Išlaisvintos mintys: interviu su kaliniais iš Lukiškių

Kiekvieno mėnesio paskutinį antradienį su keletu Bernardinų parapijiečių nukeliaujame į paslaptingą ir baugų  pasaulį. Į pasaulį, kuriame gyvena izoliuoti žmonės. Tie, kuriuos dauguma pagrįstai bijotų sutikti gatvėje. Tai nužudę žmones asmenys, kalintys Lukiškėse. Turbūt daugelis nesupranta, kam eiti pas žmogžudžius, kai laukia senelių, vaikų namai, ligoninės. Gal ir neitume, bet esame Kristaus sekėjai, o Jį sutikome tarp kalinių. Taip, Jis tikrai pas juos ateina, o mes paskui Jį. Pagalvojau, kad galiu padėti porai kalinių pabūti už kalėjimo sienų. Štai kelios  išlaisvintos jų mintys apie kasdienybę, tikėjimą ir svajones.

Prisistatyk, kuo esi vardu.

Vardas – Linas, pavardė – Venckevičius.

Linai, papasakok, kokioje šeimoje užaugai, kokia buvo tavo jaunystė?

Iki trejų metų augau su mama, paskui ji buvo suimta, bet po dvejų metų sugrįžo, kai man buvo penkeri. Iki vienuolikos dar augau su ja, kol ją vėl suėmė. Po to mane augino gatvė, rūsiai, kapinės ir panašiai.

Ar lankei mokyklą?

Taip, aš mokyklą lankiau iki penktos klasės, kol su mama buvau, o kai ją suėmė, viskas, baigėsi mokslai, susidūriau su pačiu gyvenimu. Turėjau išgyventi. Galima sakyti, prasidėjo nusikaltimų karjera, vagiliavimai visokie, nes reikėjo pinigų, kažkaip išgyventi.

Kelerių metų pirmąkart patekai į įkalinimo įstaigą?

Pirmiausia aš patekau į Juodšilių specialiąją mokyklą. Man buvo vienuolika metų. Tai perauklėjimo įstaiga, aptvertomis tvoromis, tik darbuotojai ne kariškiai, o paprasti žmonės. Bet vis tiek vaikui tai stresas, kaip kolonija.

Po to vėl grįžai į gatvę?

Ne, aš pabėgau iš tos mokyklos ir išvažiavau į Rusiją. 1991 metais grįžau į Lietuvą. Rugsėjo 2-ąją mane suėmė.

Už ką patekai į kalėjimą?

Iš balkono pavogiau kelnes, gavau vienus metus. Tada dar buvau nepilnametis. Po viso šito sėdėjau dar du kartus Lietuvoje ir du kartus Rusijoje. Iš Rusijos grįžau 1997-aisiais ir buvau nuteistas už tris nužudymus dvidešimčiai su puse metų. Vėliau kolonijoje, įvykus konfliktui su vienu nuteistuoju, nužudžiau jį, ir mane nuteisė iki gyvos galvos.

Kaip įtikėjai?

Rusijoje aš susipažinau su Dievu, bet susipažinau paviršutiniškai. Išėjęs iš kalėjimo, aš pradėjau vaikščioti į bažnyčią, pasimelsdavau savais žodžiais ir galvodavau, kad man atleidžiama. Ir man iš tikrųjų sekdavosi, turėjau ir draugų, ir pinigų. Bet kai aš 26 metų patekau į įkalinimo įstaigą, supratau, kad tai buvo netikra. Atradau tikėjimą čia per Arūną Peškaitį. Jis parodė man tikrą tikėjimo kelią. Kas yra tikėjimas ir ką jis duoda. Visų pirma reikia priimti gyvenimą, koks jis yra. Mums Viešpats dar yra labai labai gailestingas. Šiuo metu esu paklydęs, įtikėjęs, bet paklydęs, ko aš noriu iš gyvenimo ir kam esu skirtas. Kodėl aš klausimą užduodu? Aš tris kartus buvau prie mirties. Kodėl mane Viešpats išgelbėjo? Daugelis mano buvusių draugų dabar jau mirę, kas nušautas, kas kaip, o aš čia, visokių nuodėmių pridaręs ir gyvas. Ir kam Viešpats mane paliko? Nesuprantu to kelio. Aš noriu sužinoti, kodėl esu reikalingas.

