Natūralu, kad šeimos atsidalijimas paprasčiau vyksta tada, kai atžalos išvažiuoja mokytis ar dirbti į kitą miestą, nes nėra pasirinkimo. O jei visa šeima dirba ir mokosi tame pačiame mieste? Ar atžala gali išsikelti tik tada, kai sukuria savo šeimą ir susilaukia savo vaikų?

Statistika rodo, kad lietuviai, palyginti su kitų Europos Sąjungos šalių gyventojais, tėvų namus palieka vėlai. Anot „Eurostat“ duomenų, Lietuvoje 2007 m. iš tėvų namų vyrai išeidavo sulaukę vidutiniškai 29 m., o moterys – 28 m. Anksčiausiai iš tėvų namų visoje Europoje išeina suomiai, maždaug 23 m. Tuo metu ilgiausiai po tėvų stogu lieka bulgarai, slovakai, slovėnai ir italai. Kartais ir sulaukę 30 m. jie vis dar gyvena kartu.

Lietuvos Radijo laidoje „Mes, moterys“ vyko diskusija apie tai, kaip pradėti gyventi atskirai nuo tėvų ir kaip paleisti vaikus savarankiškam gyvenimui. Disksijoje dalyvavo psichoanalitikė-psichologė Aurelija Markevičienė ir mama, žurnaliste dirbanti Rasa Pakalkienė. Diskusijai vadovavo žurnalistė Eglė Merkytė.

Ponia Rasa, sakėte, kad Jūsų dukra pirmą kartą gyventi atskirai nuo tėvų su savo draugu išėjo gana anksti. Papasakokite, kaip priėmėte tą situaciją?

Rasa: Na tai nevyko taip jau anksti, nes mano dukra jau buvo pilnametė, baigusi studijas. Ji išėjo gyventi pas draugą, kuris gyveno beveik tame pačiame rajone, o aš tiesiog džiaugiausi tuo, kad ji geba gyventi savarankiškai. Turint galvoje tai, kad aš pati tėvų namus palikau gana anksti, toks noras manęs labai nenustebino. Tiesa, po gero pusmečio ji vėl grįžo, nes santykiai su tuo žmogumi tiesiog nesusiklostė. Vėliau ji dar kartą išėjo, bet vėliau situacija pakrypo taip, kad ji įstojo į aukštąją mokyklą užsienyje, taigi turėjo palikti viską – ir draugą, ir mamą bei išvažiuoti studijuoti.

Esu liberali mama ir į tokią situaciją žiūriu visiškai paprastai. Jei vaikas nori gyventi savarankiškai – tegul eina. Tą fizinę bambagyslę reikia tiesiog nukirpti. Juk visai nesvarbu ar vaikas šalia tavęs, ar jis toliau, gal net kitoj valstybėj, jis vis tiek dvasiškai gali būti labai arti. Tuo tarpu galima stumdytis po vienu stogu ir nesusikalbėti ar net nebendrauti. Svarbu suteikti vaikams laisvės, o išeinant labai aiškiai pasakyti, kad jie visada turi kur sugrįžti.

Ponia Aurelija, Jūs auginate dvi dukras. Vyresnioji jau keletą metų gyvena savarankiškai, jaunesnioji dar Jūsų namuose. Ar negąsdina situacija, kad likstite namuose viena su vyru ir be vaikų?

Aurelija: Manau, jog tai bus natūralu. Tikrai negalvoju, kad būtų gerai, jei tai vyktų drastiškai, greitai. Kaip kad Rasa minėjo, jos dukra turėjo galimybę pabandyti. Ir manau, kad tai labai gerai tam tolesniam atsiskyrimui, kuris įvyko vėliau, nes pagrindas tam jau buvo padėtas. Žmogus žinojo, ką reiškia gyventi be mamos, be namų.

Jūs dirbate psichoanalitike ir daug bendraujate su tėvais, kurių vaikai pilnamečiai. Kaip matote, ar tėvams problema išleisti vaikus gyventi savarankiškai?

Be abejo, tai yra labai sunkus laikotarpis. Tarkime, vestuvių ritualas. Jo esmė neabejotinai yra šventiškumas: visi pasipuošę, linksminasi, vaišinasi, bet kartu ir verkia, rauda. Žinome, kad net yra vestuvių raudos. Išlydėjimas, atsisveikinimas – visi šie jausmai ir veiksmai taip pat yra vestuvių dalis. Taigi tai yra dviejų, o gal net ir daugiau jausmų mišinys. Tai apima ir liūdesį, ir nerimą, ir džiaugsmą, ir tikėjimą, kad viskas bus gerai. Tai visa išgyvenimų puokštė.

