Kai į darbą priimtas darbuotojas atmestinai dirba savo darbą, jį galima įspėti. Jei situacija nesikeičia, tenka ieškoti ko nors kito į jo vietą. Visgi yra ir išimčių. Viena iš jų – Seimo nariai. Jie kažkodėl leidžia sau pravaikštas, gali nepaklusti policijos pareigūnams ar nesilaikyti kelių eismo taisyklių. Deja, net ir tie, kurie sugeba ateiti iki Seimo posėdžių salės, pamiršta, kokia atsakomybės našta jiems uždėta, ir elgiasi tarsi būtų ne institucijoje, kurioje klojamas įstatymų pamatas žmonių gyvenimui, bet didelėje smėlio dėžėje. Tokios mintys aplankė, studijuojant vieno iš Seimo posėdžių, kuriame buvo svarstomas siūlymas steigti Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnybą, stenogramą.

Dar prieš keletą metų Kauno mokslininkė Zita Migonienė atskleidė plagiato Lietuvos universitetuose problemą ir tai, kad nėra jokio teisinio mechanizmo, kaip šią problemą spręsti. Net jei paaiškėja, kad kuri nors daktaro disertacija nurašyta nuo ko nors,  panaikinti nesąžiningai gautą mokslinį laipsnį itin sunku, ypač jei aukštoji mokykla  yra linkusi neviešinti jos reputaciją esą galinčių suteršti problemų.

Zitai Migonienei teko nueiti kančių kelius per teismų, diskusijų su politikais, institucijų atsirašinėjimo akmenis. Deja, įvairios institucijos rodė viena į kitą, mokslinių draugijų nariai tik gūžčiojo pečiais. Plagiato faktas buvo akivaizdus, tačiau paprasčiausiai nebuvo aišku, kas ir kaip į jį turi reaguoti.

Vieną iš išeičių pasiūlė Aukštojo mokslo reformos įgyvendintojai. Ilgai diskutuotame Mokslo ir studijų įstatyme buvo numatyta, kad plagiato ir panašias problemas spręs akademinės etikos kontrolierius. Vis atsirasdavo, regis, svarbesnių darbų, tačiau pagaliau buvo parengti Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnybos nuostatai.

Jokių viešų nuogąstavimų dėl naujos tarnybos kūrimo nebuvo girdėti, atrodė, kad visi supranta, jog būtina užpildyti apmaudžią spragą. Nuostatai buvo išnagrinėti komitetuose, ir atėjo jų tvirtinimo Seime diena. Patvirtinti nuostatus ragino tiek švietimo ir mokslo ministras, tiek Seimo Švietimo ir kultūros komiteto pirmininkas.

Nuostatų svarstymas prasidėjo 16 minučių po 11 valandos ir tęsėsi lygiai 18 minučių. Jis baigėsi tuo, kad nuostatai, pasipriešinus socialdemokratams, darbiečiams bei „Tvarkos ir teisingumo“ frakcijoms, buvo nepatvirtinti, ir pagal Seimo statutą dar kartą šis klausimas bus svarstomas ne anksčiau kaip po 6 mėnesių.

Na, darbiečiai turbūt iki šiol pyksta dėl  atskleisto jų pirmininko Viktoro Uspakicho akademinio nesąžiningumo. O štai Vyteniui Andriukaičiui akademinio sąžiningumo reikalavimas, pasirodo, pažeidžia universiteto autonomiją. „Tvarkietis“ A. Dumbrava taip pat žybtelėjo išmintimi ir pareiškė, kad šiuo metu nėra pinigų rūpintis akademine etika. Panašu, jog oponentų net nedomino paaiškinimas, kad papildomų lėšų tarnybai įkurti nereikia. Opozicijos atstovai, regis, pajuto galintys „prikiaulinti“ nuostatų rengėjams ir nepaisė socialdemokratės Aušrinės Marijos Pavilionienės patikinimų, kad akademinės etikos kontrolierius reikalingas.

Ryžtingi balsavimo mygtukų paspaudimai ir opozicijos džiaugsmas, jog trimis balsais įveikė poziciją. Na, o tai, kad bent pusę metų nustumiamas skaudžios problemos, gerokai sumenkinančios pasitikėjimą mūsų akademinėmis institucijomis, jiems veikiausiai nė motais.

Spėju, kad absoliuti dauguma tų, kurie balsavo prieš kontrolieriaus tarnybos įsteigimą, nebuvo deramai įsigilinę, kokią problemą bandoma spręsti. Štai „darbietis“  V. Gedvilas tiesiai pareiškia, kad jis net neįsivaizduoja, ką tokia tarnyba veiktų. Tiesa, galbūt buvo ir tokių, kurie puikiai supranta, kad naujoji tarnyba galėtų tapti grėsme jų nesąžiningiems bičiuliams iš universitetų, kurie dar sovietmečiu įprato kaip savais naudotis studentų bei doktorantų darbais.

Jei sudėtume, kiek laiko parlamentarai skyrė, pavyzdžiui, Lino Karaliaus pravaikštų svarstymui, ir palyginsime su 18 minučių, per kurias Akademinės etikos kontrolieriaus institucija buvo numarinta dar negimusi, galima būtų daryti išvadas apie Seimo narių kompetenciją ir prioritetus.

Na, o paskui parlamentarai guodžiasi, kad nepelnytai yra puolami, jų pastangos neįvertinamos. Sutinku, jog parlamentarai labai skirtingi. Netgi manau, jog dauguma iš jų geri ir darbštūs žmonės, Tačiau šaukštas po šaukšto deguto užnuodija kilniausių pastangų „medų“.

Stumdydamiesi su kitais vaikais smėlio dėžėje ir klausydamiesi blevyzgų, net geriausio būdo vaikai tampa chuliganais.

O gal ir geriau buvo, kol, pavyzdžiui, Linas Karalius turistavo. Gal jis teisus – parlamentarai pernelyg daug laiko praleidžia tvarkinguose Seimo rūmuose? Beje, L. Karalius balsavo prieš akademinės Etikos kontrolieriaus tarnybos įkūrimą. Jam veikiausiai atrodo, kad sąžinė žmogų pernelyg varžo.

 

lrt