Kompanija „Google“ savo veiklą pradėjo kaip ir daugelis šiuo metu garsių JAV korporacijų – garaže. Studentams pasisekė, nes pirmąjį 10 tūkst. dolerių čekį idėjai palaikyti gavo gana lengvai. Tik pradėjus veikti „Google“ paieškos sistemai, kompanija susilaukė milžiniško investuotojų susidomėjimo.

Kitas pavyzdys – Bilas Geitsas. Buvęs hipis sukūrė operacinę sistemą  „Microsoft Windows“ ir pavergė 90 proc. visų pasaulio kompiuterių vartotojų. Bilo Geitso ir jo bendraminčio Paulo Gardner Alleno sėkmę garantavo drąsa įžūliai rizikuoti.

Visiems žinomo didžiausio pasaulyje elektroninio knygyno ir elektroninės parduotuvės Amazon.com idėjos autorius Džefas Bezusas nuo pat mažų dienų domėjosi mokslu ir technika. Dar būdamas vaiku, tėvų garažą pavertė laboratorija.

Kitą kartą dar vaikystės domėjimasis technologijomis ir jų naudojimu, gebėjimas nuspėti naujas kompiuterijos tendencijas, paslaugas, įrenginius atveria kelius. Svarbiausia – visus įtikinti, kad be viso to mes tiesiog negalėsime gyventi.

Ekspertai teigia, kad informacinių technologijų versle daug ką lemia drąsa, pasitikėjimas, verslumas, gebėjimas žiūrėti toli į priekį ir menas, intuicija ar tiesiog sėkmė atsirasti tinkamoje vietoje tinkamu laiku.

Mes, lietuviai, tik mokomės žengti pirmuosius žingsnius verslumo link. Žinių ekonomikos forumo konsultantas Tomas Pranckevičius savo straipsnyje „Verslumas galėtų pritraukti investicijas“ rašo, kad mūsų šalyje žmonėms, norintiems pradėti verslą, trūksta gebėjimų pristatyti savo idėjas. O visuomenėje vyrauja tam tikra mentaliteto siena, kuri stabdo idėjų plėtros kultūrą.“

Šios mintys ir paragino Lietuvos radijo laidos „Žinių amžius“ vedėją - Jolantą Jurkūnienę pasikalbėti su sukurtos sistemos internete Geogoer jaunuoliais apie tai, ko reikia, norint įgyvendinti gerą idėją.

Radijo laidoje „Žinių amžius“ dalyvavo Geogoer savininkai Dalia Lašaitė, Andrejus Andrejevas ir Kšištofas Ledichovas.

Kaip teigė Dalia Lašaitė, viena projekto įgyvendintojų, „Geogoer yra atviras transporto tinklas, kuriame kiekvienas gali paskelbti kelionę, pasiūlyti, kaip nuvažiuoti arba rasti transportą kelionei. Joje galima rasti ir siūlyti tiek automobilius, tiek autobusus, tiek bet kokį kitą transportą. Mūsų sistema veikia visur pasaulyje, bet aktyviausia ji – Lietuvoje.“

Kaip gimsta tokios idėjos?

D. Lašaitė. Mes esame trise. Susipažinome, nes turėjome tą pačią idėją. Idėja mums gimė atskirai. Man asmeniškai ji kilo važinėjant tarp Vilniaus ir Kauno. Galvojau, jog gerai būtų turėti keliavimo alternatyvą, jei nerandi autobuso arba reikia važiuoti kažkur kitur, į sunkiau pasiekiamą vietą.

Kaip jūs susitikote?

K. Ledichovas. Mes su Andrejumi studijavome Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakultete, domėjomės tinklalapių kūrimu. Andrejus labiau mėgo programuoti, o man labiau patiko dirbti su tinklalapių struktūra, tad sugalvojome padaryti tokią sistemą, kuri leistų vežėjams rasti keleivių, o keleiviams – vežėjų. Ilgainiui tai išsivystė į truputį kitokį projektą.

