Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras neseniai perėmė didelį Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) ir Prisikėlimo apygardos partizanų archyvą – susisteminus ir suskaitmeninus dokumentus, jie bus prieinami visiems tyrinėtojams.

Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis

Po 1949 m. vasario mėnesio visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimo reikėjo rasti saugią vietą dideliam kiekiui partizanų dokumentų laikyti. Sprendžiant iš LGGRT centro perimto paskutinio radinio, Prisikėlimo apygardos štabo pareigūnai tokią vietą numatė sodyboje, kurioje ir vyko suvažiavimas – Radviliškio rajone, Mėnaičių kaime esančioje Stanislovo Mikniaus sodyboje.

Pasakoja dabartinė sodybos, kurioje vyko visos Lietuvos partizanų suvažiavimas šeimininkė Julijona Mikniūtė-Petrėtienė (kalba netaisyta): „O va čia svirtis stovėjo vandeniui semt. Tai prie tos svirties ir buvo užkastas bidonas. 1949 m. kai partizanai skirstėsi, tada ir užkasė tą bidoną sudėję tuos dokumentus. O ką jie ten buvo sudėję, tiek mes žinom, tiek jūs dabar žinot. O daugiau Grigonis jau vėliau tėvukui sako: „Žinai, prie šulinio, gal drėgmė trauks, gal ką, gal šulinį laikui bėgant naikins, gal perkaskim kiton vieton, bet kad būtų jūsų žinioj“. Tada tėvukas ir mano sesuo nunešė ten prie namo ir užkasė, o 1950 gal metais perkasė. O mes atradom 2004 m.“

2004 m. Mikniai prie savo sodybos nusprendė pastatyti priestatą. Kasant pamatus ties būsimojo priestato kampu ir buvo atrastas šis neįkainojamas partizaninio karo lobynas. Tačiau pirmiausia buvo iškastas… butelis.

Toliau pasakoja sodybos šeimininkė: „Tame butelyje buvo mano tėvuko Vyčio kryžiaus apdovanojimas ir partizano, kur buvo sužeistas ir gydėsi (Laurynas Mingėlas-Džiugas aut. pastaba), apdovanojimas už narsą, dar keli popieriukai buvo įdėti. Tik tame butelyje buvo sudūlėję viskas, kad vos nesubyrėjo, kai atidarėm… O bidone dokumentai buvo neblogai išsilaikę. Smulkiai nežiūrėjom… Ten buvo spaudos atsišaukimų, daug… ir ranka rašytų dokumentų. Bidonas jų buvo pilnas iki pat viršaus…“

Dokumentų rasta daugiau nei tūkstantis, iš viso – daugiau nei 2000 lapų. Nuo šiol su jais dirbama Genocido aukų muziejaus fonduose.

Šeimininkai ir anksčiau, nuo Atgimimo pradžios bandė ieškoti partizanų paslėptų dokumentų, bet vis nesėkmingai. Apie tas paieškas toliau pasakoja J. Mikniūtė: „Kasė čia po langu mano vyras ir dar švogerį pasikvietė. Iškasė giliausią duobę. O dar sesuo mano, kur kasė vėliau, sakė, kad „a, jūs radot ir sunaikinot, nesakėt man…“ Kasė kasė – nieko nerado… Tada galvojau, gal tėvukas vienas atkasė ir į kitą vietą perkasė. Vėliau tokia mintis buvo…Va, ties ta vieta…“. Dabar jau galima daryti išvadas, kad Stanislovas Miknius kitiems šeimos nariams nežinant dar kartą archyvą perslėpė 1958 m., nes partizanų dokumentų pundai suvynioti į 1958 m. laikraščius.

Sodybos šeimininkai, nežinodami ką su atrastu archyvu daryti toliau, paskambino 1949 m. vasario 16-osios Deklaracijos signataro Adolfo Ramanausko-Vanago dukrai Auksei Ramanauskaitei-Skokauskienei ir perdavė dokumentus jai. A.Ramanauskaitė-Skokauskienė šiemet šiuos dokumentus perdavė LGGRT centrui.

