Tylūs užkalbėjimai

Pernai rudenį matėme kanadiečio dramaturgo ir skulptoriaus Danielio Daniso pjesę „Paskutinė Diuranų daina“, 90-ajam Kauno valstybinio dramos teatro sezonui režisierius Agnius Jankevičius pastatė to paties autoriaus prisiminimų dramą „Akmenų pelenai“. Scenografiją sukūrė dailininkė Laura Luišaitytė, fonui pasirinkusi gedulingai pilkšvą sieną, kuri spektaklio metu peršviečiama sukuriant šešėlių teatro įspūdį arba ant jos išryškėja baugokai paslaptingo miško, jaunatviškai naiviai išpuošto namo, šėliojančio gaisro videoprojekcijos. Scenos plotą apriboja keturiolikos akmenų pusratis, kurio centre ant staliuko matome dar vieną akmenį, iš kurio stypso belapis medis. Šalia stalo – dvi kėdės. Asketiška, materialiai čiuopiama, nesudėtingai metaforiška scenografija; akmenimis grįstas mūsų gyvenimo kelias.

Spektaklis „Akmenų pelenai“. Širlė – Gabrielė Aničaitė, Klermonas – Henrikas Savickis. Kauno valstybinio dramos teatro archyvo (fotografas Remis Ščerbauskas) nuotrauka

Spektaklyje skamba Nicko Cave’o ir Warreno Elliso, Dessiderii Marginiso, Maxo Richterio, Davido Lyncho ir Bass Communion muzika, padedanti sukurti nerimastingą, nenuspėjamai virpančią atmosferą. Taip ankstų rytą einame per tirštą rūką, intuityviai jausdami (atpažindami?) taką, kuriuo ne kartą žingsniuota arba apie tokį neskubrų pėdavimą esame ne kartą galvoję, įtikėję, kad pajusime gildančią rasos žvarbą.

Visų pirma savin nunyrančių, o tik tada bendrumo su kitais ieškančių dramos „Akmenų pelenai“ veikėjų pasaulius matome tarsi čia pat esančioje kasdienybėje, tačiau, nepaisant to, jų monologai ataidi tarytum iš tolumų. Režisierius A. Jankevičius kviečia įsiklausyti, aiškintis, bandyti užčiuopti, kada, kaip ir kur susikerta Širlės (Gabrielė Aničaitė), Klermono (Henrikas Savickis), Paskalės (Inga Mikutavičiūtė) ir Koko (Aleksandras Kleinas) patirtys, kuomet išsilaisvinama iš privalomos lygiagrečių tiesių taisyklės, nes buvimas žmogumi žmogui galop įveikia visus at(si)ribojimus. Galėtume priimti Koko kaip atšiauriai atstumiantį, netgi pasmerkti, betgi jo žiaurumas (pasakojimas apie peiliais subadytą gyvulį ir dainelė „Pjovėm, papjovėm karvutę...“) ne tiek iš blogio ir įniršio, kiek iš liguisto nuobodulio. Maža to, vaikinas suvokia savo „vidinio žvėries“ buvimą, pripažįsta savo bejėgiškumą prieš prigimtį. Jo širdis trokšta meilės, tačiau neišvengia kasdienio absurdo – Širlė pernelyg nori to, ko nenori jis. Koko patiktų niekam neįsipareigoti, paprasčiausiai stebėti tirpstantį sniegą ir susitapatinti su juo, atrasti harmoniją. Aktoriaus A. Kleino sužvarbęs balsas lyg vinis skardos lakštą tuo metu braižo mūsų klausą, skatina įsitempti, sunerimti; kada ir kokioje pagairėje sutiksime Koko? Ar mes patys vidujai nesigaužiame, atpažindami kažką savą, provokuojamai svajotą, negatyvų ir neišdrįstą realizuoti?

Spektaklis „Akmenų pelenai“. Klermonas – Henrikas Savickis, Koko – Aleksandras Kleinas, Paskalė – Inga Mikutavičiūtė, Širlė – Gabrielė Aničaitė. Kauno valstybinio dramos teatro archyvo (fotografas Remis Ščerbauskas) nuotrauka

Nelengva Paskalei, kurios hipertrofuotas judrumas netrunka tapti schema – nors mergaitės širdis nerimsta ir blaškosi pašėlusiai stipriai, nors gerais norais grįstas jos vilčių kelias, tačiau nervingas mindžiukavimas pradeda erzinti, suabejojame, ar aktorė I. Mikutavičiūtė nenuslydo charakterio paviršiukais. Nustebino, kad vienintelio H. Savickio monologus (o ir raiškų tylėjimą) sekasi suprasti nesivarginant, nes kitų personažų kai kurioms murmelėms praverstų vertimas į aiškiau artikuliuotą kalbą. Atskirais momentais pristinga net garso, o spektaklis juk vaidinamas kamerinėje Penktojoje salėje, teturinčioje penkias žiūrovų eiles.