Ar galėtumėte pateikti pavyzdžių, kai tėvai labai sunkiai išgyvena vaikų išėjimą. Kokios problemos po to atsiranda jų gyvenime, su kuo jie vėliau negali susidoroti?

Aurelija: Dažniausiai sunku išleisti vaikus tiems tėvams, kurie neturi savo gyvenimo. Tai tokie atvejai, kai iš mamos galima girdėti, pavyzdžiui, sakant, jog štai paaukojau visą gyvenimą, nedirbau, kad vaikai nesirgtų ir būtų pavalgę, viską jiems atidaviau. Jei abu tėvai sakosi gyveną tik dėl vaikų, jiems atsiskirti su vaikais praktiškai neįmanoma. Tai yra tolygu jų psichologinei mirčiai. Vaikams išėjus iš tokios šeimos, tėvams neišvengiamai kyla klausimas, kam ir kaip toliau gyventi.

Rasa: Turiu draugę, kurios dukra išvažiavo į kitą miestą mokytis, bet mama niekaip negali nuo mergaitės atsiskirti. Ji važiuoja iš paskos, tvarko namus, kuriuose ji gyvena, per dieną keletą kartu kalba telefonu, pripildo šaldytuvą maisto produktų, nes visas jos gyvenimas dabar yra tame kitame mieste, kitame bute su dukra. Ji taip pat nuolat kartoja, kad labai pavargsta, nes nuolat rūpinasi ne tik dukra, bet ir kartu gyvenančia mama. Bet turbūt ji kitaip gyventi ir nenori, nes jos gyvenimas yra tas rūpinimasis kitais. Sakyčiau, kad tai nėra gerai.

O ką tokioje situacijoje galima patarti?

Aurelija: Vienas iš pagalbos postūmių galėtų būti pasiūlymas moteriai kreiptis į specialistus. Tokiu atveju, manau, tai padėtų. Tiesiog viskas yra pernelyg sudėtinga. Juk, Rasa, Jūs pati pradėjote savo pasakojimą nuo to, kad dukra atsiskyrė, kaip ir pati atsiskyrei... Labai dažnai tai yra ne vieno žmogaus istorija. Tai savotiška tradicija, kurią pakeisti savo valios pastangomis labai sunku, todėl ir reikia specialisto, kuris parodytų, leistų pamatyti situaciją kitaip. Prie tam tikrų elgesio modelių mes priprantam, jie mums atrodo natūralūs ir net imame jų nebepastebėti. Moteriai veikiausiai labai natūralu atrodo taip rūpintis savo dukra, nes galbūt jos pačios mama elgėsi panašiai...

Aptariame įvairias situacijas, kaip būna, kai vaikai nusprendžia išsikraustyti iš tėvų namų. Štai 24-erių Anos istorija. Ji jau norėtų išsikelti, gyventi atskirai, nes pati užsidirba pragyvenimui, tačiau mama tokio dukters sprendimo nepalaiko.

Ana: Mama nenori manęs paleisti, nors ir visiškai suvokia faktą, kad aš esu nepriklausomas žmogus, kuris pats save išlaiko nuo 18 metų, ir ji tikrai man nieko negali nurodinėti. Tačiau tuo pat metu, kadangi gyvename po vienu stogu, ji jaučiasi galinti man diktuoti tam tikras taisykles, kurių aš akivaizdžiai nesilaikau. Atsiranda konfliktų dėl visiškai nesvarbių buitinių situacijų. Tiesiog aš esu suaugęs žmogus, o ji mane vis tiek traktuoja kaip paauglę vien dėlto, kad gyvenu su ja ir iš dalies nuo jos priklausau.

Kiekvieną kartą, kai užsimenu apie savarankiško gyvenimo galimybę, mamos reakcija būna tokia, kad jei turiu kur gyventi, tai ko dar noriu ir apie kokį savarankiškumą kalbu. Tėvams kažkodėl atrodo, kad jei aš noriu išeiti iš namų,  vadinasi, namuose kažkas yra blogai. Tikrai taip nėra. Tiesiog aš noriu jaustis nepriklausoma, o gyvendama namie jaučiuosi priklausoma nuo mamos norų, nuotaikų, pačių įvairiausių situacijų.

