Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė Seimo pirmininkei ir visiems politikais save laikantiems viešojo gyvenimo personažams pateikė ne tik atsistatydinimo pareiškimą, bet ir atsakingo požiūrio į savo misiją pavyzdį. Senokai Lietuvoje nebuvo girdėti apie aukštą valstybės pareigūną, pareiškusį apie savo atsistatydinimą „dėl politikų ir minios diktato“. Tik šiemet Seimo paskirta Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos vadove E. Žiobienė sako neapsikentusi „Drąsiaus Kedžio partijos“ spaudimo ir, deja, nesulaukusi Seimo vadovės paramos.

Parlamento pirmininkė rodo esanti nustebinta tokio vaiko teisių apsaugos kontrolierės žingsnio. Nuduoda nesuprantanti apsisprendimo motyvų, pavymui deklaruoja asmeninę paramą ir priduria kritikos, esą kontrolierė „per pusmetį Kedžių šeimos istorijoje nepajudino nė piršto, o apie problemas raštu neinformavo Seimo“.

I. Degutienės reakcija šiek tiek keista. Viena vertus, tikėtis, kad per pusmetį Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigai pradėjęs vadovauti pareigūnas išspręstų „Kedžių šeimos reikalą“, beviltiška. Tą pačią istoriją, kuri nusinešė mažiausiai keturias tiesioginių ir numanomų veikėjų gyvybes. Kurios nesugebėjo išpainioti daug didesnius įgaliojimus ir priemones turinčios teisėsaugos institucijos. Jeigu Seimo pirmininkė mano, kad bet kuris pareigūnas vaiko teisių kontrolieriaus kėdėje turėtų imtis misijos spręsti visą šį reikalą, galima suabejoti, ar pati I.Degutienė kaip politikė yra adekvati.

O E. Žiobienės motyvai visiškai suprantami. Gyventi lydimai po Vilnių besitrankančių „Drąsiaus Kedžio partijos“ šmėklų, matyti, kad jokioms policijoms nė motais dėl po langais rengiamų nesankcionuotų akcijų, skaityti ant plakatų užrašytus asmeninius įžeidimus - ačiū už galimybę patirti tokią garbę. Ir, žinoma, susitikus su Seimo pirmininke pajusti, kad kelių šimtų šmėklų pasirašyta peticija yra „vertinama rimtai“ - kokio dar paskutinio lašo reikia? Sulaukti, kad pati Seimo pirmininkė griebtų į rankas plakatą „Lietuva be Kedžio - Lietuva be ateities“ ir vaiko teisių kontrolieriui į patarėjus pasiūlytų kurį nors iš Kedžio šalininkų? Taip sakant, siekiant pagerinti Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos veiklą.

Todėl nesupratimą imituojančiai ir politinių populiarumo reitingų apžavėtai Seimo pirmininkei galima būtų paaiškinti, jog E. Žiobienė atsistatydina iš pareigų dėl to, kad nesutinka būti šios beprotybės įkaite. Įtarčiau, jog pretenduodama į kontrolierės pareigas ši moteris, kaip ir didelė dalis Lietuvos žmonių, įsivaizdavo, kad ne kiekvieno organizuoto bepročio riksmai gali šitaip paveikti politikų veiksmus. Ir galbūt jau tikrai ne kiekvienas svarbiausiame Seimo rūmų kabinete įsikūręs politikos veikėjas taip lengvai pasiduoda organizuotoms masinėms psichozėms.

Spėčiau, kad E. Žiobienė, kaip ir kiti sveikesnio proto žmonės, kuo puikiausiai supranta, kad aktyviausiesiems šios istorijos dalyviams iš tikrųjų nebesvarbu, ar toji maža mergaitė kažkada patyrė seksualinį išnaudojimą. Dar mažiau svarbi tos mergaitės ateitis. Ir pagrindiniai herojai, ir prisisiurbusios prielipos tėra svarbūs tik patys sau.

Neabejotina, kad 2005-2007 metais dirbusi Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos pirmininke, E.Žiobienė dar geriau supranta, kad vieni svarbiausių šios istorijos dalyvių per metus tapo „žurnalistais-tyrėjais“ save vadinantys maitvanagiai. Kedžio istorija senokai iki koktumo tapo komercinė. Paklauskite tų, kurie ją pasroviui ir prieš sroves drožė visą praėjusį TV sezoną - ar jie norėtų sulaukti tos akimirkos, kada staiga stotų absoliuti šios istorijos tiesa, nebeliktų instinktų ir aistrų dirgiklių ir... tektų mąstyti, iš ko verstis toliau? Kita vertus, atkreipkite dėmesį - kiek tose žydrųjų ekranų akistatose politikų? Tiksliau, politikierių, kurie kaip žuvys vandenyje jaučiasi kaip tik tokiuose komerciniais virtusiuose viešuose vajuose. Čia auginami reitingai. Čia užtikrinamas matomumas. Čia gali susirasti ištikimų rinkėjų.

Atleiskite, tačiau E. Žiobienė būtų visiška kvaiša, jeigu laikytųsi įsikibusi tos suknistos valdiškos tarnybos kėdės ir lauktų, kol jos pavardė jau šiame TV sezone taptų bendrine, šmėklų prakeiksmu ženklinta pravarde, o dvi jos dukterys būtų dar nelaimingesnės už tą bendraamžę, nuo kurios, deja, ir prasidėjo tragiška šios istorijos fabula.

Pagaliau, nors ir kokie būtų apie atsistatydinimą paskelbusios vaiko teisių apsaugos kontrolierės motyvai, jeigu taip elgtųsi bent jau kritinė masė Lietuvos valstybės valdininkų, ši šalis taptų neabejotinai sveikesnė. Ir E. Žiobienės demaršas man daug vertesnis pagarbos, už vienoje barikadų pusėje besiblaškančią „teisėją“, kuri iki šiol taip ir nesugebėjo atsisakyti savo oficialaus statuso. Nors net tarp jos bendražygių sunkiai atrastume žmonių, kurie pridėję ranką prie širdies galėtų prisiekti, jog teisėja Neringa Venckienė yra šiuolaikinės Lietuvos bešališkumo simbolis. Kurio, mano požiūriu, turėtų laikytis kiekvienas žmogus, kuriam visuomenė įstatymais užtikrina išskirtinę, taip pat ir socialinę padėtį.

Kodėl šis vertybių ir principingumo skirtumas mūsų Seimo pirmininkei pasirodė toks netikėtas?

Autorius yra "Verslo žinių" apžvalgininkas