Žymios Annos Arco kalba, pasakyta praėjusią savaitę Pasauliniame spaudos kongrese Romoje

 Tinklaraščiai - toks pat senas reiškinys, kaip internetas. 2008 m. Technorati vertinimu, jų esama gerokai per 100 milijonų. Anksčiau priklausę kompiuteristams ir technikos žinovams, dabar jie oriai rašomi daugiavaikių mamyčių, paauglių mados žinovų, politikos išsišokėlių, studentų, o tarp jų visų - ir Bostono kardinolo arkivyskupo. Dabar tinklaraščiais naudojasi dauguma didžiausių laikraščių, ir įtariu, kad dauguma čia susirinkusiųjų rašo tinklaraštį ar bent turi "Twitter" paskyrą. Internetui pritraukiant vis daugiau žmonių, trokštančių aptarti tai, kas jiems rūpi, suklestėjo ir arši, karštagalvė katalikiška blogosfera, abejojanti vyskupais, didinanti Bažnyčios kontroversijas, padedanti pritraukti naujų tikinčiųjų, o kitus atstumianti.

Interaktyvūs, lengvai prieinami ir greiti tinklaraščiai - patogi bendravimo priemonė ir autoriams, ir skaitytojams. Jie leidžia išgirsti tuos, kurie kitaip galbūt liktų neišgirsti. Nuorodų, užuominų ir tinklaraščių tinklų (blog-rolls) dėka tinklaraščiai buriasi į visaip susipinančias bendruomenes pagal savo interesus, suteikdami prieglobstį tiems, kas jaučiasi nesuprasti ar atsieti.

Tačiau į tinklaraščius ir tradicinėje spaudoje, ir Bažnyčioje vis dar žiūrima įtariai ir net priešiškai, dažnai juos laikant įžeidžiais, agresyviais, piktais "balsais iš apačios", kuriems rūpi vien nepaliaujami ginčai, apkalbos ir skandalai. Katalikiški tinklaraščiai vadinami "laukiniais Vakarais", kur nuolat kyla girtos muštynės, pasitaiko minios teismo, o juos rašantys katalikai vadinami tam tikru katalikišku talibanu, savivaliais Magisteriumo gynėjais.

Pirmieji mano pačios susidūrimai su tinklaraščiais buvo labai nemalonūs. 2008 m. ėmiau interviu iš dabar jau prastai pagarsėjusio Šv. Pijaus X draugijos vyskupo Richardo Williamsono.

Kai 2008 m. vasarį buvo paskelbtas mūsų straipsnis, internete pasipylė tulžis. Nors kai kuriuose tinklaraščiuose buvo dėstoma konstruktyvi kritika apie tai, kaip papasakotas ir užrašytas straipsnis, dauguma tryško asmeniškumais. Nesuskaitomi interneto puslapiai abejojo, ar esu verta vadintis "tikra katalikų tikybos bičiule", o kiti išjuokė mano išvaizdą. Didžiosios dalies to, kas ten buvo rašoma, čia pacituoti negaliu. Kad įsivaizduotumėte, kaip buvau išplūsta, pasakysiu tiek, kad nuo tada neįvedžiau savo pavardės į "Google", o turint galvoje, kokie savimylos yra žurnalistai, tai jau šį tą reiškia.

Katalikiški tinklaraščiai taip pat skiriasi, kaip ir ir Dievo tauta. Yra tinklaraščių, padedančių maldos gyvenime, kiti, kaip GodzDogz, anglų dominikonų studentų tinklaraštis, padeda išsiaiškinti pagrindines katalikų tikybos tiesas. Rocco Palmo "Whispers in the Loggia" praneša Bažnyčios naujienas, kurijos paskyrimus, o Johno Alleno Jr "National Catholic Reporter" išsamiai analizuoja Bažnyčios reikalus. Yra ir liturginių tinklaraščių, kaip t. Johno Zuhlsdorfo "What does the prayer really say?", yra tinklaraščių, pasakojančių apie atsivertimus ar pašaukimus. Yra grupinių tinklaraščių, pavyzdžiui, rašomų "America Magazine" ar mano pačios laikraščio darbuotojų, kuriuose diskutuojama įvairiausiais klausimais, nuo ateizmo iki žmogaus sąmonės, nuo ordinariatų steigimo iki šventųjų, nuo kino recenzijų iki bioetikos. Taip pat esama tinklaraščių, pavyzdžiui, "Hermeneutic of Continuity", kuriuos rašo aktyvūs klebonai ir vienuolės, pats Bažnyčios darbininkų frontas, ir aptaria įvairiausias temas, nuo pranešimų apie diskusijų grupeles, piligrimystes ir viešas paskaitas iki kritikos, teologijos ir žinių analizės.

Šiemet, sakydamas kalbą Naujajame Orleane, arkivyskupas Claudio Celli išreiškė susirūpinimą dėl katalikiškų tinklaraščių sunkumų. Pasiremdamas pavyzdžiais iš politikos, jis sakė, kad tinklaraščiai gali dar labiau supriešinti Bažnyčios narius tarpusavyje, nes žmonės bendrauja tik tokiomis išraiškos priemonėmis, kurios atitinka jų ir taip turimas nuostatas.

