Stanislovas Abromavičius. Partizanų motinos. – Kaunas: Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga“, 2010.

Pasitaiko knygų, kurių atsiradimo faktas džiugina be proto. Dar nepaėmęs į rankas žinai, kad neparašysi apie jas nieko blogo. Ši knyga man viena iš tokių, tad visai natūralu, kad toliau skaitysite „pagiriamąjį žodį“ ilgai puoselėtai Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) inicijuotai knygai.

Solidžiai išleista knyga viešumoje radosi kartu supastatymu Senosiose kapinėse (dab. Ramybės parkas) Kaune. Idėja prasminga: knygoje aprašomi daugiau nei septyniasdešimt konkrečių partizanų motinų likimai, o žalvarinis paminklas įkūnija nežinomų laisvės kovotojų mamų atmintį.

Pasakojimai gana lakoniški, kartais užimantys tik vieną lapą, neretai iliustruoti nuotraukomis iš šeimų archyvų. Memuaristikos mėgėjai šia knyga, ko gero, nusivils. Pasakojimai apie partizanų motinas veikiau primena dar vieną itin prasmingą LPKTS iniciatyvą — nedidukes lenteles su užrašu „Čia ilsisi partizano Motina“ ant kapų, kur palaidotos laisvės kovotojų mamos. Skirtumas tik tas, kad knygoje pasakojimai kiek ilgesni, su nedidelėmis apžvalgomis. Knyga sunkiai priskiriama konkrečiam žanrui. Tai kažkas tarp subjektyvių prisiminimų ir sisteminio bandymo įamžinti partizanų mamas.

Užtat knygos pradžia labai aiški ir konkreti: net dvylika puslapių skirti paminklo pastatymo ir knygos išleidimo aukotojų pavardėms. Kažką panašaus esu regėjęs tik vartydamas emigracijoje leistus spaudinius. Atsivertęs tuos sąrašus pirmiau suglumsti, bet paskui viskas stoja į savo vietas: aukotojai, sudarytojai, leidėjai ir net skaitytojai čia yra daugiau nei bendraminčiai.

Nemeluosiu sakydamas, kad perskaičiau visą knygą. Ko gero, kažkam tai daryti net nesveika. Dvasinis mazochizmas prasmingas tik itin užsigrūdinusiems žmonėms. Galbūt bėgant metams daraisi būtent toks, tačiau kol kas šio spaudinio vertė, mano galva, teisingiausiai suprantama pačių leidėjų ir aukotojų. Didžiajai daugumai dar tas laikas neatėjo.

Kita vertus, — ir tai labai džiugina — knygoje išvengta „aukos sindromo“ apraiškų. Čia nėra jaunąją kartą nuo laisvės kovų tematikos atgrasančio rypavimo, rankų grąžymo ir prakeiksmų. Tiesiog trumpai, aiškiai ir be didelių detalizavimų sudėlioti motinų likimai.

Sukrečia jų panašumas — tremtis, lageriai, sugrįžimas Lietuvon ir mirtis vienatvėje. Daugelio jų net kapai nežinomi, nes šiapusinė kelionė baigėsi prieglaudose, senelių namuose. Paaukojusios savo sūnus jos ant laisvės aukuro sudėjo ir savo orų išėjimą Anapusybėn.