Papasakok apie savo kasdienybę kalėjime. Turbūt esi čia praleidęs daugiau gyvenimo negu laisvėje...

Nuo vienuolikos metų, kai pradėjau keliauti po kolonijas, per aštuoniolika metų laisvėje bendrai sudėjus praleidau mažiau nei metus. Kad ir kaip būtų keista, čia gyvendamas ir žmoną susiradau, susituokiau. Kasdienybė čia yra pilka, įvairovės, galima sakyti, nėra. Kalbant apie religiją, čia mažai su kuo apie tai pabendrausi. Daugelis ateina į Mišias tiesiog pakeisti kasdienybės.

Kalėjime priėmei Krikštą?

Prieš pakliūdamas paskutinį kartą į kalėjimą, nužudžiau savo geriausią draugą. Viskas buvo susiję su labai dideliais pinigais. Draugą nužudžiau ir tai labai išgyvenau. Prieš nužudydamas ir kalėjime sapnavau sapnus. Buvo taip...

Prieš nusikaltimą atvažiavo pas mane iš Rusijos žmonės ir paprašė jį nužudyti. Mano mergina nugirdo ir liepė jokiu būdu jo nežudyti. Aš parėjau namo ir nukritau ant lovos šalia savo draugės. Ji knygą skaitė, o aš į tą lovą lyg įsmegau ir mačiau save dideliam lauke. Tenai jurta ir ant manęs šoka juoda katė. Aš tą katę bandau nuplėšti – ir niekaip. Šaukiu savo draugės vardą: Jolita, Jolita, žadink mane. Iš tos jurtos išeina moteris, aš jos veido nematau, ji balta balta visa, akis net spigina, ir man pirštu grūmoja. Ji paėmė tą katę, patraukė ją, ir katė nebepuolė.  Aš šokau iš lovos, Jolita, sakau, kodėl tu manęs nežadinai, aš blaškiausi. O ji sako, ką tu, tik atsigulei, net neužmigai. O man atrodė, kad praėjo daugiau laiko.

Po viso to aš vis tiek padariau nusikaltimą, o po jo vėl sapnavau, kad moteris graso man pirštu, ir po savaitės mane suėmė. Kalėjime sapnavau, kad važiuoju mašina, kurią nusipirkau, ir tas mano draugas šalia sėdi. Aidai, sakau, tu juk negyvas. Mes privažiuojame prie kažkokio namo, įeiname į kambarius, ten – televizoriai, aparatūra sudėta, sako, imk, tau reikės. Sakau, ne, nereikės. O jis sako, kalėjime tau reikės. Kodėl kalėjime? O sapne aš suvokiu, kad esu kalėjime. Grįžtame į mašiną, žiūriu: mano draugės nėra. Klausiu: kur Jolita? Jis atsako: „Tu tu jos daugiau nebematysi.“

Ryte pabundu ir gaunu nuo jos laišką, kad viskas, ji mane palieka. Ir suprantat, jis man ilgai sapnuodavosi, ir aš pradėjau melstis už jį, jo paties atleidimo prašyti. Po kurio laiko man palengvėjo. Aš labai norėjau Krikšto.  Buvo kitas kunigas su nuteistaisiais iki gyvos galvos, bet man nepavyko pasikrikštyti. Bet lyg Dievo ranka mane pakrikštijo Arūnas Peškaitis. Mano krikštatėvis Gintaras man ir draugas, ir tėvas, tiesiog geras bičiulis. Jis daug mane pamoko tikėjime.

 

Ar kaltės jausmas tebekamuoja, ar jau atėjo ramybė?

Kaltės jausmas... Kas tai yra kaltės jausmas? Žmogus, jei yra ką nors blogo padaręs ir jam nėra atleista, visą laiką kankinasi.

O aš žinau, kad Viešpats man atleido. Žmonės, kurie pyksta, turi teisę ant manęs pykti, bet aš manau, kad Viešpats man atleido.