Jis sakė: "Būtų negerai, jeigu toks pat reiškinys ištiktų ir katalikiškos žiniasklaidos pasaulį, ypač tinklaraščius, kur dažnai autoriams negana vien išsakyti savo pažiūras ir įsitikinimus, bet maga ir pulti tuos, kurie su jais nesutinka, ne vien argumentais, bet ir asmeniškai. Natūralu, kad apie tikėjimą ir moralę diskutuojama aršiai ir aistringai, bet kyla pavojus, kad kai kurios raiškos priemonės kenkia Bažnyčios vienybei, o dar svarbiau, vargu ar geba pritraukti smalsuolius ir ieškančiuosius pasidomėti Bažnyčia ir tuo, ką ji skelbia."

Tinklaraščių tonas iš tikrųjų dažnai būna piktas - ir kartais ne veltui. Žmonės rašo tinklaraščius dėl to, kad kitaip jų niekas negirdi, neišklauso, kas jiems neduoda ramybės ir nelaiko jų nuomonės vertinga. Jei jie negailestingai kritikuoja vietos vyskupus, gali būti, kad tikrasis atotrūkis, kurį turėtume gydyti, yra pačioje Bažnyčios vienovėje. Žinau ne vieną atvejį, kai Bažnyčios vadovybė mėgino uždaryti kritiškus tinklaraščius, naudodamasi tokiomis pat agresyviomis priemonėmis, kokiomis kaltino pačius tinklaraštininkus.

Izoliacija ir susipriešinimas kamuoja ne vien naująją žiniasklaidą. Tereikia prisiminti JAV, kur "National Catholic Reporter" ir "National Catholic Register" atskleidžia labai susiskaldžiusią Bažnyčią, kad įsitikintume, jog tos problemos būdingos ir senajai žiniasklaidai. Tinklaraščiai tik sustiprina ir pagreitina žmonių bendravimą. Dėl tokio jų greičio kartais įrašas ar komentaras publikuojamas greičiau, negu spėjama pagalvoti, kad jis gali būti įžeidžiamas ar netgi neatsakingas.

Šventajam Tėvui neseniai lankantis Didžiojoje Britanijoje, keli uolūs katalikų tinklaraštininkai buvo pakviesti į žiniasklaidos centrą, kur galėjo naudotis visomis priemonėmis ir bendrauti su žurnalistais. Kaip visa oficialioji Bažnyčia, katalikai tinklaraštininkai taip pat norėjo, kad viešnagė būtų sėkminga. Vos įsitraukę į bendrą pokalbį ir suvieniję jėgas su kitais, jie galėjo nuoširdžiai teigiamai atsiliepti apie popiežiaus viešnagę - ir jų skleidžiamas džiaugsmas atrodė dar nuoširdesnis dėl to, kad šie tinklaraštininkai, esant reikalui, nebijo ir kritikuoti. Kadangi su tinklaraštininkais elgėsi kaip su žiniasklaidos atstovais, Bažnyčios vadovai iš esmės parodė, kad šitie balsai yra verti pagarbos ir išklausymo. O kadangi buvo išgirsti, tinklaraštininkai staiga ėmė apdairiau rašyti savo įrašus.

"Whispers in the Loggia" autorius Rocco Palmo pasakoja panašiai. Jis sako, kad prieš įsibėgėjant, jo tinklaraštis turėjo tris skaitytojus, o paskui jo vardas 2005 m. buvo užrašytas ant servetėlės ir keliavo po popiežiaus konklavą. Kai tai sužinojo, pirmiausia jam kilo mintis uždaryti tinklaraštį, bet jis jai nepasidavė. Reikšmingiausia akimirka, anot jo, atėjo vėliau, kai paslapčia gavo laišką, siuntinėjamą prašant pareikšti nepasitikėjimą Niujorko kardinolu Edwardu Eganu. Jis paskelbė laišką ir susilaukė aršios kritikos. Suvokęs, kad tai, ką jis sako, yra svarbu, jis pradėjo rašyti atsakingiau.

Bažnyčiai tinklaraščiai gali labai pasitarnauti, nes pasiekia daug daugiau žmonių, negu tradicinė katalikiška žiniasklaida. "Whispers in the Loggia" kas savaitę aplanko tarp 90 000 ir 100 000 skaitytojų, o labai gerbiamo "Jesuit America Magazine" tiražas 45 000 – jis taip pat turi puikių tinklaraščių. "Whispers" ir kitų katalikiškų tinklaraščių galima aptikti naršant internetą tiesiog savo namuose, o norint įsigyti tradicinės katalikiškos žiniasklaidos dažnai tenka apsilankyti bažnyčioje, užsiprenumeruoti juos, paskambinti.