D. Lašaitė. Mes nebuvome pažįstami. Aš turėjau tą idėją, ir jie turėjo tą idėją. Kai mes apie ją papasakojom draugui, jis mus supažindino, ir tada pradėjome dirbti.

A. Andrejevas. Pradžioje viskas buvo daroma laisvu laiku. Apskritai darbų pradžia laikau 2007 m. rugpjūčio aštuntą dieną. O interneto svetainė pradėjo veikti 2008 m.

Po to pagalvojome, kad gal reikėtų padaryti didesnį projektą, sudėtingesnį. Dabar mes bandome padaryti atvirą transporto tinklą, nes Europoje keliautojui kyla daug problemų: neįmanoma nusipirkti bilieto nuo taško A iki taško B, kur A, tarkime, Vilniaus rajono kaimas, o B – vieta Ispanijoje. Norint keliauti su vienu bilietu, reikia rasti visus maršrutus vienoje sistemoje, tad bandome išspręsti štai šią problemą ir sukurti tokią sistemą.

D. Lašaitė. Iš pradžių pristatėme „Open coffee club“, nes tai buvo vienas pirmųjų tokio tipo tinklalapių Lietuvoje. Buvo nemažai susidomėjimo: apie mus per draugus sužinodavo, vieni kitiems pasakodavo, tada naudodavosi. Taip įgijome pirmuosius vartotojus.

Susidomėjo studentai, taip pat žmonės, kurie dažnai važinėja. Tarkime, dažnai, gal net kasdien keliauja darbo reikalais ir turi daug laisvų vietų. Taip pat susidomėjo važiuojantieji į įvairius renginius, kurie pasiūlydavo bendradarbiauti, kartu važiuoti.

Sakote, kad daug kas važiuoja į renginius. Tarkime, kad aš turiu automobilį, važiuoju į renginį ir pasiskelbiu. Man reikia klausti: „Kas norite važiuoti kartu?“ O kelionė mokama, ar ne?

D. Lašaitė. Čia priklauso nuo jūsų. Paskelbimas yra nemokamas, o ar norite mokestį imti už kelionę, priklauso nuo jūsų. Mokestis – keleivio ir vairuotojo susitarimo reikalas.

Ar visas veiksmas vyksta internete? Ar ten aš turiu tartis dėl kainos, susitikimo vietos ir panašiai?

K. Ledichovas. Taip, būtent. Mes pastebime, kad daugelis žmonių veža nemokamai arba dalijasi kuro išlaidas.

Ar daug interneto svetainės lankytojų turite?

D. Lašaitė. Jei ateisite į tinklalapį, pamatysite apie pora tūkstančių kelionių. Yra iš ko rinktis: ir į Kazachstaną, ir į Estiją, Lenkiją, Angliją.

Esame prisižiūrėję visokiausių siaubo filmų, girdėję apie maniakus pakelėse. Jūsų idėją, atrodo, taip pat galima panaudoti nusikalstamai veiklai. Kaip sprendžiate saugumo klausimą?

D. Lašaitė. Yra tokia tikimybė, tačiau mes turime keletą saugiklių: keliaujantis gali paskelbti atsiliepimą apie žmogų, su kuriuo teko važiuoti, galima pažiūrėti, ar besisiūlantis vežti žmogus yra paskelbęs daugiau kelionių.

Bet toks keliavimo būdas, suprantu, tikrai nėra patrauklus visiems, tad siekiame pritraukti ir daugiau komercinių vežėjų, kurie galėtų pasiūlyti savo keliones. Tada saugumo problema natūraliai išsprendžiama.

K. Ledichovas.  Neseniai integravome prisijungimą su socialinio tinklo paskyra: „Facebook“ ar su bet kokiu kitu. Tai žmonėms duoda daugiau tikrumo. 

Pagal Žinių ekonomikos forumo konsultanto Tomo Pranckevičiaus straipsnį, idėją labai sunku pristatyti visuomenei, nes ją ne visi vertina, ne visi supranta. Kaip Jums pavyko įtikinti, kad tai yra geras dalykas?

