Ar jums patinka gyventi XXI amžiuje? Man neabejotinai taip! Ir į jokius tolimus ar artimesnius geresnius laikus persikelti aš visai nenorėčiau, nei į Sokrato Atėnus, nei į šlovingą didžiųjų kunigaikščių Lietuvą, nei į pirmapradžio tyrumo dar nepraradusį senąjį Lietuvos kaimą, su žolynais ir gėlynais besistiepiančiais į saulę po Grainio liepa. Man patinka technologinis komfortas, pasitinkantis mane kas rytą vos prabudus, nuo higieniškos aplinkos ir centrinio šildymo iki elektros išvirto arbatos puodelio ir naujienų kompiuterio ekrane, nuo ne visai tobulos šiuolaikinės sveikatos apsaugos iki ganėtinai netobulos demokratinės santvarkos.

Ar mokslai ir menai padeda gerinti papročius, klausė prancūzų akademikai dar XVIII šimtmetyje, ir tik vienas Rousseau tąkart išdrįso atsakyti neigiamai. Šiandien gal tik vienas kitas išdrįstų atsakyti teigiamai. Argumentų pasirinkti būtų labai nesunku – pradedant holokaustu, baigiant ekologinėmis grėsmėmis, vìskas giedote gieda, kad technologijos pažanga papročius akivaizdžiai blogina.

Bet man kartais dingojasi, jog, kad ir ką galvotume apie technologizuotą, moksliškai suręstą ir racionalią šiuolaikinę tikrovę, būtent papročių plačiąja prasme, ko blogo, ji ir nepaveikė. Mes žinome daugiau, gyvename ilgiau ir patogiau, tačiau panašu, jog vieno iš baisiausių, o gal net baisiausio šiandienės gerovės kūrėjų košmaro, lydėjusio juos nuo neatmenamų laikų, išvengti mums taip ir nepavyko.

Turiu omenyje mitinį mąstymą, suspaudžiantį pasaulį ne į racionalaus paaiškinamumo, bet į kitokio racionalumo schemas. Šio mitinio racionalumo nemoko mokyklose, apie jį vargu ar galima išsamiai pasiskaityti žinynuose, nebent kokioje „Religijų istorijoje“, pačioje pradžioje, prie paprastų ar tiesiog primityvių religingumo formų. Visa mūsų gyvenama kultūra remiasi prielaida, jog jis jau senokai įveiktas. Bet vargu bau...

Mitinis mąstymas dalija pasaulį į du polius, jame grumiasi šviesa ir tamsa, arba gėris ir blogis. Dažniausiai jie yra įsikūniję kokiose nors herojų ar dievybių porose, Ramoje ir Ravanoje, Ahūroje Mazdoje ir Angra Mainjuje. Kartais tai būna tiesiog jėgos, tačiau pasaulio padalijimas į juoda ir balta bei jų tarpusavio kova – dalykas labiau neįprastas.

Iš šito mąstymo kyla daugybė kasdienybę struktūruojančių siužetų („visi jie vagys“, sistema – žinoma, bloga – ir kovos su ja būtinybė, nuolatinis gelbėtojo poreikis ir laukimas ir panašūs). Visi jie neigia pustonius, juose užsibūti per ilgai yra paprasčiausiai neįmanoma, nes negalite tarnauti dviem šeimininkams, arba, jei nematytumėte, kad tarnaujate vienam, akivaizdu, jog tarnaujate kitam.

Personifikuoto blogio pavyzdžių apstu, į jaučio odą nesurašysi (ne veltui manoma, kad „visi jie vagys“), politikai ir visuomenės veikėjai, scenos ir televizijos žvaigždės galėtų netgi susigrumti rungtynėse, kuriame daugiau įsikūnijusio blogio populiarioji sąmonė mato.

Su kitu, geruoju, poliumi situacija, švelniai tariant, keblesnė. Pamirškite LTV metų šviesuolių rinkimus, jie yra puikus marginalumo pavyzdys, niekaip giliau nekliudantis kasdienybėje dominuojančios populiariosios sąmonės. Kas, – anądien klausiau studentų, – jūsų manymu, galėtų pretenduoti į nacionalinį gėrio įsikūnijimą?

Pasiūlymas pakylėti į šį rangą Drąsių Kedį iškart susilaukė nepasitenkinimo šūksnių. Gal koks kunigas ar poetas? Keletas pavardžių pasiūlymų – ir vėl nepritarimas: tai kad jie mažai žinomi. Kas atsispyrė pinigų ir valdžios pagundoms, kas įžengė į sistemą ir jai nepasidavė, kas galėjo vogti, bet nevogė? Pasvarstymus užbaigė tyla. Populiarių ir visuotinių gėrio pavyzdžių, atrodo, neturime, o jei turime, tai, matyt, jie slapstosi kur pabaliais, tarsi koks lietuviškų sakmių velnias.

Galbūt todėl, kiekvieną sykį, kur buvus, kur nebuvus, atsiradus kokiam kandidatui į gėrio įsikūnijimą, suskantama juo tikėti, projektuoti į jį savo lūkesčius ir viltis, kol nepaaiškėja, jog jo grožis ir patrauklumas išties kilo iš balos.

Bet veikiausiai čia ir slypi mįslės įminimas. Nagi, kas lietuviškose sakmėse įveikia velnią? Kas yra vienintelis (ar bent dažniausiai vienintelis) gerasis lietuviškų sakmių ir pasakų personažas? Ogi pats žmogus. Tad ir gyvename šalyje, kur kiekvienas pats sau yra protingiausias, išmintingiausias, geriausiai išmanantis gyvenimo subtilybes ir būdus, kuriais nemalonumus galima paversti sau palankiais dalykais. Jam nereikia nei bendruomenės, nei aplinkinių (nebent jie būtų reikšmingieji kiti, patvirtinantys pasiekimus).

Tad štai kokia keistenybė dingojasi – pirmiau nei modernizacija ir šiuolaikinis socialumas ėmėsi mūsų visuomenės atomizavimo, gali būti, kad pas mus tai jau gyvavo... Ir jokios -zacijos (modernizacijos, demokratizacijos, kolektyvizacijos ir t. t.) įveikti to nevaliojo...