Aktorė Ilona Balsytė. Algimanto Aleksandravičiaus fotografija

Spalio 20 d. (trečiadienį) 19 val. Šiauliuose ir spalio 22, 23d. (penktadienį, šeštadienį) 19 val. Vilniuje „Keistuolių teatras“ paskutinį kartą parodys Aido Giniočio režisuotą komediją suaugusiems „Karalius elnias“. Teatras atsisveikina ir su dar vienu puikiu spektakliu – Vytauto V. Landsbergio muzikiniu vaidinimu vaikams „Pelytė Zita“, kurį Šiaulių publika galės pamatyti spalio 20 d. (trečiadienį) 12 val., o vilniečiai ir sostinės svečiai – spalio 24 d. (sekmadienį) 12 val.

Šie spektakliai traukiasi iš „Keistuolių teatro“ repertuaro, nors nestokojo nei publikos dėmesio, nei šiltų atsiliepimų. Viskam ateina laikas...

Aktorė I. Balsytė pasidalijo savo mintimis apie tai, ką jaučia aktorius, vaidindamas spektaklyje paskutinį kartą, kokios mintys aplanko vykstant gastrolių į gimtąjį miestą ir apie bandymą derinti aktorės karjerą ir motinystę...

Jūs „Keistuolių teatre“ vaidinate nuo 1989-ųjų, esate viena šio teatro įkūrėjų, kas pasikeitė per šiuos daugiau nei dvidešimtį metų?

Pasikeitė labai daug kas, kitaip ir būti negali. Visi mes keičiamės: keičiasi mūsų vertybės, gilėja suvokimas apie kai kuriuos dalykus, atsiranda naujų dalykų... Per 24-erius mano aktorystės metus būta visko. Jei niekas nepasikeistų, sakyčiau, kad kažkas negerai.

O kalbant apie patį teatrą... Kai „Keistuolių teatras“ šventė penkerių metų jubiliejų, aš ir kiti mūsų aktoriai, jautėme, kad teatras dar yra labai vaikiškas. Ir ne tik dėl spektaklių vaikams. Galėjome dirbti ir kurti laisvai, kaip vaikai: žaisdami, nevaržomai improvizuodami, – išties tarsi penkiamečiai. Nebuvo jokių kitų ambicijų. Sulaukę dešimties, pajutome, kad teatras jau tapo tarsi „didesnis vaikas“, kuris jau sugeba pažvelgti į laikrodį, planuoti. Kai sukako penkiolika metų, iš tiesų buvo kažkokių naujų bandymų, blaškymosi – kaip tikro paauglio gyvenime. Tai buvo įdomus laikas. O kai peržengėme dvidešimties metų slenkstį, pajutau, kad „Keistuolių teatras“ jau yra suaugęs, subrendęs. Toks, apie kokį mes svajojome tada, prieš dvidešimt trejus metus, ir kokį pagaliau mums pavyko sukurti. Bet tai nereiškia, kad jau viskas atrasta. Teatro gyvenimas visada yra ieškojimas.

Spektaklyje „Karalius Elnias“ Ilona Balsytė sukūrė komišką Smeraldinos personažą. Nuotraukos autorius Dmitrijus Matvejevas

Esate ne tik teatro, bet ir kino aktorė. Publika jus prisimena iš tokių filmų kaip „Bilietas iki Tadž Mahalo“, „Paskutiniai Brėmeno muzikantai“, „Geltonų plytų kelias“... O televizijos žiūrovai – iš populiaraus serialo „Giminės“. Kur, scenoje ar filmavimo aikštelėje, jaučiatės geriau? Kur vaidinti jums įdomiau?

Negalėčiau palyginti. Tai tas pat, kas lyginti tortą su cepelinais. Kino ir teatro aktorius, manyčiau, yra net skirtingos profesijos, skirtinga mokykla, visai kitoks darbas. Ne veltui šiemet buvo renkami atskiri kino ir teatro aktorių kursai. Žinoma, teatro aktoriams kartais būna sunku kine atsisakyti to „teatrinio braižo“, vieniems pavyksta lengviau, kitiems sunkiau. Bet aktorystė man yra iš principo įdomi ir nepakartojama. Tai ypatinga profesija, ir gal net ne profesija – gyvenimo būdas.