Žmonės sako, kad svajonės yra gyvenimo variklis. Ar tu pats dar svajoji? Ar šitoje įstaigoje būnant ir žinant, kad kali iki gyvos galvos, yra apie ką svajoti?

Sąžiningai, tai apie laisvę nesvajoju, nes tikėjimas yra viena, o Lietuvos įstatymai kas kita. Aš suprantu, kad ne tam esu nuteistas iki gyvos galvos, kad mane paleistų. Bet svajonių taip, aš turiu. Vaikų norėčiau. Bet tai tik svajonės, aš nenoriu tvirtai tikėtis kažko. Pagalvoju, kokia gali būti šeima, kai aš čia, o žmona – tenai [kitame kalėjime].

O iš tikrųjų be materialinių dalykų svajoju atrasti vidinę ramybę. Tai didžioji mano svajonė. Einu miegoti, keliuosi ir vis svajoju apie dvasinę ramybę. Mane Arūnas pamokė: jei kažkas negero nutinka, kad pasakyčiau: „Viešpatie, aš tavimi pasitikiu.“ Ne tikiu, bet pasitikiu. Ir aš viską atiduodu į Viešpaties rankas.

Mes visi stengiamės įprasminti savo gyvenimą, nuveikti kai ką svarbaus, pasitarnauti kitiems žmonėms. Kokią tu teiki prasmę savo kasdienybei?

Yra savanaudiška save kažkaip įamžinti, va, aš padariau gera, mane matykit. Parapijietei Sigitai norėjau ką nors išsiuvinėti už tai, kad ji lanko mus, kalinius, dėmesį rodo. Bet ji man labai gerus žodžius pasakė. Sako, svarbiausia –  pasimelsk už mane. Žinot, aš kažkaip ne iš karto supratau. Į kamerą parėjęs, kai meldžiausi, pagalvojau, o iš tikrųjų, kaip man palengvėja, kai už mane kažkas kitas meldžiasi! Ir aš supratau pačią maldos jėgą, kad jinai daug ką reiškia. Eidamas valgyti, meldžiuosi už tuos, kas maistą pagamino, kas išdalijo, ir Viešpačiui. Už daug ką meldžiuosi.

Už ką daugiausiai meldiesi?

Daugiausia meldžiuosi už kalėjimą, kalinius, kurie nuteisti ne visai pagal įstatymą, už ligonius, už mūsų parapijiečius kasdien. Už tetą Zitą, čia iš tikinčiųjų.

Ar jautiesi Bernardinų parapijietis?

Sekmadieniais, kada būna Mišios, visada meldžiuosi. Bandau taip prisijungti. Nežinau, kas tuo metu vyksta, bet savo dvidešimties minučių maldą sukalbu ir jaučiuosi, kad prisijungiu. Taip, jaučiuosi parapijietis.

Kas tave palaiko labiausiai? Ar patiri džiaugsmą?

Džiaugsmas yra savotiškas, pavyzdžiui, ši diena, Mišios, paskutinis mėnesio antradienis, aš jo laukiu labiausiai. Man daug ką reiškia su krikštatėviu Gintaru, su kunigu susitikti, aš įeinu į kitą pasaulį. Šiandien net nesijaučiu, kad esu kalinys. Jaučiuosi tarp laisvų žmonių, kada galiu pabendrauti, būti savimi. O jūs išeinate, ir vėl prasideda kalėjimas. Didžiausias džiaugsmas tie paskutiniai mėnesio antradieniai, o malda – irgi džiaugsmas, bet ir pareiga, privaloma. Jūs parodote visuomenei, tai kitai daliai, jog nereikia smerkti. Kad ir koks būtų kalinys, jo nereikia smerkti.

Po pokalbio su Linu, grįžau į koplyčią, kur vyko susitikimas su likusiais kaliniais. Prisėdau prie Denyso Zajančkausko. Jis labai norėjo dalytis savo širdies atradimais. Atsivertęs kalėjime, jis prašo likusį bausmės laiką patarnauti kalinių ligoninėje. Štai kelios išlaisvintos buvusio žmogžudžio mintys...

Tu pats nekali iki gyvos galvos kaip daugelis čia esančiųjų. Apie ką dabar svajoji? Kas tave palaiko?

