Toliau tęsiame arkivyskupo Gianfranco Ravasi, biblisto ir teologo, pristatomų maldų ciklą. Šįkart – bohemiško prancūzų poeto malda Gailestingajam Dievui.

Paulis Verlaine, poetas, mėgęs prieštaringą, nuotykingą ir palaidą gyvenimą, patyrė stiprų mistinį išgyvenimą, paskatinusį jį eilėraščiais užrašyti savo maldas. Tarp įvairių jo poezijos rinkinių randame Sagesse (Išmintis), publikuotą Paryžiuje 1891 m., iš kurio pacituosime vienos meilės giesmės kelias eilutes.

Mano Dieve, sužeidei mane meile,
dar dabar ši žaizda atvira.
Panardink mane į savo Vyno bangas,
įminkyk mane į tavo stalo Duoną.
Kakta, kuri nemoka rausti,
tebūna suolelis tavo šventoms pėdoms.
Mano širdis plaka tik dėl tuščių dalykų,
o taip norėčiau, kad ji tvinksėtų dėl Kalvarijos spyglių.
Mano pėdos – nerimti pakeleiviai
nežinantys, kaip nueiti iki laukiančios Malonės.
Mano balsas – melagingas ir kurčias
tavo kvietimui gyventi atgailaujant.
Mano akys – klaidos žibintai,
akli verksmui ir maldoms.
Dieve nerimo ir Dieve šventumo,
kokia tamsi mano kaltės bedugnė!
Tu – taikos, džiaugsmo ir gyvenimo Dievas,
aš – baimės ir nežinios sūkurys.
Tu visus mus pažįsti, kiekvieną asmeniškai,
ir niekas – juk tu tai žinai – nėra menkesnis už mane.
Tačiau tai, ką turiu, mano Dieve, dovanoju tau.

Tai „išpažintis“ plačiąja prasme. Tai ir didingumo bei dieviškos meilės pripažinimas, tai ir nuoširdus savo menkystės atskleidimas. Šiame susitikime tarp gailestingumo ir menkumo gimsta atleidimas. Galiausiai, kaip rašė kitas prancūzų rašytojas Léon Bloy (1846–1917) – „karštai besimeldžiančiam žmogui neegzistuoja nei kartus liūdesys, nei neviltis.“

Pagal Gianfranco Ravasi knygos „Preghiere. L'ateo e il credente davanti a Dio“ (Mondadori, 2000 Milano) ištrauką parengė D. Žemaitytė