D. Lašaitė. Daugeliui dabar kyla bėdų nuvažiuoti iš vieno taško į kitą, čia gali padėti technologijos, tad problemų dėl įtikinėjimo mums tikrai nekyla. Tuo labiau anksčiau tokios paslaugos nebuvo, tad patys žmonės, atradę ją, pristatydavo internete. Daug įtikinėti neteko. Be to, dalyvaujame konferencijose, pristatome savo viziją, bandome papasakoti, kaip transportas turėtų atrodyti XXI a.

Norite pasakyti, kad nesulaukėte kritikos, neatsitrenkėte į mentaliteto sieną, ir idėja nebuvo blokuojama?

D. Lašaitė.  Mes visą laiką ieškome galimybių, kaip idėją pateikti kitaip. Siekiame, kad ją išvystų kuo daugiau žmonių. Jei sulaukiame kritikos, tai tie žmonės nesinaudoja tinklalapiu. Dar nesutikome žmonių, kurie specialiai eitų į puslapį, ten leistų laiką, o tada stengtųsi kritikuoti.

K. Ledichovas. Pastebime labai daug teigiamos kritikos. Žmonės palieka komentarų apie svetainės veikimą. Jei kažkur įsivėlusi klaidelė, maloniai praneša, prašo ištaisyti. 

Jūsų interneto svetainė, tinklalapis pasirodė 2008 m. Gal per tą laiką tapote milijonieriais?

D. Lašaitė. Milijonieriais kol kas netapome, tačiau šių metų pradžioje turėjome galimybę išvažiuoti į Jungtinę Karalystę. Ten gavome finansavimą idėjai plėtoti, ir tam skyrėme visą savo laiką. Tai mums buvo išties labai svarbu.

K. Ledichovas. Gavome palaikymą ir pamokymų, kaip kurti verslą ir tobulėti.

Galbūt galėtumėte papasakoti konkrečiau? Vykdyti projektą Jus paskatino Jungtinės Karalystės technologinių kompanijų konkursas, kuriame jūs patekote į dešimtuką.

K. Ledichovas. Iš viso pasaulio buvo atrinkta dešimt jaunų, pradedančių komandų, kurios bando kurti verslą informacinių technologijų sferoje. Buvome atrinkti ir dalyvavome mokymuose, daug dėmesio sulaukėme iš žiniasklaidos.

A. Andrejevas. Negana to, susipažinome su didesnėmis kompanijomis IT sektoriuje, ir ne tik jame. Mums buvo aktuali ir pažintis su transporto sektoriaus kompanijomis.

D. Lašaitė. Dalyvavome „The Difference Engine“ programoje. Visos išrinktos komandos buvo pakviestos į Šiaurės rytų Angliją ir trylika savaičių ten gyveno, dirbo, tobulino savo projektus. Pirmą mėnesį, pavadintą „Refine“, lietuviškai būtų „Patobulinti“, reikėjo aptarti kompanijos idėją, kryptį.  Komanda susitiko su daugiau nei 75 patyrusiais verslininkais, profesionalais, informacinių technologijų kompanijomis. Susitikimai buvo labai naudingi, nes jų metu ne tik duoti patarimai, bet ir susipažįstama su reikiamais žmonėmis – potencialiais partneriais, klientais, kitais suinteresuotais asmenimis.

Antrą mėnesį, kuris vadinasi „Build“ – „Kurti“, remiantis patarimais, idėjomis, kilusiomis per pirmą mėnesį, kuriamas produktas. Galbūt jo kūrimas šiek tiek pakreipiamas, kažkas pakeičiama.

Trečias mėnuo vadinasi „Show“. Tai reiškia „Parodyti“. Šio etapo metu ruošiamasi prisistatyti investuotojams, parengti jiems patrauklų pasiūlymą.

Ką jums davė buvimas Jungtinėje Karalystėje?