Kas mane palaiko? Perspektyva, vizija. Būtent tai, kad žinau, jog išeisiu, ir gilus dėkingumas. Dėkingumas, kad turiu galimybių. Kartą, kai mąsčiau, suvokiau tokį labai svarbų dalyką, kad Dievas baudžia malone. Žmonės už smurtą baudžia smurtu, pavyzdžiui, sodina į kalėjimą, kas irgi yra savotiškas smurtas. O Dievas baudžia malone. Aš nužudžiau, atrodo, nusipelniau mirties, kuo blogiau, bet iš tikrųjų Dievas mane už tai nubaudė malone. Pasodino į kalėjimą, kalėjime aš atsiverčiau. Čia gavau naujų galimybių ir žinau, kad išeisiu, galėsiu atsilyginti už tą malonę. Mane veda daugiausia dėkingumas. Kas man čia suteikia jėgų, sunku pasakyti, bet ką jaučiu, tai gilų dėkingumą ir turiu perspektyvos viziją. Nėra, kad sėdžiu ir svajoju, jog pasaulį pakeisiu, iš tikrųjų žinau savo galimybes ir kaip tas galimybes išnaudoti, kad jos tarnautų Dievui ir žmonėms.

Kaip konkrečiau tu žadi tą padaryti?

Išėjęs į laisvę, aš studijuosiu. Po studijų žiūrėsiu: noriu įkurti kaip ir centrą, kad žmonės, paleisti iš kalėjimo, turėtų kur eiti. Kad ne tiesiog jis išeina neaišku kur, bet norėtųsi paremti. Globoti žmones iki išėjimo į laisvę ir išėjus padėti atsistoti ant kojų, jeigu nori mokytis, padėti jam mokytis, sukurti laikiną būstą. Matau tokias problemas. Noriu, kad būtų palaikymas ne tik žodinis, moralinis, kai kalinius ateina lankyti tikintys žmonės, ko irgi reikia, bet reali atrama. Darysiu viską, kad tai vyktų. Reikės rinkti bendraminčių komandą. Kartu galima padaryti ką nors, vienas nepadarysiu. Atrodytų, kad kalite čia, tai vienykitės, darykite kažką, bet daugelis kalinių giliai nusivylę, niekuo netiki –  valdžia, gyvenimu, socialine politika.

Bet ar yra teisinga, kad kalti visi, tik ne tu pats? Daugelis kalinių kaltina valdžią ir visuomenės požiūrį, nors patys prisidėjo prie blogio, o ne gėrio...

Per socialinių įgūdžių valdymo programą buvau paruošęs tokį referatą, kad viskas prasideda nuo mūsų, mes esame priežastis ir pasekmė. Dažnai smerkiame Dievą, iš ateistų girdžiu: jei Dievas toks geras, maloningas, kodėl jis nesunaikina blogio? Tai aš būtent rašiau apie tai, kad jei Dievas norėtų sunaikinti blogį, jis turėtų sunaikinti žmones ir palikti tuščią planetą. Nėra atskiros blogio institucijos, mes esame to blogio šaltiniai, jei norime jį eliminuoti, pirmiausia turime nustoti jį skleisti. Mes esame gėrio ir blogio šaltiniai. Mumyse ir pragaras, ir rojus. Blogos įtakos, nuodėmės ekspansija yra užkrečiama. Blogis užkrečiamas, todėl manau, kad ir gėris, altruistinis gyvenimas irgi turėtų būti užkrečiamas. Jei gėrio įtaką rodytų mūsų visuomenės charizmatiški žmonės, manau, tai jau daug ką pakeistų.

Kurį laiką dar dalijomės apie tikėjimą ir svajones. Jų Denysas turi ir eina pirmyn. Vėliau per kleboną dar perdavė man savo rašinius, tikiu, kad dėl troškimo būti visaverčiu žmogumi, kuris turi įžvalgas, turi nuomonę.

Štai kokius darbus lankydamas kalinius daro Kristus. Nepaisydamas praeities klaidų, Jis kiekvienam duoda galimybę atversti naują baltą lapą.

Kalbino Monika Midverytė