Rašytojas Ričardas Gavelis. Džojos Barysaitės nuotrauka – www.rasytojai.lt

Šis rašinys iš dalies yra proginis – lapkričio 8-ąją Ričardui Gaveliui būtų sukakę šešiasdešimt. Laiko distancija, iš kurios, viliuosi, jau galime žiūrėti į šio autoriaus literatūrinę kūrybą, teikia ne vieną originalios interpretacijos galimybę, kuria lietuvių literatūros kritikai ir mokslininkai kol kas beveik nepasinaudojo – tik Almantas Samalavičius, Violeta Kelertienė bei Jūratė Čerškutė yra paskelbę bent po vieną straipsnį-studiją apie R. Gavelio kūrybą. Visi jie akcentuoja, kad skandalingasis lietuvių autorius yra užmirštas bei ignoruojamas. Atrodytų, juk pats skandalisto vaidmuo tai iš anksto nulemia – sužibi ir užgęsti. Vis dėlto R. Gavelis buvo skandalingas, tačiau ne vienadienis kūrėjas. Įdomu suprasti, kokios priežastys lėmė, kad, būdamas gyvas, jis labai nemėgtas, o miręs buvo tuoj pat ištrintas iš literatūrologijos ir kritikos tekstų.

Viskas prasidėjo nuo romano „Vilniaus pokeris“, 1989 metais išleisto rekordiniu 50 tūkst. egzempliorių tiražu. Kodėl jis buvo taip aktyviai perkamas, juo tiek domėtasi? Lėmė turbūt ne literatūrinė teksto vertė, o laisvesni nei sovietmečio literatūroje sekso ir smurto inkliuzai. Kiti Gavelio romanai jau nebuvo tokie sėkmingi, leisti daug mažesniais tiražais, apie juos tiek nekalbėta nei viešai, nei privačiuose pokalbiuose – publika pasisotino. Iš visų šio autoriaus romanų „Jauno žmogaus memuarai“ yra mažiausiai problemų kelianti knyga, nes ji – apie „iškanuotą“ žmogų, o ne apie narsų kovotoją prieš sistemą. „Vilniaus pokerio“ pasakotojas teigia, kad tokių „iškanuotųjų“ sovietinėje Lietuvoje buvo apie 70 procentų. Jie tikėjo oficialiu valdžios diskursu, komjaunimo prasme, komunizmo statytojo kodeksu. „Jauno žmogaus memuarų“ skaitytojui lengviausia pasijusti nieko negalinčia keisti auka. „Vilniaus džiazo“ personažas Tomas Kelertas, atvirkščiai, pasakotojo smerkiamas dėl pasyvumo, tylaus (ne)susitaikymo. „Paskutinė Žemės žmonių karta“ – visų ankstesnių romanų lydinys, kurį pats Gavelis laikė sėkmingiausiu savo kūrybinėje biografijoje. O „Septyni savižudybės būdai“ – jau ribos, už kurios slypi beprotybė bei savižudybė, knyga. Visi Gavelio romanai – lyg skirtingos vieno ir to paties romano variacijos, kurių tema ryškiausia „Vilniaus pokeryje“. Kiekviena variacija skirta vis kitokiam skaitytojui: „Vilniaus pokeris“ – intelektualui, „Vilniaus džiazas“ – protingam jaunimui, „Paskutinė Žemės žmonių karta“ – trilerio žanro mėgėjui, o „Septyni savižudybės būdai“ – visiems, kurie su mumis bus jau neilgai. Aišku, šias knygas skaitė įvairūs žmonės, tačiau patys knygų tekstai byloja orientaciją į tam tikrą auditoriją. Norint aiškiau suprasti publikos reakciją į Gavelio kūrybą, būtina atskirti mases ir atskirą skaitytoją. Šis autorius labai lengvai gali tapti minios rašytoju, nes ją patraukia laisvumas, atviros sekso ir smurto scenos. Tačiau tai – jau minios psichologijos dėsniai, kurie gerai žinomi. Svarbiau yra suvokti, kaip Gavelį skaito ne minios žmonės.

Viena pagrindinių problemų, analizuojant aptariamo romanisto kūrybą, – skirtis tarp socialinės sovietmečio tikrovės ir literatūrinės fikcijos. Daugeliui labai lengva ir patrauklu atpažinti mūsų praeities gyvenimo ženklus Gavelio romanuose, tačiau iš tiesų tokia interpretacija būtų soc. realistinė, nes neskiriamas meninis tekstas ir socialinės visuomenės peripetijos, su literatūra turinčios mažai ką bendra. Esant tokioms dvejopoms tekstų suvokimo galimybėms, Gavelio literatūrinis ėjimas yra meistriškas.