K. Ledichovas. Didžiausią naudą davė tai, jog susitikome su daug profesionalų. Tai leido suorganizuoti susitikimus, kuriuos savarankiškai organizuoti užtruktų iki poros mėnesių. Programa suteikė galimybę tai padaryti vos ne per savaitę ar keletą dienų. Tai labai padėjo, nes gavome daug kritikos ir daug patarimų, kaip toliau plėtoti savo verslą.

Kaip tai pakreipė jūsų projekto vykdymą?

A. Andrejevas. Mes pagalvojome, kad būtų gerai į sistemą įtraukti viešąjį transportą ir pradėti dirbti su komerciniais vežėjais. O alternatyva tokiam važiavimui – bendrakeleivių paieška.

Teigiama, kad idėjomis reikia dalytis, o mes dažnai bijome, nes pavogs idėją, nukniauks. Tada vėl iš naujo tenka galvoti. Ar nebuvo baisu pasakyti viską, ką galvojate?

A. Andrejevas. Jeigu tu apie kažkokią idėją mąstai, bandai ją įgyvendinti, niekas kitas geriau apie ją nežinos nei tu. Be to, norint tą idėją pasisavinti, reikia daug laiko.

D. Lašaitė. Kai daliniesi idėjomis, įgauni didelį pliusą, nes apie tavo idėją sužino gerokai daugiau žmonių. Jie gali tau padėti, pasiūlyti į ką kreiptis, pareklamuoti, papasakoti savo draugams.

Ar klausydami kitų minčių, pastebėjote skirtumų tarp savo minčių ir jų? Ar skiriatės nuo kitų jaunuolių, pavyzdžiui, mąstymu?

D. Lašaitė. Lietuvos, Rytų Europos kompanijų vadovai, darbuotojai laikomi gana ambicingais žmonėmis. Tarkime, jiems nekiltų problemų persikraustyti į kitą miestą dėl savo idėjos ar viską pradėti nuo nulio.

Antras dalykas, pastebėjome, kad žmonės iš nedidelių šalių mąsto globaliau, nes orientuotis į mažos šalies rinką jiems gali būti nuostolinga, nes ji yra ribota, nedidelė. Todėl didesnė dalis mažų šalių kompanijų jau nuo pat kompanijos įkūrimo pradžios galvoja apie pasaulinę rinką ir globalų produktą.

Kaip vertinate pagalbą verslui Lietuvoje ir Didžiojoje Britanijoje? Ar daug skirtumų tarp šių šalių? Kaip ten žiūrima į jaunuosius verslininkus, o kaip Lietuvoje?

D. Lašaitė. Visur pasaulyje suprantama, kad jaunajam verslininkui net ir menka pagalba gali duoti labai daug naudos. Lietuvoje mums padėjo jaunų kompanijų bendruomenė „Open coffee club“, kurie galbūt leido sužinoti apie galimybes: kur galima dalyvauti, pristatyti savo idėjas.

Anglijoje taip pat veikia panaši sistema, tik informacinių technologijų srityje ji yra stipresnė. Jaunoms technologijų kompanijoms tiesiog reikėtų pasižiūrėti, kur kokios galimybės. O jų tikrai labai daug.

Kai jaunimas kimba į idėjos įgyvendinimą, tai jiems ir laiko mažai užtrunka, ir labai greitai išplaukia į tuos didžiuosius vandenis. Ar jūs užtikrinti tuo, ką darote?

A. Andrejevas. Taip, be abejo.

K. Ledichovas. Kitaip mes nebūtume dirbę prie projekto dvejus metus. 

Kokios Geogoer sistemos perspektyvos?

K. Ledichovas. Norėtume, kad žmogus, nusipirkęs vieną bilietą ir naudodamasis skirtingomis transporto priemonėmis, galėtų keliauti bet kur pasaulyje. Jis neturėtų gaišti laiko ieškodamas transporto priemonių, o tiesiog nurodytų du miestus ar du miestelius ir galėtų iškeliauti.

Parengta pagal Lietuvos radijo laidą „Žinių amžius“

Laidos vedėja - Jolanta Jurkūnienė.