Kai praėjusio tūkstantmečio pabaigoje Europos Sąjunga atsisakė vizų ir plačiai atsivėrė visiems ją norintiems pamatyti Rytų europiečiams, su bičiuliu autostopu nusibeldėme į Paryžių (o kurgi daugiau!?). Skirtingai nei gyvo klasiko personažė Kiaulė, maniusi, jog Paryžiuje nėra ko žiūrėti, mes žiūrėjome išplėtę akis. Tiesa, ne į muziejus, nes tąkart nei pinigų, nei entuziazmo jiems neturėjome. Teko tenkintis gatvėmis, nors tenkintis čia itin nevykęs žodis, veikiau jau mėgautis. O jose labiau nei rūmai, bažnyčios ir parkai, vitrinos ir kabaretai, Hausmanno bulvarų perspektyvos (apie kurias daugiau sužinojau gerokai vėliau) ir Lotynų kvartalas (apie kurį jau tuomet žinojau pakankamai) mane domino žmonės. Ne, ne devynios galybės įvairiausio plauko turistų, spragsinčių visokiausių įmanomų modelių fotoaparatais, nuo kurių niekur negali pasprukti (ar esate kada pagalvojęs / pagalvojusi, kiek jums visiškai nepažįstamų žmonių fotoalbumų esate užfiksuotas kaip atsitiktinis praeivis, traukiantis pro be pertraukų fotografuojamą turistinį objektą?). Veikiau vietiniai, išsklidę tarp turistų ir nemokami demonstruojantys pastariesiems paryžietiškumo pamokas.

Geriausiai iš ano apsilankymo Paryžiuje aš atsimenu bučinius (deja, ne savo). Žmonės bučiavosi visur – kavinių tarpduriuose, ant slenkančių metro eskalatoriaus laiptų, ant suoliukų parke, eidami gatve ar sustoję ant Senos tiltų. Turiu omenyje ne formalų trigubą pakštelėjimus į skruostą sveikinantis. To, žinoma, irgi netrūko, bet tam yra pasiruošęs bet kas, kertantis ribą, skiriančią germanišką Europą nuo romaniškos. Ne, kalbu apie pačius tikriausius intymius bučinius, kurių skaičiumi Paryžius, švelniai tariant, stipriai lenkė ir Stokholmą, ir Berlyną, ką jau kalbėt apie Vilnių.

Mūsų apskritai drovioje, o lyg tyčia dar ir potarybinėje šalyje fizinis artimumas tąkart buvo itin nepatogi tema. Artimumas kvepia intymumu, o tas viešai, šiukštu, nedemonstruotina. Panašiu metu po truputį pasirodęs įprotis jaunoms moteriškos lyties draugėms vaikščioti gatvėmis susikibus rankomis dažno buvo vertinamas kaip seksualinės orientacijos demonstravimas. Ne todėl, kad tos merginos išties buvo laikomos lesbietėmis, bet dėl to, jog „normalūs žmonės taip nedaro“.

Dažniausias viešas artimumo pasireiškimas XX amžiaus pabaigoje buvo vyriškas rankos paspaudimas, jis anaiptol nekvepėjo intymumu. Dar buvo toleruojamas senstelėjusių tetulių įprotis pasitrinti į jaunesnių giminaičių skruostus vazelinuotomis lūpomis. Ten irgi intymumu nekvepėjo, jauniesiems kontakto dalyviams dažniausiai nevalingai loštelint atgal. Visoks kitoks artumas buvo laikomas intymumu (o meilintis viešoje vietoje nedera) arba grėsme (ko čia prie manęs lenda, turbūt nori ką pavogti, arba sukompromituoti intymumu – abiem atvejais malonumas menkas), todėl viešoje erdvėje nepriimtinu.

O štai šiandien žiūrėdamas pro langą Vilniaus senamiestin galiu konstatuoti, jog fizinio artumo Lietuvoje padaugėjo. Ar kada atkreipėte dėmesį, kaip šiandien dažniausiai sveikinasi susitikę skirtingų lyčių draugiškai vienas kito atžvilgiu nusiteikę –niolikmečiai? Ogi apsikabindami. Ir tas apsikabinimas anaiptol nereiškia intymumo. Tiesiog dabar jau taip normalu.

Ir ne vien tai. Įdėmiau pasidairius po socialinės elgsenos įpročius atrodo, jog artumo baimės, priartėjusio kito kūno baimės, palyginti su praėjusiu dešimtmečiu, pas mus kiek sumažėjo. Štai kavinėje kam nors prisėdus prie kaimyninio staliuko nebe taip skubiai bandoma prisitraukti prie savęs kiek atokiau esančius daiktus. Vis drąsiau kelio ar šiaip kokios informacijos jūsų paklaus atsitiktinis praeivis. Gan aistringai ant suoliuko parke besibučiuojanti porelė taip pat jau nieko nebetrikdo. Net laiptinėse išties beintymaujantys paaugliai nebesibaido vos virstelėjus durims.

Nežinau, ar tai reikėtų laikyti šiandienės kultūros, naikinančios atskirtį tarp viešo ir privataus padariniu. Ar apsikabinimas pasisveikinant ir bučinys viešojo transporto stotelėje reiškia, jog jo dalyviai siekia savo intymumą išstatyti apžiūrai ne menkiau nei tie, kurie savo privataus gyvenimo demonstruoti persikrausto į realybės televiziją? Ar tai, jog šitaip jie protestuoja prieš nusistovėjusias padoraus atstumo ir padorių veiksmų normas, tarsi keltų kokią artumo revoliuciją? Vargu bau...

Manding, didėjantis artumas nurodo, jog tampame eiline Europos šalimi, kur gyventi iš principo yra saugu, ir demonstruodamas tam tikras savasties detales vis mažiau nukentėsi. Žinoma, viskas vyksta ne taip sparčiai, kaip norėtųsi, ir ne tose srityse, kur labiausiai norėtųsi. Bet nors ir nežymi kultūrinių įpročių kaita sufleruoja, jog principinė baimė ir nepasitikėjimas aplinka po truputėlį traukiasi, užleisdami vietą nebaimingam artumui.

Nors kultūrinius skirtumus tiriančių psichologų pastebėjimas, jog mūsų platumose labiausiai paplitusi 40–60 centimetrų asmeninė erdvė ir kad didesnis priartėjimas prie pašnekovo sukelia diskomfortą – tebegalioja. Jei kada stebėsite pasveikinant apsikabinančius paauglius, meiliai susiliečiančius galvomis ir pečiais, atkreipkite dėmesį, kaip toli vienos nuo kitų yra jų kojos. Įdomu, ar artumo baimė kada nors aptirps iki pat pėdų?..