Svarbu nepamiršti, kad ne visi tinklaraštininkai yra žurnalistai ir ne visi žurnalistai yra tinklaraštininkai. Žurnalistams, ypač katalikams, internetas ir tinklaraščiai kelia ypatingų sunkumų. Kadangi tinklaraščiams svarbu greitis, kyla pagunda skelbti straipsnius, nespėjus jų iki galo patikrinti ar kurti juos vien iš pasipiktinimo. Kartais tinklaraščio sėkmė matuojama vien "apsilankymais". Kuo labiau kontroversiška tema, tuo didesnė tikimybė, kad tinklaraščio įrašas sulauks skaitytojų, nes paieškos sistemos reaguoja į tam tikrus raktinius žodžius, o kiti tinklaraštininkai dažniau įdeda nuorodas į kontroversiškus įrašus. Čia kyla pagunda pyškinti kontroversijas vien tam, kad pritrauktų daugiau skaitytojų.

Žurnalistų tinklaraščiai geriausi būna tada, kai juose matyti žurnalisto profesionalumas. Dauguma tinklaraštininkų neturi laiko gilintis į žinias ar naršyti internete – nors kai kurie šiuo požiūriu pakankamai kruopštūs – tad žurnalistai gali analizuoti ir nagrinėti internete aptariamus straipsnius. Katalikų žurnalistai pranašesni už kitus – jie puikiai išmano Bažnyčios veiklą, todėl gali padėti kitiems žurnalistams tomis temomis, kur Bažnyčia svarbi. Neoficialus tinklaraščio formatas ir gyva diskusija taip pat gali sustiprinti asmeninius žurnalistų, jų skaitytojų ir kitų tinklaraštininkų santykius.

Kai popiežius lankėsi Didžiojoje Britanijoje, entuziazmą skleisti labai padėjo asmeniškas tinklaraščių pobūdis ir tarp jų užsimezgęs bendruomeniškumas bei vienybė. "Catholic Herald" "gyvai" transliavo popiežiaus viešnagės įvykius: tai reiškia, kad nuolatos aprašinėjo kiekvieną jo žingsnį. Be to, mes panašiai rašėme ir į "Twitter". Susilaukėme atsiliepimų, rodančių, kad "gyvos" transliacijos pravertė tiems, kurie turėjo dirbti ir norėjo sekti popiežiaus viešnagę, neatsitraukdami nuo savo pareigų. "Gyvų" transliacijų dėka jie galėjo kas kelias minutes pasitikrinti ir vis tiek jausti, kad gyvai dalyvauja popiežiaus viešnagėje.

Laikais, kai labai nepasitikima institucijomis nuo didžiųjų laikraščių iki pačios Bažnyčios, tinklaraščiai ir "Twitter" mikrotinklaraščiai leidžia žmonėms pajusti asmeninį ryšį su žinių ir nuomonių šaltiniu. Tinklaraščiai trykšta gyvybe ir atspindi žmonių įsitikinimus, o tradicinė žiniasklaida tai yra mažumėlę praradusi.

Jei Bažnyčia sugalvotų, kaip pajungti nežurnalistus tinklaraštininkus, galinčius rašyti apie Bažnyčią ir tikybą todėl, kad to nori iš meilės ir aistros, ji įgytų labai stiprų evangelizacijos įnagį, tai yra pasauliečių tikinčiųjų liudijimą.

Viena tinklaraštininkė, pradėjusi rašyti po popiežiaus viešnagės Didžiojoje Britanijoje, yra jauna mergina, internete prisistatanti kaip Pilgrim Claz. Jos tinklaraštis entuziastingas, drąsinantis ir pozityvus. Prieš popiežiaus viešnagę, kai didžioji dalis katalikiškos spaudos rūpinosi organizacinėmis problemomis, regis, nežadančiomis nieko gero viešnagės metu, jos tinklaraštis skambėjo viltinga, teigiama krikščioniška gaida, bet ne perspausta ar dirbtine.

Kai žmonės ciniškai sutinka žinias ir iš Bažnyčios hierarchų, ir iš tradicinės spaudos, įpratę prie viešųjų ryšių gudrybių, katalikiški tinklaraščiai gali juos atgaivinti ir gydyti. Nuoširdi diskusija ir nuoširdūs gyvų žmonių liudijimai.

Lankydamasis Didžiojoje Britanijoje, popiežius Benediktas kvietė pasauliečius tikinčiuosius "ne tik būti tikėjimo pavyzdžiais visuomenėje, bet taip pat ir skatinti tikėjimo išmintį ir viziją viešumoje. Šiandien visuomenei reikalingi aiškūs balsai, teigiantys mūsų teisę gyventi ne savidestruktyvių ir reliatyvių laisvių džiunglėse, bet visuomenėje, kuri darbuojasi tikrajai savo narių gerovei ir suteikia paramą bei apsaugą nuo jų pačių silpnumo ir trapumo."

Tinklaraščiai - unikali galimybė bendrauti su kitais, pasisakyti už katalikybę, bet svarbu nepamiršti, kad tinklaraščiai visada bus tokie pat kaip krikščionys, kuriuos formuoja Bažnyčia.

Vertė Gabrielė Gailiūtė