Nors D. Daniso prisiminimų dramos „Akmenų pelenai“ siužeto atplaišos nestokoja tragizmo (žuvo Klermono žmona, jis pats sunkiai klupinėja po kaltės akmeniu), nors šokiruoja žiaurumas (ant Širlės krūtinės vaikystėje tėvo ištatuiruotas žodis „lavonas“, tikriausiai todėl ji bauginasi savęs ir tikisi atgimti meilėje), nors Koko niaurus skeptikas (metas iškeliauti iš šio gyvenimo, sako jis, su draugais), daugiau klausiantis, negu duodantis kokį nors atsakymą, spektaklis poetiškai skaidrus. Svarbiau ne kas, o kaip vyksta. Režisierius A. Jankevičius kviečia žiūrovus dramatiškam, nuskaidrintai lyriškam dialogui. Įdėmus įsiklausymas, bendrystės su personažais įtampa atsiperka vėliau, permąstant dramaturgo, režisieriaus ir aktorių užkalbėjimus.

Triukšmingai skubėdamas tylos neišgirsi.

Ir tebūnie neatleista...

Žmogaus sielos gelmes atveriantis, meistriškai į sąmonę prasiskverbiantis Henrikas Ibsenas vėl Kauno valstybinio dramos teatro scenoje, režisierius Artūras Areima dar kartą (joks skaičiuotojas nepasakytų, kelintą pasaulio scenose) pateikė dramos „Šmėklos“ interpretaciją. 1881 m. parašytas veikalas susilaukė piktos kritikos, į kurią dramaturgas reagavo irgi aštriai: „Aišku, aš buvau pasiruošęs išgirsti klyksmą mūsų pelkėje, ir šis klyksmas mane jaudina ne daugiau, kaip ant grandinės pririštų šunų lojimas.“ Žmogaus protą ir dvasią siekęs išlaisvinti H. Ibsenas nepripažino temų, kurios iki šiol sukelia prieštaringas reakcijas, apribojimų, jis drąsiai kalbėjo apie prisitaikėliškos visuomenės amoralumą, šeimyninio gyvenimo skaudulius, sudėtingus tėvų ir vaikų santykius, išprovokuotus tėvų paklydimų, nepabijojo prabilti apie fizinių kančių ribas ir net nuo kūniškųjų skausmų išvaduojančią eutanaziją.

Osvaldas Alvingas – Tomas Rinkūnas, fru Helena Alving – Aurelija Tamulytė. Kauno valstybinio dramos teatro archyvo nuotrauka (fotografas Giedrius Bunevičius)

Vėlyvojoje pjesėje „Junas Gabrielis Borkmanas“ dramaturgas rašo: „Visų didžiausia, neatperkama nuodėmė – tai nužudyti gyvą, mylinčią žmogaus sielą!“ A. Areimos režisuotos „Šmėklos“ pulsuoja nuo sunkiai slopinamo personažų geismo, akį traukia išraiškinga, netgi provokuojanti nepadorius pagalvojimus, veikėjų kūnų plastika, scenoje karaliauja aiškiai matomi ir nuspėjamai galimi vyrų ir moterų sąlyčiai. Daili, neslapukaujančiai erotiška našlė fru Helena Alving (Aurelija Tamulytė) ir įkypai, lyg eitų prieš vėją, pasitempęs, sustabarėjusiai moralus pastorius Mandersas (Dainius Svobonas) susitinka dėl prieglaudos reikalų, tačiau laikrodis, kurio scenoje nėra, negailestingai pradeda mušti valandas praeities link. Fru Alving sūnui Osvaldui (Tomas Rinkūnas) tenka rinkti tėvo, kurį jis įsivaizduoja kaip sektiną pavyzdį, praeityje krimstų paklydimo obuolių graužtukus... Deja, sūnų apsaugoti besistengianti motina irgi prisideda prie neatperkamos nuodėmės, žodis po žodžio ji atskleidžia įvykius, kurie negailestingai užgula jaunatviškus Osvaldo pečius.

