė Tėvynės sąjungai, ir jai bus patikėta valdyti valstybę ir toliau.

 Kuo toks „rožinis“ scenarijus remiasi? Pirmiausia tikėjimu Andriaus Kubiliaus genialumu. Nors, kaip minėjau, šiandien yra likę nedaug tikrų premjero simpatikų, tačiau tie, kurie liko, yra pasiryžę su A. Kubiliumi eiti per ugnį ir vandenį. Tai, kad dauguma žmonių esą nesupranta viso to, ką daro A.Kubilius, yra ne to, kas daroma, bet prastos politinės komunikacijos padarinys. Taigi, komunikacija pradėjus rūpintis geram šios srities specialistui Virgiui Valentinavičiui, viskas esą neišvengiamai susitvarkys. Tereikia kantrybės ir pasitikėjimo.

 Kai pradeda sekti kantrybė ir pasitikėjimas...

 Panašu, kad „rožinis“ A. Kubiliaus simpatikų scenarijus vis sunkiau įtikina ne tik tradiciškai gana platų Tėvynės sąjungos elektroratą, bet ir  pačius Tėvynės sąjungos narius.

Tikrai negalima teigti, kad TS nariai nėra kantrūs ar suteikia per mažą pasitikėjimo kreditą savo lyderiams. TS visada garsėjo kaip partija, kurios absoliuti dauguma narių į politiką atėjo iš idealizmo, negalvodami apie kokią nors karjerą ar patogius postus. Maža to, jei lietuviškieji socialdemokratai ar kitos partijos,  pasiekusios valdžią,  nuosekliai pasirūpindavo „saviškiais“, tai TS garsėja tuo, kad šiai partijai valdant lengviau atsakingą postą užimti nesant partijos nariui, bet pasiūlius kokią nors strategiją (nesvarbu, ar ji bent kiek racionali ir realizuojama) partijos vadovui. Nepaisant to, kad TS vadovybė yra įpratusi į eilinius bendrapartiečius žvelgti išskirtinai kaip į klusnius vydytojus, tačiau ilgą laiką tai buvo pakenčiama, nes esą kitaip „ateis į valdžią komunistai“, „mus užvaldys rusai“.

Kai  1996 metais į valdžią  atėjo Tėvynės sąjunga ir suformavao įspūdingo dydžio koaliciją, eiliniai konservatoriai tikėjosi nuoseklios desovietizacijos ir liustracijos, socialinį teisingumą įtvirtinančių reformų, padorumo politikoje. Tačiau partijos vadovybė turėjo savo planų. Netrukus prasidėjo G. Vagnoriaus ir V. Landsbergio kaktomuša, Tėvynės sąjungos nariams buvo pristatytas „labai perspektyvus“ politikas Rolandas Paksas. Tai, kad galbūt jau ne pirmus metus partijoje yra žmonių, kurie natūraliai turėtų būti pakviesti į atsakingus postus, TS vadovybei nerūpėjo – žmonės „iš šalies“ atrodė patrauklesni.

Taip, turime nepamiršti, kad TS buvo bene vienintelė įtakinga politinė jėga Lietuvoje, kurios pirmininko kaita vyko labai sklandžiai, be jokių skilimo šešėlių. Jau gerokai vėliau panašiai LSDP pirmininko postą sklandžiai iš Gedimino Kirkilo perėmė Algirdas Butkevičius. Tačiau naujasis partijos pirmininkas A. Kubilius, su kurio daugelis partijoje siejo vidinės demokratizacijos viltis, iš esmės išlaikė tą patį vadovavimo partijai stilių. Tiesa, kiek pasikeitė ideologinių akcentų dėliojimas, pradėta aktyviau  „skolintis“ idėjas iš Didžiosios Britanijos ir JAV, daug glaudesni santykiai tapo su liberalais.

A. Kubilius buvo pelnęs pagarbą tiek partijoje, tiek visuomenėje, kaip gana ryžtingas premjeras, nebijantis taupyti valstybės lėšas, kai tai būtina. Jis taip pat neturėjo to neigiamo vertinimo ar net pykčio  šleifo, kuris buvo sukurtas V. Landsbergiui daugiausia priešiškai nusiteikusios žurnalistų dalies pastangomis. Kita vertus, A. Kubilius yra savo esme kabinetinis ir televizinis politikas, kuriam patinka dirbti su popieriais, kurti strategijas, kalbėti televizijos debatuose, bet ne tiesiogiai bendrauti su politikoje menkai išprususiais žmonėmis. Taip pat, skirtingai nuo humanitaro V. Landsbergio, A. Kubilius reiškėsi kaip nuoseklus technokratas, kuriam politika – tai tikslusis mokslas, kur reikia įrodinėti teoremas, kur daug proto, bet mažai širdies.