Tokia vilnietės Anos istorija. Aurelijos iš karto klausiu, ką daryti šiai merginai, kurią mama taip stipriai laiko namuose.

Aurelija: Sakyčiau, kad šioje situacijoje su sunkumais veikiausiai susiduria ne tik dukra, bet ir mama. Ir turbūt tai yra natūralus tęsinys mūsų prieš tai buvusių kalbų – kaip yra sunku mamai likti vienai. Mama bijo vienatvės ir galima spėti, kad ji veikiausiai neturi kuo užpildyti savo gyvenimo.

Rasa: O aš galvoju, kas būtų, jei dukra pasielgtų drastiškai ir tiesiog išeitų iš namų. Taip, mama turėtų psichologinę traumą, tačiau laikui bėgant apsigydytų, aprimtų, apsiprastų ir vėliau juodvi vėl taptų geromis draugėmis ir dažnai matytųsi. Ar tai nebūtų savotiška išeitis?

Aurelija: Taip, sutinku, jog toks sprendimas galimas. Tiesiog neabejoju, kad tokiam žingsniui reikėtų labai daug drąsos, jis būtų gana rizikingas. Tikrai esu girdėjusi istorijų, kai po tokių apsisprendimų mama vos ne prakeikia savo vaiką.

Rasa: Man labai sunku suprasti tokį mamos elgesį. Ir man visa tai panašu ne į taip deklaruojamą meilę, o į egoizmą, kai reikalaujama, kad vaikas bet kokia kaina liktų gyventi kartu. Tokia konfliktiška situacija netgi yra pavojinga vaikui, nes jis netenka saugumo jausmo. Juk iškilus kokioms nors sveikatos, finansinėms ar kitokioms problemoms, vaikui tokių tėvų bus labai sunku prašyti pagalbos ar reikalui esant sugrįžti. Manau, kad taip durų visam laikui užtrenkti tiesiog negalima. Juk kai vaikai išeina lengvai, be didelių pykčių ir prakeiksmų, tuomet jie gali lengviau sugrįžti. Jie jaučia, kad duota laisvės, erdvės.

Į atsiskyrimą veikiausiai reikia žvelgti iš egzistencinės perspektyvos. Juk visi tėvai supranta, kad vienaip ar kitaip jie negyvens amžinai, o jų vaikams teks gyventi savarankiškai. Tad į tokį jų norą vera žiūrėti būtent kaip į mėginimą gyventi patiems, ir jei jiems tai sekasi – belieka džiaugtis.

Aurelija, koks būtų Jūsų patarimas Anai? Ką tokioje situacijoje derėtų daryti? Sėsti ir kalbėtis, o gal tikrai apsigręžti ir tiesiog išeiti?

Aurelija: Sakyčiau, kad pirmiausia tikrai reikėtų kalbėtis, aiškintis. Jei tai neįmanoma, galbūt gali padėti trečio – dėdės, močiutės, tetos ar kitų artimų žmonių įsikišimas, savotiškas situacijos moderavimas. Drastiškas apsisprendimas išeiti taip pat yra įmanomas, bet tokiu atveju būtina turėti galvoje, kad jis gali turėti ir labai rimtų pasekmių.

Rasa: Galvoju, jog šiuo atveju padėtų bandymas net ir drastiškai išėjus mamą po truputį įtraukti į tą naują savarankišką dukros gyvenimą. Galbūt atsivesti ją į naują butą, papasakoti, kaip tvarkysiuos, gyvensiu, šeiminkausiu. Taip mama nesijaus atstumta, nebereikalinga, o santykiai tęsis.

Aurelija: Tačiau ar tai nėra tik savotiška iliuzija, kad atsiskyrimas įvyks sklandžiai ir neskausmingai? Tiesiog tam tikras pyktis išsiskiriant yra tiesiog privalomas, būtinas. Tėvai vidujai vis tiek liūdės arba pyks, kai vaikai apsispręs išeiti. Galbūt jie ne visada tai išsakys, o gal net to nesuvoks, bet tokių ar panašių jausmų nejausti tiesiog neįmanoma. Lygiai tas pat ir vaikų atveju, jie taip pat šalia džiaugsmo jaus ar liūdesį, ar nerimą dėl ateities. Tiesiog be šių dvilypių jausmų joks išsiskyrimas yra neįmanomas.