Dailininkė Kotryna Daujotaitė sukūrė scenografiją, kurios lyg ir nėra, išskyrus šviesias sienas ir pagalvėlėmis paminkštintą ilgą suolą su atlošu scenos centre, ir kaip tik toks minimalizmas puikiai paryškina šeimyninių aistrų siautulį. Personažų daugialypumą atskleisti padeda besidvejinantys ar net besitrejinantys šešėliai. Trumpai apie drabužius, kurie kalbant apie spektaklius dažniausiai neaptarimai, nors visi žinome, kad jie daug pasako apie savininką. Taigi: apgaulingai santūri fru Alving suknelė įliemenuota tiek ir taip, kad nevalia nepasigrožėti rudeniškai derliu našlės kūnu; griežto kirpimo pastoriaus švarką tetrūksta apibarstyti dogmų dulkėmis; dailininko sūnaus kostiumus neįsimintinai nepretenzingas, kaip ir paprastas prieglaudos prižiūrėtojo Engstrano (Sigitas Šidlauskas) drabužis, o štai tarnaitė Regina Engstran (Toma Vaškevičiūtė) po laisvai krentančia šviesia suknele mergiškai patraukli, ir jokių atlasinių batelių jai nereikia. (Beje, jeigu teatrologas Vaidas Jauniškis sumanytų pratęsti pagalvojimus apie basų kojų genomą (Žr. www.menufaktura.lt, „Sugrąžinti nutolusius“) Lietuvos teatruose, būtinai teužsuka į Kauną, kur be „Šmėklų“ jam praverstų pamatyti ir „Antigonę Sibire“, nes basnirčia Antigonė jį irgi turėtų sudominti...)

Spektaklis „Šmėklos“. Fru Helena Alving – Aurelija Tamulytė, Regina Engstran – Toma Vaškevičiūtė, Osvaldas Alvingas – Tomas Rinkūnas. Kauno valstybinio dramos teatro archyvo nuotrauka (fotografas Giedrius Bunevičius)

Nepagydomai sergantis Osvaldas jau pirmojo veiksmo pradžioje pratrūksta nemotyvuotu įniršio pliūpsniu, vėliau jo neapykanta vis labiau šokiruoja, ypač kada nelaimėlis sviedžia ledus iš kibirėlio motinos įsčių link. Žvarbi metafora, nepagydomai sužeisto, blaiviai situacijos nebepajėgiančio suvokti ir apie susitaikstymą su lemtimi negalvojančio žmogaus elgesys. Kuo Osvaldui pasikliauti, tikėti? Ypač paaiškėjus, kad pamilta Regina Engstran, dažnai apskritimu lyg paukštukas lekianti ir taip bandanti nugalėti neviltį (bandanti pasprukti iš uždaro rato?) mergina, – jo sesuo. Padvelkia kraujomaišos tvaikas, baisu, tačiau Osvaldas meldžia, reikalauja, prievartauja fru Alving, geidžia, kad jį pamalonintų... mirtis. Mirtis kaip sugrįžimas į įsčias, į pradžią, mirtis kaip svetimų nuodėmių išrišimas. Aktorės A. Tamulytės įkūnyta fru Alving dūsta smaugiama praeities šmėklų, nevykusio gyvenimo melas ledine ranka suima už gerklės. Režisierius A. Areima rūstus. Apie kokią moralę, ponai, turėtume kalbėtis, jeigu einate apsidrabstę sumaitoto padorumo skivytais? Ir aktorė A. Tamulytė iš paskutinių jėgų blaškosi, pakyla, krenta, o kasdienybė (tai mes, žiūrovai) įdėmiai stebi, krūpčioja ir dūsauja, neramiai dvejodama: užsimerkti ar pastebėti atpažįstamai užkoduotus ženklus?

Nesakykime, kad dramoje „Šmėklos“ prisitaikėliškumas ima viršų. Už prisitaikėliškumą baudžiama. Fru Alving padeda numirti Osvaldui, ir mes juk netikime, kad jos likę dienos vadintinos gyvenimu. Lengvai žiūrovų simpatijas pelnęs Engstranas (aktorius S. Šidlauskas) be vidinių peršulių bet ką gali paliudyti taip, kad jo verslo finansinei paramai būtų naudinga, pastoriaus Manderso dvigubas elgsenos dugnas bjauriai rūkdamas susmilksta prieglaudos gaisre. Bene labiausiai gaila Reginos Engstren, kuri taip niekada ir neįsikabins į Osvaldo parankę Paryžiuje.

Ar blyškūs Alvingų šeimos istorijos atgarsiai negrįžtamai supleškėjo prieglaudos gaisre? Žinoma, kad ne. Šmėklos amžinos.