Dokumentai

Rastas dokumentų rinkinys yra unikalus tiek savo apimtimi, tiek turiniu. Iš esmės šie dokumentai parodo partizanų štabų raštvedybos darbo kokybę, nepaisant itin sudėtingų veiklos sąlygų. Kartu šie dokumentai eilinį kartą išsklaido šiais laikais vėl populiarėjantį mitą apie sovietų okupacijos metais vyravusį „banditizmą“ bei nekontroliuojamų neaiškios kilmės gaujų siautėjimus.

Dokumentus, kurių chronologija – 1945–1949 m., galima skirstyti į kelias grupes.

Didelę dalį rinkinio sudaro partizanų spaudos leidiniai. Dauguma jų – Prisikėlimo apygardos spauda, tačiau yra leidinių ir iš kitų Lietuvos partizanų apygardų. Šią spaudą partizanų vadai atsinešė kartu su savimi į 1949 m. suvažiavimą.

Istorikams itin įdomūs ir partizanų kautynių aprašymai. Iš šios dokumentų grupės galima išskirti, kaip kol kas spėjame, A. Ramanausko-Vanago paaiškinimą

suvažiavimo delegatams, siekiantiems nustatyti jo (A. Ramanausko-Vanago – aut. pastaba) patikimumą ir jo rusiško ginklo kilmę, apie 1948 m. Dzūkijoje susprogdintą MGB sunkvežimį ir paimtus trofėjinius ginklus. Dauguma kitų kautynių aprašymų – Prisikėlimo apygardos kovotojų raštiški paliudijimai.

Įdomūs ir partizanų statutiniai-direktyviniai dokumentai: partizanų atestacijų lapai, nurodymai dėl dokumentų saugojimo, laipsnių pakėlimo raportai, partizanų pasižymėjimo ir laipsnių pakėlimo ženklų suteikimo kriterijai bei nuostatai, LLKS Statuto ir ženklų nešiojimo projektas, baudžiamieji ir LLKS teismų nuostatai ir pan.

Verti atskiro paminėjimo ir buhalteriniai dokumentai, kaip antai Prisikėlimo apygardos kasos knyga ar partizanų išrašyta sąskaita už vaistus ir spausdinimo popierių.

Atskirą dokumentų grupę sudaro partizanų kruopščiai rinkti iš įvairių vietovių ištremtųjų sąrašai bei direktyviniai nurodymai tokio pobūdžio žinias rinkti, archyvuoti ir saugoti ateičiai.

Dalis dokumentų, ko gero, bus vertinami nevienareikšmiškai – pirmiausia tai pasakytina apie partizanų karo lauko teismo nuosprendžius bei įtariamųjų kvotų protokolus. Nesiveldami į tuščias diskusijas, tegalime konstatuoti, kad prie nuosprendžių rasti liudininkų apklausų protokolai bei raštu išdėstyta tokių

nuosprendžių įvykdymo motyvacija, taip pat žvalgybinių duomenų aprašai visiškai įtikina jų pagrįstumu ir teisėtumu. Kita vertus, asmuo, suvokiantis jog vykdo nusikaltimą, niekada savo veiksmų neprotokoluoja ir nepasirašo – šiuo atveju viskas yra priešingai: partizanai, pasirašydami  nuosprendžius ir dėję didžiules pastangas juos išsaugoti ateities kartoms, akivaizdžiai tikėjosi objektyvaus dokumentus radusių amžininkų vertinimo.

Nemažai informacijos apie laisvės kovų pobūdį suteikia ir atskirų partizanų bei ryšininkų laiškai, žuvusiųjų išniekinimo aprašymai, partizanų rašyti atsišaukimai, bolševikinio aktyvo sąrašai, raportai apie einamuosius įvykius ir, žinoma, žvalgybos žinios.

Atskiro paminėjimo verta ir pačių partizanų išleista knygelė „Dievai ir Būtybės. Lietuvių mitologija“, iš kurios, matyt, partizanai rinkdavosi sau slapyvardžius. Kita vertus, tokio leidinio išleidimas pabrėžia laisvės kovotojų ryšį su giliausiais Lietuvos kultūros klodais.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras planuoja šio dokumentų rinkinio pagrindu išleisti atskirą leidinį, o galutinai sutvarkytas visas rinkinys bus prieinamas visiems tyrinėtojams bei saugomas Genocido aukų muziejaus fonduose.