Čia svarbus ir dar vienas niuansas – jauniausiam vaikui išeiti iš namų visada yra sunkiausia, nes jiems tenka misija palikti tėvus vienus. Ir tai yra be galo sunkus dalykas. Kai kuriose kultūrose yra net tokia tradicija, kad jauniausi vaikai nekuria savo gyvenimo, bet visą gyvenimą gyvena kartu su tėvais.

O kaip tėvams išgyventi šį vadinamąjį „tuščio lizdo“ sindromą? Kaip ir kuo jiems pripildyti savo gyvenimus?

Aurelija: Sakyčiau paprastai – reikia išgedėti. Tai labai skausmingas laikotarpis ir vaikams, ir tėvams. Jis tuo pat metu ir džiuginantis, ir liūdnas. Savotiškas gedėjimo procesas čia yra labai svarbus, ir jis turi įvykti. Kita vertus, jei tėvai vien liūdi ir gedi, arba priešingai – tik džiūgauja, kažkas veikiausiai yra ne visai gerai. Tam tikroms svarbioms ir reikalingoms emocijoms tiesiog nepaliekama vietos.

Akivaizdu, kad vaikams išėjus atsiranda laiko ir erdvės kurti ir plėtoti savo asmeninį gyvenimą. Visų pirma, jei kartu gyvena abu tėvai, būtina iš naujo atrasti šalia esantį partnerį. Liūdna, bet neretai būna taip, kad išėjus vaikams namuose lieka gyventi du viens kitam svetimi žmonės. Taip nutinka, kai šeima funkcionavo tik kaip tėvai, bet ne kaip partneriai, kaip pora. Žinoma, būna ir visai priešingų situacijų, kai žmonės dar kartą vienas kitą atranda, gali ir nori skirti dėmesio vienas kitam, įsiklausyti į šalia esantį.

Rasa: Manau, kad, nepaisant neišvengiamo liūdesio ir tuštumos, tokioje situacijoje būtina ieškoti ir tam tikro pozityvo. Atsiranda daugiau laisvo laiko sau, buitis tampa bent šiek tiek lengvesnė. Tą laiką, žinoma, tenka planuoti, ieškoti būdų, kaip jį turiningai praleisti, tačiau į tai, manau, galima žiūrėti labai žaismingai.

Yra dar vienas svarbus šio klausimo niuansas. Tai, kad vaikai išeina ir kaip tuomet jaučiasi tėvai, yra viena medalio pusė. Tačiau ar tėvams nėra baisu, kad, atėjus laikui, vaikai gali jiems nepadėti, jais nepasirūpinti senatvėje?

Rasa: Prisipažinsiu, kad kartais apie tai pagalvoju. Aš nežinau, kaip bus kada nors vėliau ir kiek glaudus ir artimas išliks mūsų emocinis ryšys. Nežinau, kiek aš pati savarankiška būsiu senatvėje, ar man nereiks dukros finansinės ir fizinės pagalbos. O kaip tuomet bus – sunku pasakyti. Manau, visi tėvai apie tai susimąsto. Kad ir kiek jie kartotų bei suvoktų, jog ne sau augina vaikus, vis tiek pagalvoja, ar atėjus laikui gaus tą meilės ir globos grąžą.

Tačiau tvirtai žinau, kad jei kas nutiktų ir aš nebegalėčiau savimi pasirūpinti, nenorėčiau savo vaikui būti našta. Aš esu iš tų mamų, kurioms tikrai nebūtų tragedija, jei vaikas apsispręstų senatvėje atiduoti mane į pensioną. Tikrai nenoriu tapti našta, kad vaikas man aukotų visą savo laiką. Jau geriau smagus bendravimas, kai vaikai tave lanko, nei nelaimingas vaikas, kuris yra priverstas rūpintis lygiai taip pat nelaimingais tėvais. Tokia atmosfera, kurią man keletą kartų gyvenime yra tekę pajausti, susiklosto taip, kad širdies gilumoje šeimos nariai pradeda vieni kitų tiesiog nekęsti dėl to, jog jie turi vieni kitais rūpintis.

Pagal Lietuvos radijo laidą „Mes, moterys“ parengė Lina Valantiejūtė