Paradoksalu tai, kad A. Kubiliaus nė kiek nepakeitė ir tai, kad Tėvynės sąjungos rinkėjai savo esme labiau „humanitariškai“ orientuoti ir labiau mėgsta kalbas apie vertybes nei apie technikas. Gal dėl to, mano įsitikinimu, galima teigti, kad, neskaičiuojant artimiausių A. Kubiliaus simpatikų, šį politiką TS rinkėjai gerbė, bet nemylėjo. Na, o šiuo metu veikiau pakenčia nei gerbia.

A. Kubilius turėjo gana didelį pasitikėjimo kreditą. Jis inicijavo įvairiausių politinių marginamų prijungimus prie TS, dosniai dalydamas naujai atėjusiems pažadus.  Partijos pirmininkas pasitelkė visus turimus svertus, idant TS  Prezidento rinkimuose paremtų ne Valdą Adamkų, bet Petrą Auštrevičių. Partiečiams buvo paaiškinta, kad visai nesvarbu, jog P. Auštrevičių remia ir darbiečiai, jog jo siūlomos nuostatos menkai dera su TS vertybinėmis pozicijomis. Šis TS sprendimas baigėsi tuo, kad supriešino V. Adamkų su TS ir didele dalimi pastūmė šio prezidento antrąją kadenciją  keista kryptimi.

Net ir po P. Auštrevičiaus pralaimėjimo A. Kubilius tvirtino, kad viskas gerai ir Petras taps puikiu koziriu Seimo rinkimuose. Tačiau, kaip pasirodė, didžiais save laikantys politikai kartais daro didelių klaidų. P. Auštrevičius kartu su iš esmės TS pastangomis surastais rėmėjais labai greitai perbėgo pas liberalus. A. Kubilius mušėsi į krūtinę ir sakė mea culpa. Tačiau netrukus ir vėl toliau eksperimentavo...

Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL © Baltijos fotografijos linija

Iki šiol daug klausimų lieka dėl „2K“ projekto, kuris, artėjant ekonominei krizei, iššvaistė valstybės rezervus ir sukūrė „Leo lt“ monstrą. Jei įdėmiau peržvelgtume ano meto politinius dokumentus, atrastume, kad tik gerokai vėliau A. Kubilius pakilo į kovą prieš „Leo lt“, taip pat ir prieš „valstybininkus“, kurie iš esmės gimė iš politikos-verslo- žiniasklaidos simbiozės, prie kurios prisidėjo abu „K“.

Kita vertus, prieš praėjusius Seimo rinkimus A. Kubiliui tikrai netrūko kūrybiškumo ir energijos. Jis sugebėjo suburti plačią dešiniąją koaliciją, sutelkti „Dešiniąją alternatyvą“, parengusią tikrai solidžią rinkimų programą. Jau daugelis primiršome, bet tai, kad po Seimo rinkimų TS įgijo teisę siūlyti premjerą, dar prieš metus iki rinkimų atrodė nerealu.

Todėl natūralu, kad partijos pirmininkas gavo bendrapartiečių politinį išrišimą, praeities klystkeliai buvo pamiršti. Deja, jau labai greitai pasipylė nauji politiniai akibrokštai. Pavyzdžiui, akivaizdžiai Kultūros bei Švietimo ir mokslo ministerijas nuvertinantys pareiškimai. Užsienio reikalų ministro posto siūlymas ne partijos atstovui. Žavėjimasis Arūnu Valinsku, net po jo akivaizdaus nesugebėjimo būti Seimo pirmininku.

Labai greitai pabiro sprendimai, niekaip nesuderinami su TS rinkimų programos nuostatomis kovos už sveiką gyvenseną, kultūros politikos srityse.

EPA nuotrauka

Na, bet apie tai, ar per pastaruosius dvejus metus Vyriausybės vykdyta politika išgelbėjo Lietuvą nuo katastrofos, ar veikiau buvo siaurai technokratinė reakcija, kuri, be kita ko, atstūmė praktiškai visas tradiciškai TS simpatizavusias visuomenės grupes, jau kitame rašinyje. Jame taip pat svarstysiu apie TS ateities perspektyvas ir apie tai, kas turėtų pirmiausia keistis, kad TS labiau panašėtų į partiją, o ne politinę gaują.

 (Bus daugiau)