Niekada nesigailėjote tapusi aktore?

Ne, niekada. Nežinau, gal ir yra aktorių, kurie gailisi. Nežinau, kas su jais turėjo įvykti. Manau, kad kiekvienas aktorius, paragavęs šito gyvenimo, pažinęs teatro slėpinius, negalės pasakyti, kad jam tai nėra brangu. Neįsivaizduoju, kaip tai būtų įmanoma.

Jūs ne tik aktorė, bet ir mama. Auginate dvi dukteris (19 ir 15 metų) ir trejų metų sūnų. Ar motinystė, šeimos rūpesčiai netrukdo aktorės karjerai?

Labai sudėtinga atsakyti... Visada norėjau savo pavyzdžiu įrodyti, kad galima suderinti asmeninį gyvenimą ir aktoriaus darbą. Ir visada stengiausi, kad tos svarstyklės būtų pusiausvyros, kad nenusvertų nei darbas, nei šeima. Bet dabar, žiūrėdama į prabėgusius metus, galvoju: kam reikalingos tokios aukos, kiek man yra tekę aukoti, bandant suderinti šeimą ir aktorystę. Galbūt vis dėlto reikėtų pasirinkti, kas – teatras ar šeima – yra svarbiau. Ir jei šiandien reiktų rinktis, aš rinkčiausi šeimą. Gal kiti pasirinktų kitaip. Nenoriu pasakyti, kad man visai nepavyko suderinti tų dviejų dalykų, tikrai ne. Bet tai vis dėlto yra labai sunku. Dantis sukandusi stengiausi sau ir kitiems įrodyti, kad galiu tai padaryti, bet vis dėlto turiu pasakyti (ir džiaugiuosi, jog galiu pati sau tai atvirai pripažinti), kad man ne visada pavykdavo.

Esate kilusi iš Šiaulių. Kokie sentimentai išliko gimtajam miestui? Ar jaučiate virpuliuką ar jaudulį, kai atvažiuojate gastrolių į Šiaulius?

Šiauliuose iki šiol dar gyvena mano mama ir sesuo. Taigi aš visada laukiu kelionės į Šiaulius. Vaidinti šiame mieste, ypač jei į spektaklį ateina mano šeimynykščiai, man visada smagu. Tiesa, Vilniuje aš jau esu gyvenusi daug ilgiau nei Šiauliuose, ir mano prisiminimai iš Šiaulių turi tokį „sovietinį atspalvį“. 1982 metais aš išvažiavau iš Šiaulių. Iš vaikystės prisimenu Pergalės aikštę, kuri jau pasikeitus, ir gatvės atrodo visiškai kitaip. Aš nebepažįstu to miesto, bet man jis patinka.

Šiauliuose, o vėliau Vilniuje „Keistuolių teatras“ parodys du spektaklius, kurie jau traukiasi iš „Keistuolių teatro“ repertuaro: vaidinimą vaikams „Pelytė Zita“ ir komediją suaugusiems „Karalius elnias“. Spektaklyje „Karalius elnias“ jūs sukūrėte Smeraldinos vaidmenį. Ką jaučia aktorius, vaidindamas spektaklyje, kuris gyvena paskutines akimirkas scenoje?

Nesinori patetiškai sakyti, kad tai yra spektaklio laidotuvės ar panašiai, bet nuotaikos iš tiesų yra tokios graudžiai jautrios. Visada, kai su kažkuo atsisveikini, kai išlydi artimą draugą į kokią tolimą kelionę ar pats išvyksti, būna šiek tiek graudu. Bet galvoji: dar susitiksim. Šiuo atveju, matyt, reikia galvoti, kad jau nebesusitiksim... Ir kaip nebus graudu, juk kurdami spektaklį atidavėme visą savo širdį, savo išmonę, kūrybą. Mes labai įdomiai, labai kolektyviai, smagiai kūrėme „Karalių elnią“. Ir gal todėl spektaklis išėjo geras, darnus .Visiems mums gaila su juo atsisveikinti, bet juk viskas kada nors baigiasi...

Kalbino Lina Pavalkytė