Skaitytojai, keliaudami romanų puslapiais, dažniausiai yra linkę atpažinti meninės ir socialinės tikrovės sutapimus (tuo aiškinamas dokumentinės literatūros suklestėjimas, įvairūs žanrų mišiniai, pavyzdžiui, eseistinė romanistika) ir tapatintis su vienu iš veikėjų, kitaip sakant, įsijausti. Gavelio knygos taip pat teikia tokių skaitymo galimybių, tačiau auditorijos jau po kelių ar keliolikos puslapių laukia netikėtumai: tapatinti meną su socialine tikrove ir patiems tapatintis su veikėjais įmanoma tik tada, jei pripažįsti tuos panašumus, o Gavelio tikrovė ir veikėjai – hiperrealūs, jie atstumiantys, tačiau vis dėlto tikri, ir su jais, jei tik gali, reikia tapatintis.

2002 metais mirus Gaveliui, viename iš regioninių laikraščių esu parašęs trumpą nekrologą. Jis vadinosi „Mirė masinės neurozės gydytojas“. Šiandien Gavelio jau nevadinčiau „gydytoju“ ir kovojo jis ne prieš masinę neurozę. Jo skaitytoją buvo ištikusi kur kas baisesnė dvasios liga. Psichiatrijoje ji vadinama „dementia“. Ja sergantys žmonės yra praradę ryšį su tikrove. Šia liga sirgo, kartais to net nesuprasdami, daugybė homo sovieticus: represinę ir milicinę socialistinę tikrovę jie traktavo kaip fikciją, todėl kūrėsi paralelinius gyvenimus, į kuriuos pabėgdavo, nusišalindavo, prarasdavo ryšius su išoriniu pasauliu.

Gavelio romanai skaitytojus negailestingai grąžina prie tos nekenčiamos, ilgai viduje sau neigtos tikrovės, kurią reikia dar kartą išgyventi. Ne visi pajėgūs tai daryti. Tie, kas negali sau to leisti, renkasi kitą kelią: netapatina meninės tikrovės su socialine, ir patys sau neleidžia sutapti su personažų charakteriais. Ar tokie skaitymai prasmingi – nežinia, tačiau jie kažkodėl vis tiek atsiduoda demencija.

Stipriųjų skaitytojų santykis su Gaveliu kitoks – jie išsivaduoja iš ligos, tačiau kartais pernelyg aiškiai politizuoja „Vilniaus pokerį“ ar kitus aptariamo autoriaus kūrinius. Gavelis išties parankus norintiems politikuoti, tačiau, remdamiesi Gaveliu, tai gali daryti tik tie, kurie ir sovietmečiu matė bei mąstė. Juk kitaip Gavelio tikrovės tiesiog neatpažinsi...

Vis dėlto, kodėl Gaveliui reikalingos tos atgrasios sekso ir smurto scenos? Manau, ne vien patraukti skaitytojus paauglius. Juk sovietijoje sekso ir smurto tariamai nebuvo – Gavelis nusviedžia į pačią tikriausią tikrovę: kaip buvo sovietmečiu, taip ir dabar tebėra. Ir net jei mintimis represuotas žmogus kančią neigia, ji slypi kūne. Todėl „iškanuotas“ žmogus pasveikti gali tik tuomet, kai kančią pamirš jo kūnas. Gavelis primena, kad skaitytojas kuo greičiau užmirštų.

Po dvidešimties metų nuo išleidimo skaitant „Vilniaus pokerį“, aiškėja, kad žmogus yra pats didžiausias savo paties priešas. Po sovietinių kančių, kai buvo kankinama iš išorės, praėjus tam tikram laikotarpiui, kančia persikėlė į pačią žmogaus sielą – jis kankinasi savo paties valia. Vienintelė išeitis – kalbėtis. „Vilniaus pokeris“ – geras pašnekovas. Gavelis nėra destruktyvus, nes sukelia konstruktyvų destrukcijos atmetimą. Iš sovietinio kankinio vaidmens, kurį siūlo šis autorius, reikia grįžti į laisvo ir ieškančio žmogaus gyvenimą, tik jau esant pažadintam iš privataus ir „aptverto“ miego.