Roger Grenier. Albert Camus: saulė ir ūksmė. Iš prancūzų k. vertė Vytautas Bikulčius. Vilnius: Baltos lankos, 2010.

Roger Grenier. Albert Camus: saulė ir ūksmė. Iš prancūzų k. vertė Vytautas Bikulčius. Vilnius: Baltos lankos, 2010

Prekybos centre sustabdęs apsaugos darbuotojas iškrėtė kuprinę (nieko ypatinga: laptopas) ir aptiko dar štai šią knygą (toks patogus formatas nešiotis: visa laimė, buvo su skirtuku – mažiau įtartina). Ėmė aiškintis, ar ne iš jų parduotuvės nugvelbta (irgi laimė – jų parduotuvėje tokių nėra). Pradedu suprasti, jog arba reikia pradėti dėvėti „Lelijos” kostiumėlius, arba paranojiškai kaupti knygų pirkimo čekius ir juos visur su savim nešiotis, kaip kad nešiojies knygas. O kas, jeigu knygą leidykla padovanojo? Ne kas. Beveik neįdomi A. Camus biografija, kaip ir visos panašaus pobūdžio lektūros (ar ne iš paauglystėje skaitytų „Siluetų” atslinko šis nuobodulys?). Suįdomėja tik įpusėjus, kai supranti, kad būtų buvę pravartu tą žinoti dar mokykloje, kai nesupratai, nemokėjai perskaityti Kaligulos: „Jeanas Grenier savo parašytoje pratarmėje Camus kūriniams, išleistiems La Pléiade bibliotekoje, kelia mintį, kad Kaligula tik mėgdžioja Dievą, visagalį, kurčią ir aklą, kokį Camus be paliovos demaskuos kūrinys po kūrinio.“ (p. 136) Užrašų knygelėje užfiksuota reakcija į Kaligulos premjerą: „Trisdešimt straipsnių. Liaupsės tokios pat nepagrįstos kaip ir kritika. Vos vienas kitas tikras, sujaudintas balsas“ (p. 142) – šios knygos kontekste ji įgauna naują atspalvį, yra paaiškinama, komentuojama. Iš naujo nustembi, koks intensyvus kadais Vakaruose buvo teatrinis/literatūrinis gyvenimas – vargu ar šiandien kas sulaukia trisdešimt straipsnių. Knyga parašyta išmoningai, su platesniais literatūros kontekstais (F. Dostojevskis kaip tam tikra paralelė), bet ir su archyvarui būdingu nuoboduliu.

Emmanuelle Rigon. Nenustygstantis, nenuorama, hiperaktyvus. Iš prancūzų k. vertė Lina Barštytė ir Klementina Novatoraitė. Vilnius: Baltos lankos, 2010.

Emmanuelle Rigon. Nenustygstantis, nenuorama, hiperaktyvus. Iš prancūzų k. vertė Lina Barštytė ir Klementina Novatoraitė. Vilnius: Baltos lankos, 2010

Net į specialiąją literatūrą braunasi ekologinės metaforos: „Visi pedagogai, auklėtojai, socialiniai darbuotojai susiduria su „siautėjančiais vaikais”, – dabar, kai mūsų amžininkus susimąstyti apie planetos ateitį verčia siautėjančios gamtos stichijos, lygiai taip pat apibūdinai ir nedarnios vidinės ekologinės būsenos vaikai!” (p. 9) Juokingiausia, kad įvairios apeliacijos (į sielos ekologiją) šiuo metu populiarios ir kitose humanitarinėse srityse. Psichologinė lektūra su elementariais gyvenimiškais pavyzdžiais, kaip, pakeitus aplinkybes, pavyksta koreguoti vaikų elgesį (pvz., darželyje-lopšelyje perstūmus neužmiegančio kūdikio lovą į bendrąjį kambarį, kur žaisdavo vyresni vaikai, jis užmigdavo. Vadinasi, jam reikėdavo pašalinių garsų, triukšmo, pojūčio, jog šalia kažkas yra). Knygoje išsamiau panagrinėtas toks reikškinys kaip „hiperaktyvumas“, kuris, pasirodo, kartais reiškia tik padidėjusį nerimą, kurį galima suvaldyti ir be egzorcisto. Kai kurios sąvokos tarsi piktžolės įsitvirtina populiarioje vartosenoje (pvz., prieš kelis metus buvo madinga negavus nusipirkti geidžiamos išpardavimo prekės, šaukti: „Man depresija!” – depresijos sąvoka buvo nužeminta ligi nusivylimo lygio). Kažkas panašaus Vakaruose yra nutikę ir su terminu „hiperaktyvus“, nors knygoje paanalizuoti ir šalutiniai reiškiniai – pvz., vaiko nerangumas, apie kurį niekur dar nebuvau skaičius. Verstinės psichologijos knygos Lietuvoje kaip apie didžiausią baubą kalba apie ritaliną, su kuriuo mes lyg ir nesame susidūrę – juo bandomas „gydyti“ hiperaktyvumas. O hiperaktyvumas, kaip supratau iš skaitinio, tėra viso labo didelis neramumas. Hiperaktyvus vaikas beveik negali mąstymui sutelkti minčių, vietoj to jis reiškia emocijas per fizinius veiksmus. Keistas pasirodė ankstyvas „profesinis“ skirstymas pagal fizinius vaiko poreikius – vienoje grupėje atsiranda skulptūra ir šokis (nors tai gan priešinga veikla), muzikavimas ir poetų būreliai. Visąlaik įsivaizdavau, kad hiperaktyvius vaikus galima orientuoti nebent į veiklą, kurioje daug fizinio veiksmo, bet atrodo, ne. Užkliuvo ir griozdiškas vertimas – „nepusiausviras vaikas“ (turbūt norėta pasakyti – nestabilių emocijų?) (p. 47). Hiperaktyvumas savaip reabilituojamas: „Tad neverta per daug nerimauti, bent iš pradžių, jeigu vaikas labai siautėja pradinėse klasėse, – tai rodo jo prisitaikymą prie gyvenimo grupėje ir pasipriešinimą drausmei, kurią primeta mokymasis ir socializacija.“ (p. 57) Galbūt toji pozityvumo išryškinimo pozicija ir verčia autorę prieštarauti sau tame pačiame puslapyje: „Dažniausiai hiperaktyvaus vaiko nuomonė apie save nėra labai gera“ ir „[...] nors šiaip jų nuomonė apie save gana neboga“ (p. 91). Vis vien prancūzų psichologija (teoretikai) man simpatiškesnė už amerikiečių pseudoteoretikus arba vokiečių Ordnung muss sein doktrinierius.